Režisierius Audrius Juzėnas šią savaitę festivalyje “Jauni. Alkani” pristatė 1994 m. sukurtą pirmąjį savo filmą “Rojuje irgi sninga”. Kūrėjas įsitikinęs, kad filmas aktualus ir šiandien, tik kino žiūrovas ir jo poreikiai - pasikeitę.

- “Rojuje irgi sninga” - kodėl pasirinkote būtent šį filmą?

- Tai mano pirmas savarankiškas pilno metražo kino filmas, matyt, todėl ir pristatomas festivalio rubrika “Jauni. Alkani”. Toks organizatorių sumanymas. Jaučiu, jie geriau žino, ką nori renginiais pasakyti jaunimui ir dar kartais lietui lyjant Mokytojų namų kiemelyje...

Iki “Rojaus” buvo sukurti dar du trumpo metražo filmai: kursinis - “Žiedlapiai” ir diplominis - “Nužudytasis”, budriai prižiūrint meno profesūrai ir vadovaujant režisieriui Arūnui Žebriūnui. Beje, abu studentiški filmai, kaip ir kitų mano kurso draugų ir kolegų filmai, sukurti 35 mm kino juostoje, iki šiol guli Lietuvos kino studijos saugyklose. Manau, jie įdomūs ir verti šiandienio jaunojo žiūrovo dėmesio. Nes tais permainų laikais - 1990-1992 m. - buvome jauni ir pasiutusiai alkani. Labiau alkani, nei kad jauni, bet siekėme visko iškart: ir laisvės, ir žinių, ir svajonių išsipildymo. Deja, ne visi pasiekėme 2009-ųjų vasarą sėkmingai... Kai kas jau iškeliavo Anapilin.

Kaina - tavo gyvenimas

- Ką jums pačiam reiškia šis filmas?

- Manau, tai - pradžių pradžia, tas pat, kaip pirmą kartą įkopti į Everestą. Filmas ir jį lydintis procesas, dabar žvelgiant atgal, išties vertas kito kino filmo scenarijaus. “Rojuje irgi sninga” tapo didžiąja pamoka, kaip reikia grumtis už gyvenimą. Sunku patikėti, kad dabar kas nors taip kautųsi už savo svajonę ar įsitikinimus, kaip kovėmės mes. Tai buvo asmeninė kova, apie meną nebuvo laiko net pagalvoti... Mūšis virto karu, kurį teko laimėti. Ir man tuo metu buvo lemta pajusti savo kailiu, kiekviena ląstele, kad Dievas ir jo ranka globoja net ir pragare...

Filmas, laimėjus apdovanojimus, apkeliavus su juo daugelį šalių, suteikė pasitikėjimo ir vilties, kad nesi vienišas savo išskirtinai egoistiniame kūrėjo kelyje, yra ir žiūrovas, kuris tave supranta, palaiko. Iki šiol žaviuosi šio filmo muzikiniu takeliu, kurį su kolega ir kurso draugu ką tik baigę skurdžius režisūros “mokslus”, kartu prodiusavome šį filmą. Nepamiršiu operatoriaus Algimanto Mikutėno pamokų ir aktorių - muzikos profesionalų bei kino entuziastų ir rėmėjų paramos. Lenkiu jiems galvą, nors puikiai žinau, kad viskas gyvenime praeina, lieka tik nuolatinė improvizacija. Bet liūdniausia mano filmo pamoka: už viską reikia mokėti. O kaina - tavo gyvenimas. Tad nežiopsok pasirinkdamas kelyje tinkamus pakeleivius ir partnerius.

- Jei šį filmą statytumėte dabar, ar ką nors keistumėte?

- Manau, beveik viskas būtų kitaip, išskyrus aktorius ir filme vaidinančius muzikantus. Ir muzikinį takelį... Nors visa tai beprasmiška, geriau nufilmuoti kitą filmą, kad ir apie Salomėją Nėrį ar Chiunę Sugiharą. Neatsisakau šių filmų idėjų, nors nematau, kokiu būdu šiems filmams istorine tema artimiausiu metu surinkti pinigų. Gamyba tik brangsta, o situacija prastėja. “Maximos” prarijo Lietuvą, paversdamos kitus skurdžiais ir pilvo vergais. Gal plika akimi ir nesimato... Bet jaučiasi.

