respublika.lt

Aktoriai apie Jokūbo Brazio „Žuvėdrą“: ši pjesė ir spektaklis įkvepia

2022 balandžio 29 09:48:35
OKT info

„Jokūbas pasiryžo su mumis tai žuvėdrai iki kaulų visą mėsą nudrėksti, gilyn į būtį, į kūno gelmę panirti", - apie režisieriaus Jokūbo Brazio „Žuvėdros" pagal Antono Čechovo pjesę gimimą pasakoja aktorė Gerda Čiuraitė. Artėjant spektakliui taip pat kalbamės su aktoriais Auguste Ona Šimulynaite, Sofija Gedgaudaite, Audriumi Antanavičiumi, Digna Kulionyte, Džiugu Griniu ir Domantu Starkausku. „Žuvėdros" spektakliai - jau gegužės 3-4 d., OKT/Vilniaus miesto teatre.

×
nuotr. 1 nuotr.
„Žuvėdra“. Pauliaus Žižliausko nuotr.

 

Ką jums patiems atvėrė ši pjesė, ką ji jums reiškia?

Augustė: Kai būdama pirmame kurse pirmą (bet ne paskutinį) kartą pamačiau O. Koršunovo „Žuvėdra", spektaklio metu verkiau pasikūkčiodama ir net išėjusi gaudžiau kvapą. Prisimenu, stebint Treplevo ir motinos sceną suskaudo krūtinę, nes labai aiškiai supratau, kad tai, ką matau teatro scenoje, yra tik švelnus ne-meilės, kurios deja, tiek daug realiame gyvenime, pavyzdys. Todėl ši pjesė visada bus aktuali - ji unikali. Kiekviename personaže gali pamatyti save, draugą, pažįstamą, gal net ir savo šeimos atspindį. Santykiai tokie žemiški ir nejaukiai tikri, kad tiesiog neįmanoma išlikti atsiribojus.

Gerda: Pirmą sykį susitikimas su šia pjese įvyko tada, kai aš pamačiau O. Koršunovo „Žuvėdros" pastatymą. Man tai atrodė - ir vis dar atrodo - genialus darbas. Atrodo, visose situacijose mačiau save. Visi Čechovo aprašyti personažai tam tikromis gyvenime susiklosčiusiomis aplinkybėmis tarsi „išlenda iš tavęs". Savyje, nors ir tolimiausiame savo sielos užkaboryje, talpini ir tą patį Šamrajevą, ir Mokytoją...

Kai Oskaras akademijoje uždavė per pusmetį sukurti „Žuvėdrą", jis labai pataikė: atrodo, pasidarė daug aiškiau, kas ta vaidyba, ką reiškia įkūnyti kitą žmogų, prikelti jį. O Jokūbas pasiryžo su mumis tai žuvėdrai iki kaulų visą mėsą nudrėksti, gilyn į būtį, į kūno gelmę panirti. Žuvėdra man kol kas yra vaidybinė Biblija.

Sofija: A. Čechovo „Žuvėdra" man asocijuojasi su mano asmeniniu kaip aktorės augimu. Šią pjesę pradėjome nagrinėti trečiame kurse, iki tol dar nebuvau patyrusi vaidybos malonumo. Keista inercija ir nepaaiškinamas jausmas neleido pasiduoti ir mesti aktorystės amato. Kurdama pradėjau geriau save vertinti, nebijoti klysti. Už tai esu dėkinga Jokūbui, kuris greitai perprato mano kalbą ir padėjo atsiskleisti.

Audrius: Kol perskaičiau šią pjesę, nelabai Čechovą mėgau. Kažkaip trūko dramos jo pjesėse. Perskaičiau „Žuvėdrą" ir pasakiau: ai, kaip gerai.

Digna: Antono Pavlovičiaus Čechovo kūriniai mane įkvepia veikti, kurti, mylėti, išdrįsti, trokšti, svajoti - gyventi.

