A.Garbaravičius: J.Murka - nepelnytai užmirštas

Šviesuolio vaikaičiai planuoja kitus garsiojo senelio atminimo įamžinimo žingsnius: Šiauliuose jam ir kitiems Mokytojams gruodžio mėnesį iškils paminklas, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus ekspozicija praturtės vertingais eksponatais. Valstybei neskyrus lėšų J. Murkos atminimui įamžinti, paminklas šviesuoliui kuriamas privačiomis lėšomis. Šį, kaip ir kitus švietimo novatoriaus atminimo įamžinimo darbus, finansuoja J. Murkos anūkai kauniečiai politikai ir verslininkai Arvydas ir Ramūnas Garbaravičiai, šio sūnus Jonas Garbaravičius su šeimomis.

Vienas iš fundatorių - Arvydas Garbaravičius naujienų agentūrai ELTA teigė, kad giminės sprendimą finansuoti kai kuriuos J. Murkos atminimo įamžinimo darbus lėmė ne tik pareiga, bet ir noras kartu pagerbti visus praėjusio amžiaus pirmosios pusės Lietuvos šviesuolius.

- Kodėl J. Murkos atminimo įamžinimui nusprendėte skirti privačias lėšas?

- Kai buvo minimos senelio šimtosios gimimo metinės, Šiauliuose skambėjo valdžios pažadai apie konkretų šio žmogaus atminimo įamžinimą, bet praėjo 25 metai, ir matome, kad pažadai ir liko pažadais. Todėl nusprendėme finansuoti patys. Tuo labiau, kad J. Murkos proanūkio skulptoriaus Džiugo Jurkūno kuriamas paminklas nėra tradicinis. Jis - gana abstraktus ir plačiąja prasme skiriamas ne vienam konkrečiam žmogui. Skulptūroje bus pavaizduota ne žmogaus figūra, o šviesos idėja, per saulės, švyturio motyvus. Tai - siekiamybė, kaip graži viltis ir tikslas, ko turėtume trokšti ir kur link eiti. Į šviesą - iš tamsos. Tėvai mus auklėjo tokia dvasia. Mano mama Grožvyda Murkaitė, jos seserys (J. Murka su žmona išaugino keturias dukteris) stengėsi perteikti tą šviesą ir dorą, kurią dosniai kitiems dalino senelis. Ir, jei atvirai, kai suaugome, ilgus dešimtmečius jautėme netgi tam tikrą graužatį, kad mūsų senelio darbus savinasi kiti - jo rankraščiai buvo kopijuojami ir kitų pedagogikos šviesuolių naudojami kaip savo - o jis nepelnytai užmirštas.

- Jums neteko senelio matyti ir iš jo pasimokyti?

- Tokios laimės neturėjau, nes gimiau praėjus aštuoneriems metams po senelio mirties. Bet turėjau progų pavartyti jo parašytus vadovėlius "Vaikų darbymečiui", iš kurių Lietuvos vaikai galėjo mokytis iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Vadovėlius tarpukario moksleiviams rašė ir daugiau autorių, bet J. Murka tuomet buvo vienintelis, parašęs įvairių dalykų vadovėlius visoms privalomoms šešioms klasėms. Į istoriją jis įėjo ir kaip suaugusiųjų švietimo Lietuvoje pradininkas.

Tačiau, žinome, jog paskui atėjo kiti laikai, - mokyklinių vadovėlių tematika keitėsi pagal atvežtinę ideologiją, ir J. Murkos vadovėliai, novatoriškos idėjos iš Lietuvos mokyklų buvo išguiti. Senelis, beje, buvo parašęs nekokį straipsnį apie rusus, ir kai jie atėjo į Lietuvą, buvo aišku, kad šeimą išveš. Nespėjo - šeima slapstėsi, paskui 1945 m. senelis mirė.

Mūsų giminės - sibiriakai - daug apie senelį vaikystėje mums nepasakojo, daugiau apie jį sužinojom vėliau, jau būdami paaugliai. Žinojom tik tiek, kad jis buvo šviesulys, kažkas didaus - kaip patriarchas, kad jį reikia gerbti. Tačiau močiutė, mama mums diegė tokias senelio puoselėtas vertybes: dirbti Lietuvai, kaip galima geriau išnaudoti savo sugebėjimus, jėgas.

- Kokios J. Murkos puoselėtos vertybės jums labiausiai imponuoja?

- Senelis sunkiai sirgo džiova. Dažnai gydėsi Šveicarijoje, kitur, iš ten parsiveždavo naujausių pedagogikos idėjų. Paskutiniuosius 14 savo gyvenimo metų jis dirbo prikaustytas prie patalo - jam buvo pašalinta 11 šonkaulių, išimtas vienas plautis. Didžiausią jo gyvenimo darbą - 4 tūkst. puslapių 8 tomų Lietuvos pedagogikos istorijos chrestomatiją "Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385-1919)" jam gulint ligos patale užrašė mūsų mama Grožvyda Murkaitė. Tai rodo, kad senelis buvo išskirtinio darbštumo, disciplinuotumo žmogus. Man tai labai imponuoja.