5 nuotr.„Gimtadienių nemėgstu ir metų neskaičiuoju, o gyvenime svarbiausia įgauti kuo daugiau išminties ir nesustabarėti“, – sako aktorė Nijolė Kazlauskaitė, antradienį atšventusi 60-ies metų jubiliejų. Daugiau kaip pusę gyvenimo ji atidavė Lietuvos rusų dramos teatrui. Čia sukūrė įsimintinus vaidmenis spektakliuose „Juokdarys Balakirevas“ (rež. Algirdas Latėnas), „Pasimatymas Sanlise“ (rež. Dmitrijus Černiakovas), „Šauksmas“ (rež. Antanas Dirda), „Savi žmonės – atsiskaitysime“ (rež. Valius Tertelis) bei kituose. Trupėje N.Kazlauskaitė yra viena iš nedaugelio aktorių, kuri vaidina ne savo gimtąja kalba. Apie šį potyrį, teatrą ir gyvenimą – pokalbis su jubiliate.
- Kaip atsidūrėte Lietuvos rusų dramos teatre?
- Aš gimiau ir augau Kaune, rusų kalbos idealiai niekada nemokėjau. Vilniuje jos galėjai išmokti kieme, o Kaunas buvo visai kitoks miestas. Po smetonmečio ir Laikinosios sotinės periodo jis buvo labai lietuviškas. Pirmiausia aš įstojau į Vilniaus universitetą, į psichologiją, bet tuo metu niekas nežinojo, su kuo ji „valgoma“ ir nebuvo kam dėstyti. Man tada šovė į galvą mintis eiti į aktorystę, bet aš nenorėjau važiuoti į Sankt Peterburgą ar kažkur kitur. O tuo metu toks Vytautas Dapšys Konservatorijoje studijavo televizijos kurse ir man papasakojo, kad režisierius Vitalijus Lanskojus renka kursą rusų kalba. Aš abejojau, bet man sakė: „Tai negi tu neišmoksi? Išmoksi!” ir aš rizikavau. Tais laikais stojimai buvo grandioziniai. Pirmąji etapą įveikėme penkiese, tarp kurių buvo ir Edmundas Mikulskis bei a. a. Vytautas Šapranauskas. Taip ir patekau į Rusdramį. Aš paskui norėjau pereiti į lietuvių teatrą, mokiausi akcentologijos, bet taip susiklostė, kad ištekėjau, pastojau, po to vėl pastojau, taip ir likau teatre.
- Kaip sekėsi vaidinti ne gimtąja kalba?
- Išmokau po truputį, domėjausi tuo. Po to netgi ėmiau dialektus skirti. Dėstė mums tokia nebloga rusistė iš Vilniaus universiteto, kurios dėka aš ir „persilaužiau“. Aišku, lietuviškai vaidinti man lengviau. Mūsų kalba yra labai lyriška ir fantastiškai graži, bet rusų kalba turi specifinės vidinės jėgos. Tai pasimato tada, kai repetuoji ir iš tiesų esi veiksme – tekstas gimsta labai organiškai. Bet man atrodo, kad dabar teatre atsiranda daugiau mechanikos ir tampa nebesvarbu, kokia kalba vaidinti – tekstas tiesiog nuskamba ir tiek. Sunku logiškai tą paaiškinti, čia gal labiau jausminiai dalykai.
- LRDT dirbate 35-erius metus. Kaip, Jūsų akimis, per tą laiką pasikeitėte teatras?
- Kai atėjau, čia kūrė nemažai žydų tautybės režisierių, todėl tas rusiškumas buvo sąlyginis. Kažkaip nesijautė, kad tai būtent rusų teatras, o be to repertuare buvo ir Kazio Sajos kūrinių, ir Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“. Tuo metu teatre dirbo daug asmenybių: Michailas Jevdokimovas, Artiomas Inozemcevas, Leonidas Vladimirovas, Tatjana Majorova, Viačeslavas Guninas, Valentina Motovilova. Beje, ji buvo puiki Radvilaitė. Jautėsi didelė pagarba vyresniems aktoriams, kurie turėjo patirties šleifą. Dabartinė jaunoji karta yra gana agresyvi, bet teatre juk nieko nepasigrobsi – čia reikia pajusti, atrasti... Daugybė režisierių pasakys, kad aktorius privalo konkuruoti, nes kitaip neaugs, o aš kuo toliau, tuo labiau manau, kad teatre galima dirbti bendradarbiaujant. Kita vertus, labai susimaišė ir sistemos: Stanislavskis, Grotowskis, Brechtas... Kartais atrodo, kad vienas aktorius vaidina vienoje sistemoje, antras – antroje, trečias – trečioje ir vienas kito nebejaučia. Turėtų atsirasti kažkoks raktas, kad aktoriai išgirstų vienas kitą.
