respublika.lt

Aktorius nuspėjo pasaulines permainasnuotraukos (4)

2020 balandžio mėn. 12 d. 06:59:34
Danutė ŠEPETYTĖ

Tokia istorija: lygiai prieš dešimtmetį vienas talentingiausių aktorių Arvydas DAPŠYS prisipažino mėgstąs netikėtumus. Tuoj pat susigriebė ir pasitaisė taręs, jog nebūtinai globalaus masto, kai viską pervertus reikėtų su laivu išplaukt į plačius vandenis. O šiandien, kai mudu kalbamės telefonu, jau ir yra įvykę kai kas globalaus. Ir 60 metų sukaktis išmuš balandžio 12 dieną, per karantiną dėl pasaulinio masto epidemijos. Tiesa, yra ir švelninanti aplinkybė - Velykos.

×
nuotr. 8 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.


- Tad koks scenarijus numatytas šventei?

- Paprastas, namie. Retai ta šventė esti kitokia. Tiesa, kiek skyrėsi 40-metis, užklupęs gastrolėse Bogotoje, na, o per 50-metį buvau scenoje. Šiemet būčiau vaidinęs Vladimirą spektaklyje „Belaukiant Godo“ balandžio 14-ąją Mažajame teatre, ir po spektaklio gal būtų laukusi kokia taurė vyno, bet spektaklis neįvyks.

- Ta proga turėčiau prisiminti svarbiausius jūsų biografijos faktus, suskaičiuoti vaidmenis teatre ir kine, kurių skaičių turbūt ir pats esate pametęs. Bet būtų įdomu išgirsti, kokį sakinį apie save brūkštelėtumėt pats, tarkim, enciklopedijai?


- Mėgsta mokytis.

- Sulig balandžio 12-ąja pereinate jau į kitą „lygą” - rizikos grupę. Pagalvojot apie tai?

- Gal kiek virusas ir užaštrino šitą faktą, tačiau iš rizikos grupės niekur nebuvau pabėgęs. Šita tema laikui bėgant vis aktualesnė: atsibudai iš ryto - ir ačiū Dievui.

Labai gerai prisimenu vaikystės dieną, kai pirmą kartą susivokiau, kad esu mirtingas. Tai buvo baisu. Taip mane išgąsdino toji mintis, kad nuo to laiko taip ir nepasitraukė. Neretai apie tai galvoju (Juokiasi).

- O vaidmenų, kuriuos galėtumėt laikyti rizikingais, buvo?


- Buvo tokių situacijų ir ne viena. Pirmiausia ateina į galvą Arbenino vaidmuo „Maskarade“, kai per savaitę turėjau pasirengti premjerai: įveikti tekstą, įvaldyti didžiulės apimties sceninę medžiagą. Pradžioje net nukentėjau per tą riziką, bet paskui gyvenimas išsilygino.

- Nukentėjot nuo kritikos?


- Nuo jos, žinoma. Juk niekam neįdomu, kokiomis aplinkybėmis tau tenka vaidinti, kaip tą vaidmenį darei. Jeigu žmogus ateina pirkti batų, jam neįdomu, kad nespėjai kulno prikalt ar įtaisyt raištelių, - jam duok batus, ir viskas. Tad aš smarkiai rizikavau eidamas į premjerą, iš paskutiniųjų kaupdamas valios likučius, kad paprasčiausiai neatsijungtų organizmas.

Rizikingas buvo veiksmas, bet, matyt, tikėjau, kad ta rizika išeis į naudą; ji pasiteisino.

- Ar nerizikavote tuomet, kai jūsų žmonai tapus kultūros atašė Ukrainoje, gyvenote tarp Lietuvos ir Ukrainos, kitaip tariant, laisva valia buvot palikęs „budinčiojo“ postą?


- Aš nebuvau atsiribojęs nuo teatro, teatras kaip buvo taip ir liko, tiktai ne toks intensyvus. Naujų darbų, tiesa, nebuvo, bet senuosius aš dar palaikiau.

- Juk didžiausia bausmė ir baimė menininkui, kad jį pamirš, tiesa?


- Iš dalies, taip, žinoma, bet tai visiškai natūralus ir netgi dėsningas finišas. Su mintimi, kad viskas vieną dieną baigsis, susiduri kiekvieną dieną. Jeigu neprisimintum šios taisyklės, patirti jos universalumą būtų labai skausminga, kaip, tarkime, susirgus nepagydoma liga: klaustum, kodėl gi man, kodėl mane, ar kaip nors panašiai. Mūsų atsisveikinimai kartojasi, jie vyksta nuolat. Geriausia tai matyti iš televizinės patirties - kol esi matomas, esi žinomas, kai nesi matomas, esi užmirštas, tavęs tarsi nėra. Čia kaip A.Čechovo pjesėje „Trys seserys”: „Prabėgs laikas, ir mes išeisim amžinai, žmonės mus užmirš, užmirš mūsų veidus, balsus…“

- Esat kažkur minėjęs mamos frazę, kad sunkiausia gyvenime laukti ir vytis. Ar jums pažįstamas jausmas vytis?


