Ilgai brandintas ir tobulintas šiemet klausytojus galiausiai pasiekė autorinis Andriaus Kaniavos albumas “Antikvariatas”. Kaip teigia pats dainų autorius bei atlikėjas, šis albumas - tai “sielai maloni mišrainė”.

Nepamirštamo Keistuolių teatro aktorius, režisierius ir dainininkas A.Kaniava, kaip pats sako, ilgai ieškojo tai progos, tai įkvėpimo autoriniam albumui. Ir rado: “Antikvariate” - 12 senų ir naujų įvairaus žanro dainų, skambančių taip pat - ir kiek kitaip. Jau pristatytas Vilniuje, albumas keliauja į laikinąją sostinę, kur pristatymo proga A.Kaniava rengia savo autorinį koncertą.

Mūzos, antikvarai ir mišrainės

- Andriau, kiek truko albumo įrašinėjimas?

- Nepadoriai ilgai. Kad gražiau skambėtų, visiems sakau, jog dirbome trejus metus, bet iš tiesų turbūt daugiau. Šiais laikais sukurti albumą reikia arba įkvėpimo, arba progos. Įkvėpimo kurį laiką nebuvo, prie banalių progų - Kalėdų ar Velykų - prisirišti nenorėjome, tad tiek ir užtruko. Praėjo visos įmanomos Kalėdos, apie Tūkstantmečio progą kažkaip nepagalvojome... O tuomet galiausiai atėjo įkvėpimas ir albumą išleidome, nors tai dabartiniais laikais visiškai nepraktiška, neprotinga ir apskritai yra avantiūrizmas.

- Kodėl “Antikvariatas”?

- Albume yra labai įvairių dainų: kai kurios senos, kai kurios naujos, bet visos labai skirtingos. Jos - kaip daiktai antikvaro lentynoje: tarpusavyje nesusiję nei kaina, nei šeimininku, nei laikmečiu... Tos dainos irgi tokios. Tačiau visos - mano. “Antikvariate” yra ir roko, ir akustinės muzikos, ir dainuojamosios poezijos.

- Dainuojamoji poezija šiuo metu populiari kaip niekad, bet Andriaus Kaniavos bardų festivaliuose nebesimato...

- Esu gerokai atitolęs nuo viso to dainuojamosios poezijos judėjimo, bardų festivalių ir panašių dalykų. Nesakau, kad nusivyliau, tiesiog ten nebejaučiu “cinkelio”. Apskritai bardo sąvoka pas mus yra nuklydusi į lankas. Šiaip jau bardai naudoja savo tekstus, atlieka savo dainas, ir, kaip sako Andrius Mamontovas, skelbia savo žinutę.

O kai žmonės ima svetimus tekstus - kad ir puikius eilėraščius, nuostabius poetus - jie nėra bardai. Tai turbūt “dainuojamoji poezija” ir buvo sugalvota tam, kad būtų galima tiksliau apibrėžti šį žanrą. O kad tų žmonių daug - gali būti, nes yra prasidėjęs tokio žanro bumas. Ir aš tą savo kailiu pajutau - man ėmė skambinėti visokie įtartini organizatoriai, kurie užsiėmė “popsu”, o pamatę, kad dainuojamoji poezija populiarėja, ėmėsi mūsų. Tad išties panašu, vis daugiau žmonių nori groti būtent tokius dalykus. Tiesa, “Antikvariate” yra kelios dainuojamosios poezijos dainos, bet visi tekstai - mano, išskyrus dainą “Traukinys”, kuriai panaudojau savo mėgstamo poeto Gintaro Patacko tekstą. Apskritai tas albumas - tai maloni sielai mišrainė.

Smalsi publika

- Kokie žmonės mėgsta tokias jūsų “mišraines”?

- Sunku pasakyti, kokia yra tokios muzikos niša. Bet, manau, mūsų publika yra labai smalsi. Tai žmonės, trokštantys naujovių, nebijantys ko nors nesugromuluoto, neįpiršto radijų formatų. Jiems įdomu, kas čia bus, ką čia parodys, ką pagros. Kiekviename koncerte visuomet stengiuosi parodyti ką nors naujo, nes tų koncertų nėra daug, o mano publika man labai brangi.

- Albumas išleistas. Kas toliau?

- Šiuo metu mano veikloje pauzė - sėdžiu ir galvoju, ką veikti. Toks laikotarpis. Seno ir išbandyto nebesinori, o nauja, matyt, dar neatėjo, dar neužvaldė tiek, kad imčiausi. Bet tai nėra krizinė pauzė - tiesiog stabtelėjimas pamąstyti.

Tiesa, dabar rašau kino scenarijų. Tai man labai nauja, negirdėta ir neišbandyta - nors su Aidu Giniočiu esame rašę scenarijus savo filmams, kitam žmogui dar nebandžiau. Nenorėčiau pasakoti visų smulkmenų, nes ne viskas dar iki galo aišku. Tiesiog yra viena režisierė, su kuria radome labai daug bendro ir aš mėginu parašyti scenarijų. Tai bus lyg pasaka, lyg fantazija... Pažiūrėsime.

“Keistuoliams” krizė keista

- Sakote, pauzė nesusijusi su krize. Ar ir “keistuoliai” jos nejaučia?

- Kad nelabai. Aišku, žmonių į spektaklius ateina kiek mažiau, o mus visą laiką išlaikė būtent žiūrovai - užsakomų renginių ar “chaltūrų” visuomet turėdavome labai nedaug. Ir kai atėjo ši krizė, sunkmetis ar velniai žino kas, kai pasibaigė užsakomi koncertai, žmonių, kurie iš to gyveno, padėtis tikrai tapo nekokia. O mūsų tai nepalietė. Kodėl? Žiūrėkite: žmonės, kurie eidavo į masinės kultūros renginius, koncertus, buvo tokie, kurie savo laiku turėjo daugiau pinigų, bet visi renginiai ar koncertai buvo tik priedas prie jų gero gyvenimo. Dabar tų pinigų mažiau, ir šitie žmonės, natūralu, tikrai pataupo renginių sąskaita, šalutiniai dalykai jiems nebeegzistuoja.

O žmogus, kuris dvidešimt metų ėjo į “keistuolių” spektaklius, kuriam teatras buvo toks pat normalus dalykas, kaip nusipirkti pavalgyti ar aprengti vaikus, kitaip tariant, gyvybinis poreikis - tai jis ir dabar kažkaip sugeba jį patenkinti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"