Džiugas: „Žuvėdra" man ypač svarbi pjesė todėl, kad jos dėka įvyko pirmasis susidūrimas su teatru. Pirmas mano žiūrėtas spektaklis buvo būtent Koršunovo „Žuvėdra" - tame pačiame teatre, tarp tų pačių sienų, ant tų pačių grindų, su tomis pačiomis kėdėmis, su kuriomis spektaklį kuriame ir mes. Po jo supratau, kad be teatro negalėsiu gyventi, ir nusprendžiau tapti aktoriumi.

Šiame spektaklyje visa atsakomybė krenta ant mūsų - aktorių - pečių. Nėra už ko slėptis, ir spektaklis pavyksta tiek, kiek sugebame susikaupti, apsinuoginti vieni prieš kitus ir žiūrovą, atsiduoti partneriui ir aukotis dėl jo. O tai, kelia kartelę tiek mums kaip aktoriams, tiek ir režisieriui. Tai atveria naujas aktorines galimybes, stiprina kūrybinius raumenis.

Pats procesas buvo be galo įdomus ir praturtinantis, ypač paskutinėmis savaitėmis. Repetuodavom iki išnaktų, eksperimentavom, o iš tų eksperimentų gimė daug nuostabių atradimų. Didelė dalis jų ir kitų sumanymų net nepasiekė scenos, tačiau patys ieškojimai suteikė šioms repeticijoms milžinišką vertę.

Dirbant prie šios pjesės visą laiką buvo juntama kažkokia treplioviška dvasia, nepasitenkinimas vidutinybe, noras sugriauti ir statyti iš naujo, formų paieškos. Supratome, kad kai kurios ambicijos ir principai gali būti pražūtingi. Bet taip pat atsirado supratimas, kad visgi svarbiausia yra tai, ką mes - tiek aktoriai tiek žiūrovai - išsinešame iš spektaklio, ką jo metu patiriame, kuo apsikeičiame.

Domantas: Ši pjesė man, paprastai tariant, yra apie santykius tarp žmonių. Man dažnai atrodo, kad jie visi sulindę į save, į savo mintis, savo troškimus, kad jie kankinasi. Nei vienas iš personažų tame kaime negauna, ko nori. Manau, kad pjesės personažai padaro daug klaidų arba iš viso nieko nedaro. Man ši pjesė leidžia iš labai arti pamatyti tos šeimos tragediją, ir nors jų kančios ir klaidos jiems - neišvengiamybė, man tai leidžia permąstyti save patį ir savo paties santykius su artimaisiais.

Kaip atradote savo personažą ir kodėl ėmėtės jį kurti?

Gerda: Man režisierius Brazys pasiūlė rinktis, ką vaidinti - Mašą ar Arkadiną. Kadangi akademijoje vaidinau Mašą, norėjau priešingo personažo. Vis dar nemanau sukūrusi Arkadiną, ji vis dar kuriasi... Pavyzdžiui repetuodama kitą spektaklį žiūrėjau į Rimantę Valiukaitę ir galvojau: ji tikra Arkadina. Einu į „Žuvėdros" repeticiją, repetuodama prisimenu Rimantę ir išsyk virstu moterimi; atrodo kūnas įgauna savo formą, ritmą, energiją... O kartais mano Arkadina būna labai pavargusi (juokiasi).

Aš kaip žmogus labai skiriuosi nuo Arkadinos. Kai Konstantinas - Domantas verkia, man kaip Gerdai noris verkt kartu. Arkadina sako: „neverk, niekada nereikia verkti", o aš pati žliumbdavau per šitą sceną... Ir bijojau dėl amžiaus: kaip jauna aktorė gali vaidinti motiną? Tarsi prieš akis stovėdavo Nelė Savičenko, įsivaizduodavau, kaip ji klausia: „Gerdute, na ką tu čia darai"? Tokios mintys kankino pradžioje.