- Kaip per tuos metus pasikeitė Jūsų požiūris į savo profesiją?
- Kažkas anksčiau yra rašęs, kad „Kazlauskaitė – žydroji lyrinė herojė“. Išeidavau į sceną, klapsėdavau savo ilgom blakstienom, o ašaros liedavosi ir aš negalėdavau jų sulaikyti – man būdavo gaila viso pasaulio ir savęs pačios. Režisierius I.Petrovas sakydavo „Jūs valdykitės – kai tik pradedat verkti, nebegalite vaidinti!“. O man atrodė, kad tas jausmingumas yra didelis pliusas. Daug tokių naivių, kvailų dalykų buvo ir, be abejo – begalinis noras atsiduoti teatrui, todėl mano pirmąjį vaiką augino tetos ir močiutės. Gimus antrajam jau daugiau proto turėjau (juokiasi, – red. past.). Anksčiau buvau paniškai prisirišusi prie teatro, bet tai yra liga. Visai kaip priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio. Man būdavo tragedija, jei manęs neišleisdavo į sceną. O dabar dėl to nebesikankinu. Be to, reikalingi pokyčiai – jeigu visą laiką sukiesi tose pačiose sultyse, tai tik sultingesnis tapsi (juokiasi, – red. past.). Aktorius turi keisti teatrus, bet, aišku, jam reikia turėti ir kažkokį bazinį atlygį, už kurį gyventų, kitaip jis išeis iš šios profesijos. Dabar aš blaiviau mąstau, suprantu, kad yra ne tik teatras, bet ir didžioji gyvenimo scena ir kad ji labai įdomi, ir kad užsidaryti teatre kaip urve negalima.
- Kas Jus žavi gyvenimo scenoje?
- Teatre vaidmenį skiria režisierius, o gyvenime – Visata, Dievas. Aš manau, kad režisierius su tuo kitu vaidmens davėju nelabai gali konkuruoti (juokiasi, – red. past.). Mes juk ne šiaip sau atėjome pagyventi – kiekvienas iš mūsų turime kokią nors misiją. O jos nereikia ieškoti, ją reikia prisijaukinti, pajusti. Gyvenimas man – mylimi žmonės, šalis, kurioje gimiau, mano tauta, meilė, pozityvūs jausmai. Svarbu įgauti kuo daugiau išminties, patirties, nesustabarėti ir neprisirišti. Prisirišimas labai stabdo.
- Kokie Jūsų šviesiausi prisiminimai, susiję su teatru?
- Atmintyje išliko prasmingi periodai, kurie mane pakeitė. Prisimenu puikų režisierių D.Černiakovą. Man atrodo, visi, kas su juo dirbo, labai jį mylėjo. Jis labai jaunutis atvažiavo, o Vilniuje sukūrė vieną iš pirmųjų spektaklių. Paskui jis Maskvoje tapo žvaigžde. Aktorius nebuvo jam tik priemonė, molis – režisieriui buvo svarbu ir kiek tu turi vaikų, ką veiki laisvalaikiu, kas tavo seneliai. Man atrodo, jam patiko pats bendravimas ir teatro žaidimas. Buvo įdomu stebėti, kaip dirba Adamas Hanuszkiewiczius, I.Petrovas buvo neblogas pedagogas. Jis dirbo paprastai, bet skirdavo daug dėmesio aktoriui. Po to mes su vyru A.Dirda statėme spektaklį „Šauksmas“ – tarsi žaidėme teatro laboratoriją. Žinoma, išliko atmintyje V.Šapranauskas ir jo amžinas humoras. Su juo buvo labai linksma visur ir visada, daug kalbėdavomės apie dramaturgiją, teatrą. Labai draugavau su A.Inozemcevu. Jis buvo mano tėvo amžiaus ir visada mane globojo, aš jam galėdavau bet kada paskambinti. Tai yra žmogaus prigimtyje, kad kiekvienas nori būti laimingas ir kad jam būtų gerai. Man atrodo nebepriimtina tai, kad jei aš – menininkas, turiu kankintis ir visi turi matyti, kaip aš kankinuosi. Kažkada, prisipažinsiu, tie dalykai mane irgi žavėjo.
- Apie kokius vaidmenis svajojate šiuo metu?
- Norėčiau sau artimo vaidmens – stiprios, daugybę sudėtingų vidinių dalykų išgyvenusios moters. O pjesės aš net nepasakyčiau. Galėtų būti įvairūs variantai, bet įvardydama apribočiau pati save.