- Kaip įsivaizduojate, koks šio filmo poveikis žiūrovams buvo tuomet ir dabar?

- Tuomet tai buvo filmas, kurį parėmė - kad ir mažomis sumomis - daugelis verslininkų, nes tikėjo idealais, ne tik banko sąskaitomis su apvaliais nutukusiais nuliais, nes patys turėjo svajonių ir tikėjo savo aukštesnės misijos prasmingumu gyvenime. Nors jie saikingai tikėjo idealizmu, kurio mokė sovietinėse mokyklose, bet kultūrą pripažino tautų motina. Tuomet net ir nusikalstamas pasaulis jautė pagarbą kinui, kaip reiškiniui. Dabar kinas - tai laiko užmušimo priemonė, “popkornas”. Dabartinis žiūrovas - kitoks, jis prijaukintas prie “makdonaldinio” kino, komforto, kokybės, gero garso ir vaizdo. Manau, tuo pasakyta viskas.

Geriausias filmas

- Kuris jūsų filmas jums pačiam brangiausias ar mieliausias?

- Manau, “Neatrasti skraidantys objektai” iki šiol yra geriausias mano filmas. Net JAV Senato bi-blioteka prašė oficialios kopijos, nes filmas anksčiau buvo pripažintas vienu iš 50 geriausių metų dokumentinių filmų pasaulyje.
Gera ir “Fronto linija” - daug triukšmo sukėlęs filmas, ir “Vilniaus getas”. Savotiški jie ir ypač žiūrimi, suprantami nelietuviškam, tarptautiniam žiūrovui, beje, vienaip ar kitaip pažymėti apdovanojimais ir prizais kaip geriausi metų filmai kad ir Ispanijoje, Izraelyje. Kodėl ne Lietuvoje? Savaime suprantama... Savam kieme gali būt tik piemuo.

 Gyvenimo aritmetika...

- Vienas geriausiai žinomų jūsų darbų - “Vilniaus getas”. Kaip manote, kodėl būtent jis sulaukė tokio dėmesio?

- Dėl pačios temos, Lietuvoje vis dar kontroversiškos, žinoma, ir dėl istorinės tiesos, apie kurią mes, tai yra pokario karta, menkai nutuokiame arba manome, kad ja jau viską žinome. Na, ir pačiame filme daug talentingų ir garsių žmonių: ir scenaristas, ir aktoriai, ir kompozitorius, ir net apšvietėjai, jau nekalbant apie operatorių... Taigi ten, nepaisant kai kurių mano paklydimų, viskas daugmaž kaip gerame kino filme: žiūri, ir scenos tave veikia, norisi ir juoktis, ir verkti. Vadinasi, jo dramaturgija, kuri yra gero filmo pagrindas, yra gera.

Pamokanti istorija - našta

- Galbūt kuriate naują filmą?

- Ieškau pinigų, kad galėčiau užbaigti filmuoti istorinį kino filmą Lietuvos gyventojų tremties tema “Ekskursantė”. Didelis filmas, nuostabus ir įtaigus Prano Morkaus scenarijus, garsūs Rusijos aktoriai. Bet, kaip supratau pradėjęs filmą tremties tema, įtaigi, pamokanti ateities kartas istorija yra našta nacionalinius stadionus, LEO LT ir kitus korupcinius projektus rezgantiems, prie valdžios metai iš metų besiplakantiems politikams ir juos lydintiems įtartinos reputacijos nacionaliniams investuotojams bei pusę Lietuvos aruodų valdantiems trumparegiams verslo kurmiams. Lietuvai tokių, tiksliau - jokių atminties filmų nereikia. Ne mums, žiūrovams: kalbu apie juos, kiaurus maišus prie sotaus valdžios stalo. Kartais labai pikta, kai matai, kaip lengvai švaistomi tavo mokesčių pavidalu mokami pinigai... Ir pasijunti ne šios šalies šeimininkas, net ne pilietis. Matyt, taip jaučiuosi ne tik aš vienas...

Dabar “Ekskursantė” - mano širdies ir galvos skausmas. O paskui - matysim. Mielai emigruosiu, laukiu tik rimto pasiūlymo, ne tik “žaliosios kortos”. Viskas turi pradžią ir pabaigą...

Parengta pagal dienraštį "Respublika"