Digna: Mariją Iljiničną - Mašą man patikėjo režisierius Jokūbas. Jo dėka leidomės į pažintį su šia veikėja. Ši pažintis truko maždaug dvejus metus ir tęsiasi ligi šiol. Maša pas mane atėjo įdomiu keliu ir laiku. Ji padėjo Dignai suprasti, priimti ir išgyventi tam tikrus gyvenimo įvykius ir dėsnius. Tų gyvenimo pamokų dėka geriau Mašą pažinau.

Sofija: Aš manau, kad mano personažo amplitudė su kiekvienu spektakliu vis plėsis, todėl negaliu pasakyti, jog atradau. Per daug baigtinai skamba. Nina jauna mergina, kuri nori tapti aktore, man nereikėjo toli nuo savęs bėgti. Ėmiausi kurti, nes atsisakyti būtų buvusi beprotybė. Man atrodo, kad suvaidinti Niną yra svajonė kiekvienai aktorei. Tai personažas, kuris labai daug patiria ir kinta pjesės metu, todėl yra daugybe erdvės kūrybai.

Augustė: Poliną ėmiausi kurti todėl, kad pakvietė Jokūbas, labai norėjau su juo dirbti. (šypsosi) Manau galima drąsiai sakyt, kad kiekviena aktorė, paklausta, kurį moters personažą iš Žuvėdros norėtų sukurti, sakytų: noriu būti Nina, arba Arkadina, gal Maša... Polinos personažo pjesėje labai nedaug. Tačiau galiu pasakyti visiškai nuoširdžiai - labai džiaugiuosi, kad man teko jos vaidmuo, nes jis labai stipriai skiriasi nuo kitų mano iki tol kurtų personažų. Tai buvo nuostabi proga eksperimentuoti ir patobulėti kaip aktorei. Tad esu dėkinga ir Jokūbui, ir Polinai.

Džiugas: Šamrajevas atsirado gana greitai. Vienos repeticijos metu apsivilkau marškinėlius be rankovių, pasižiūrėjau į veidrodį ir supratau: čia Šamrajevas. Šitaip jį pamačius tapo žymiai lengviau scenoje įlįsti į jo kailį, tačiau personažas susiformavo jį analizuojant, bandant suvokti ir pajausti, per improvizacijas ir įvairiausius bandymus repeticijų metu.

Audrius: Soriną pradėjau kurti štai dėl ko. Kažkada režisieriaus prašiau priimti mane suvaidinti kokį nors vaidmenį. Vieną dieną paskambino, sako - reikia vaidmenį padaryti. Reikia greitai - aktorius paskutinę akimirką atsisakė.

Kuo toliau vaidinau, tuo labiau supratau, kad esu labai jau soriniškas. Savo siaubui.

Vieną vakarą balkone rūkiau ir mąsčiau apie raktą į personažą. Įvardinau jį taip: „Sorinas verkia. Tikrai verkia. Nes nebėra vilties".

To gal ir neišpildžiau, bet prieš kiekvieną sceną sau tai primindavau.

Domantas: Buvo vienas etapas kai nebenorėjau kurti Treplevo. Nesupratau jo, toli gražu nesižavėjau jo sprendimais, tačiau jaučiau, kad turiu jį būtinai sukurti. Ir ilgainiui ėmiau suprasti, pamačiau, kad jis labai jautrus, labai daug jausmų savyje turintis žmogus. Gal net labiau pajaučiau nei pamačiau. Panorau jį „nešti", kažkaip jam padėti.

Gerda: Labai padėjo atėjęs spektaklio pažiūrėti žiūrovas - ne spektaklį žiūrėję kolegos, bet žmogus, kuris nesisuka teatro pasaulėlyje. Tuomet pasidaro daug aiškiau, kas veikia, o kas ne. Pradedi jausti, kur meluoji, o kur tiesa.

Mes su Audriumi sykį stebėjomės, kad žmonės juokiasi iš kai kurių frazių ar vykstant tokioms scenoms, kurios tau atrodo banalios. Vadinasi, kai kam jos svarbios. Labai gerai prisimenu Oskaro pamoką: „Mes turim nepamiršti žiūrovo". Gerų dalykų tas Oskaras primokė (juokiasi).