- Na, kaip čia pasakius… Tarkim, tame pačiame „Maskarade“ reikėjo vytis ir iš visų jėgų. Spektaklio mechanizmas buvo užsuktas, sceninis veiksmas bėgo, sukosi kaip centrifuga, bet man atrodė, kad ji, įgaudama pagreitį, vis išmeta kažkokį elementą, nes jis neprilimpa, neranda savo vietos… Keistas buvo jausmas. Mechanizmas turėjo savo ritmą, tempą, o manųjų parametrai tuo momentu buvo ne tokie. Man reikėjo išauginti savo tempą. Taip, reikėjo vytis, reikėjo rasti sraigtelio vietą centrifugoje.

- Kitaip tariant, teko prisivyti patį save?


- Galima ir taip sakyti. Deja, įsibėgėjimo laikas buvo kiek per trumpas.

- Bet tai nereiškia, kad norėjote kam nors prilygti, atsidurti kito žmogaus vietoje?


- Ko gero ne, neturėjau tokių vilčių. Lyg tai visą gyvenimą bandau save prisivyt, suprast, kas aš, kam aš, kaip aš ir panašiai.

- Prieš dešimtmetį mums kalbantis užsiminėt, kad mėgstate netikėtumus ir nebūtinai globalius, po kurių tektų pradėti iš naujo, laivu išplaukiant į didelius vandenis… Turbūt pandemijos priblokštame pasaulyje pradžiai pakaktų ir valtelės?

- Iš tikrųjų, situacija gana įdomi… Kaip perspėjimas. Daugelis šneka, kad taip nebebus, kaip buvo. Tad gal ir didelis laivas sujudės. Tik nežinai, kada visuotinis rezonansas pajudins didįjį laivą…

- Kur link pajudins?

- Noriu tikėti, kad šviesos link. Ne į tamsą. Nors tai skamba paradoksaliai, nes mūsų akyse vyksta didelės dramos, bet tuo pačiu, matyt, kai kas nauja randasi, - ne viską suvokiame, ne viską spėjame fiksuot.

-Turėdama mintyje jūsų intuiciją ir gebėjimą numatyti, su baime norėjau klausti, ko laukiate, bet turbūt tai ir yra atsakymas?


- Dabar turiu du anūkėlius, gana jaunus žmones, vienam pusantrų metų, kitai trys mėnesiai tuoj bus, ir dėl to esu linkęs tikėti, nes jie kitokie, nes viskas kitaip. Su savo dukrelėmis susitikau tik po geros savaitės pagal anų laikų tradicijas, o šiais laikais anūkėlį sutikau trečiąją dieną po gimimo ir mes iš karto pabendravome. Nors įprasta manyti, kad toks mažas žmogus nieko nesuvokia, kosmose savam gyvena, aš pajutau, kad jis bendrauja su manimi, vos ne girdėjau tekstą, kokį jis man sakė.

- Nieko keista, Arvydai. Juk scenoje jums pavyksta pagauti Dievo kuždesį…


FAKTAI

Arvydas Dapšys gimė 1960 metų balandžio 12 dieną Vilniuje, mokėsi tuometinėje Vilniaus konservatorijoje Henriko Vancevičiaus, Rimo Tumino, Irenos Bučienės ir Vytauto Čibiro vadovaujamame kurse. Dirbo Valstybiniame akademiniame dramos, Vilniaus mažajame teatruose.

Režisierių H.Vancevičiaus, I.Bučienės, R.Tumino, Oskaro Koršunovo ir kitų spektakliuose atliko per 40 vaidmenų, arti tiek - kine ir TV serialuose. Pastarasis didelis vaidmuo kine - Šarūno Barto juostoje „Sutemose“.

Nepamirštami vaidmenys: Vladimiras S.Beketo „Belaukiant Godo“, Arbeninas M.Lermontovo „Maskarade“, Jepichodovas A.Čechovo „Vyšnių sode“ (visų šių spektaklių režisierius - R.Tuminas). Be teatro, yra Muzikos ir teatro akademijos docentas.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NULIS: Suomijos sveikatos apsaugos pareigūnai ketvirtadienį, pirmą kartą per daugiau nei 3 mėnesius, paskelbė apie nulį naujų COVID-19 atvejų šalyje.
  • ATŠAUKĖ: Prancūzija paskelbė šiemet nerengsianti Bastilijos dienos karinio parado dėl fizinio atstumo reikalavimų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar savo gyvenime jaučiate, kad karantinas Lietuvoje dar nesibaigė?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau atidarėte maudymosi sezoną?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +9 C

+8 +10 C

 

+13 +14 C

 +18+19 C

+20 +22 C

 

+18 +21 C

0-3 m/s

0-5 m/s

 

0-4 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1194 PLN - 4.4135
RUB - 77.0055 CHF - 1.0793
GBP - 0.8907 NOK - 10.6777

Nuorodos