Gerda: Sunkiausia scena - sūnaus mušimas. Jaučiu, kad meluoju, sakau žodžius, o jie netikri. Galvojau: noriu pabėgti. Bet tęsi toliau, darai... Repetuodama išmokau nebesmerkti savęs, nekaltinti. Kažkada teatrą tiesiog žaisdavau, o vykstant „brandai", regis įgyji atsakomybę viską padaryti genialiai ir iš karto. Vis bandau sau priminti laisvai žaisti. Tada viskas savaime išeina.

Ką jums davė bendras darbas su aktorių grupe, kurių daugumą gerai pažįsti?

Gerda: Yra dovana šalia savęs turėti tokius žmones, jaučiuosi esanti labai saugioje ir kūrybingoje terpėje, ir jų širdies raumuo gerai veikia. Aišku, kai susiduriame su nuovargiu, visi parodome savo demonus ir chimeras.

Džiugas: Tai davė visišką kūrybinę laisvę. Visi esame draugai, su šiais žmonėmis jaučiuosi laisvai, nėra spazmų, visi panašiai mąstome, suprantame vieni kitų humorą, turim daug bendrų patirčių tiek teatre, tiek už teatro ribų. Greitai susikalbame, vieni kitus puikiai jaučiame scenoje, dėl to darbas vyksta kūrybiškiau, greičiau. Per visą laiką praleistą kartu, esam apsivalę nuo daugybės blokų - to laiko reikėjo daug. Manau, kad tokioje terpėje ir vyksta tikroji kūryba, tas teatras apie kurį svajoju. Galbūt kartais per daug atsipalaiduojame, pradedame juokauti ir tenka vieniems kitus sudrausminti, nes tai tęstųsi be galo.

Sofija: Mes palaikome vienas kitą, mylime, pasitikime. Dėl to galime rizikingiau kurti.

Domantas: Smagiausia galbūt tai, kad visi aktoriai sukūrė puikius personažus. Kai išeini vaidinti sceną, įtraukia ta bendra personažų sąveika. Niekad iki galo nežinai ką kuris nors iš mūsų pasakys ar padarys. Taip išlaikomas smalsumas, nei sekundei nenustoji domėtis partneriu.

Audriau, kaip jauteisi dirbdamas su puikiai vienas kitą pažįstančiais kurso draugais aktoriais? Kas buvo lengva, o kas - sunku?

Audrius: Beveik su visais aktoriais jau buvau pažįstamas, nes ankstesniame J. Brazio spaktaklyje dirbau apšvietėju. Kartu keliavome į Sankt Peterburgą, Vengriją. Praleidome nemažai laiko kartu. Buvo lengva nes visi vienas kitais pasitikėjome. Man regis pasitikėjo ir manimi.

Sunkiausias dalykas buvo repeticija - kartojimasis. Baigi repetuoti sceną ir vėl pradedi iš naujo, ir iš naujo, ir iš naujo, ir iš naujo. Siaubas.

Gerda: Ei, režisieriai, imkit visus mus į savo spektaklius - tai verta.

„Žuvėdra" yra kūrinys apie brandą. Kas jums yra branda?

Džiugas: Man branda yra gebėjimas atleisti ir sąžiningumas pačiam sau.

Augustė: Dar sunku sudėti tai į žodžius, nes pastaruoju metu pati sau dėlioju šį atsakymą. Kol kas žinau tiek: branda tai pasiaukojimas ir atsidavimas kitam žmogui, darbui, kūrybai. Suvokdama savo bei savo rūpesčių menkumą galiu būti bei puoselėti čia ir dabar.

Sofija: Branda - tai gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Skamba elementariai, tačiau gyvenime ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie negeba to padaryti. Ir „Žuvėdroje" to apstu. Arkadina neprisiima atsakomybės už savo sūnų. Maša neprisiima atsakomybės už save pačią, leidžia sau pražūti, Dornas jaučiasi atsakingas tik už save patį, nors rezga romaną su Polina. Žaviuosi Nina, nes po visko, ką padarė, skaudžiai atsakiusi už savo elgesio pasekmes, ji galiausiai išdrįsta ateiti pas Treplevą ir pažiūrėti jam į akis.

Domantas: Sakyčiau, branda - neišvengiamas procesas. Iš tikrųjų kartais man atrodo, kad tas žodis turi ir tam tikrą neigiamą prasmę. Man jis susijęs su „nujautrėjimu", „pasimokymu nejausti arba jausti mažiau". Man branda - laikas išmokti pamokas, daryti klaidas ir jas taisyti, bet tuo pačiu ir gebėjimas neužsidaryti, drąsa jausti ir žaisti.

Gerda: Man „Žuvėdra" - ne spektaklis apie apie brandą. Man atrodo, kad brandus žmogus priima sprendimus įtakotas gyvenimo patirčių. Branda, atrodo, padeda atsikratyti naivumo, atsitiktinumų ir polėkio... Tu nebesi tiesiog tu, tu esi užaugęs, atsakingas už savo veiksmus ir poelgius, turėtum suprasti savo veiksmų pasekmes. Todėl tiek daug suaugusių, bet nebrandžių žmonių... Tai tarsi brandus vynas: kai kurios jo rūšys - šlapio šuns poskonio, kitos - dieviškai lengvos.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
  • GELBĖTOJAI: Neringos kurorto gyventojų ir svečių saugumu rūpinasi geriausi šalies pajūrio gelbėtojai - tai paaiškėjo po antradienį vykusio Lietuvos paplūdimio gelbėtojų čempionato.
  • BŪSTAS: Savivaldybėms sudarytos sąlygos neskaidriai parduoti jų valdomą būstą, teigia Specialiųjų tyrimų tarnyba, atlikusi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo antikorupcinį vertinimą.
  • PERSPĖJA: „Luminor“ bankas perspėja neprarasti budrumo ir nepakliūti į sukčių pinkles socialiniuose tinkluose - pastaruoju metu socialiniame tinkle „Facebook“ buvo fiksuotas sukčių sukurtas banko profilis, kuris skelbė apie laimėjimą konkurse bei ragino paspausti atsiųstą nuorodą ir pateikti savo duomenis.
  • ALIEJUS: Iš Klaipėdos uosto tanklaiviu išgabenta 15 tūkst. tonų ukrainietiško saulėgrąžų aliejaus, pranešė jūrų krovinių kompanija „Bega“.
  • GINČAI: Pirmąjį šių metų pusmetį Darbo ginčų komisijos gavo beveik 3000 prašymų išnagrinėti darbo ginčus tarp darbuotojo ir darbdavio: daugiausia prašymų gauta iš transporto ir saugojimo veiklos sektoriaus įmonių, antroje vietoje – statybų sektorius.
  • PASPIRTUKAI: Kiek daugiau nei trečdalis lietuvių palaikytų draudimą važiuoti elektriniais paspirtukais šaligatviu, labiau riboti jiems leistiną greitį, rodo „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa.
  • VIZOS: Interviu leidiniui „Deutsche Welle“ užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paragino Europos Sąjungos šalis pasekti Lietuvos pavyzdžiu ir įvesti vizų draudimą Rusijos turistams.
  • PROGNOZĖ: 2023 metais minimali mėnesio alga gali padidėti nuo 15% iki 19%, sako Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas - tuo metu pensijos ir biudžetininkų atlyginimai turėtų augti 10%.
  • KAINOS: Eksportuotų prekių kainos birželį, palyginti su tuo pačiu metu pernai, padidėjo 16,8%, importuotų prekių – 31,5%.
  • SKRYDŽIAI: Oro bendrovė „Turkish Airlines“ nuo spalio mėnesio vykdys penkis papildomus skrydžius iš Vilniaus oro uosto į Stambulą.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar mėgstate lankytis zoologijos soduose?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar gerai atidirbo Seimas šią pavasario sesiją?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +19 C

+13 +20 C

 

+11 +20 C

+20 +25 C

+22 +25 C

 

+24 +27 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

0-4 m/s