7 savižudybės būdai

Menininkas Artūras Raila: tai - 15 metų pramanas

Nors menininko Artūro Railos tarp laimingųjų, kuriems paskirta 2013 metų nacionalinė kultūros ir meno premija, ir nėra, tačiau jo pavardė išniro podraug su išrinktaisiais: spausdinome grupės menininkų laišką, kuriame jie teigė atsiribojantys nuo Nacionalinių premijų komisijos, kuri „liūdnai pagarsėjusį „Septynių savižudybės būdų“ interpretatorių atrinko kandidatu į nacionalinių premijų laureatus“ (žr. „Respublika“, 2013 m. gruodžio 10 d.)

Viešame laiške buvo teigiama: „Dar daug kas atsimena šį įvykį, kai M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokinė buvo įpareigota skaityti tekstą „Septyni savižudybės būdai“, sudarytą iš to paties pavadinimo R.Gavelio romano citatų, o „pedagogas“ A.Raila jos būsenas filmavo. Vėliau jis šį savo „meno kūrinį“ su patyčiomis iš pasipiktinusių tuo eksperimentu pedagogų eksponavo Šiuolaikinio meno centre...“

Apie šią istoriją ir interpretacijas šiandien kalbamės su tarpdisciplininio meno kūrėju, Vilniaus dailės akademijos profesoriumi Artūru Raila.

- Panašu, kad jūs itin mėgstate Ričardo Gavelio kūrybą?

- Prisipažinsiu, nesu jo romanų skaitęs išvis. Ir mokinė jo kūrinių necitavo, jos darbelio pavadinimas buvo kitoks, ir aš jos būsenų nefilmavau. Tiesa yra tai, kad filmavau dėstytojų diskusiją, kuri kilo peržiūroje vertinant moksleivių kūrybą; mergaitės darbas buvo tik vienas iš prieštarą kėlusių kūrinėlių. Apipynus istoriją prasimanymais, sukurta ideologija, kuriai neva aš turėčiau atstovauti. Tai neįtikėtina. Apie ideologinius nesutarimus galima kalbėtis, galima dėl jų ginčytis, galima nesutikti, laikytis savo linijos - tai kiekvieno iš mūsų reikalas, bet...

- Užtat ir nežinote, kad prieštaringai vertinamas R.Gavelio romanas „Septyni savižudybės būdai“ pasirodė metais vėliau nei peržiūra ir jūsų filmukas „Mergaitė nekalta“...

- Šitam nesusipratimui jau penkiolika metų. Pradėkim gal nuo pradžių: pagal paskyrimą M.K.Čiurlionio meno mokykloje pradėjau dirbti 1989 metais, tik baigęs skulptūros studijas Dailės institute, kur turėjau puikių mokytojų - Petrą Aleksandravičių, Gediminą Jokūbonį. Tykiai ramiai dėsčiau akademinį piešimą, akademinę skulptūrą; esu tų klausimų specialistas. Maža to, buvau baigęs pedagoginius kursus ir žinojau, kaip mokyti vaikus. Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė pasaulis, buvau kviečiamas dalyvauti užsienio parodose ir keliaudamas ėmiau kaupti platesnes meno raiškos galimybes bei patirtį, ja ir pasinaudojau, kai mokyklos vadovybės valia teko supažindinti su šiuolaikinio meno formomis baigiamąsias klases. Entuziazmo dėl šiuolaikinio meno jose buvo daug, tačiau per du mėnesius neįmanoma įgyvendinti sumanymų: moksleiviai pateikdavo eskizus, užrašus ir įpusėtus darbelius. Tose peržiūrose gal ir atsirasdavo keletas pavyzdžių, kuriuose gal buvo galima įžvelgti (dabar juokingai skamba) naujesnės raiškos užuominų. Taip 1998 metų peržiūroje buvo sutikti savižudybės imitacijos vaizdai, kuriuos pateikė viena Čiurlionio meno mokyklą bebaigianti mergaitė. Kodėl ties ta vieta buvo sustota ir taip rimtai supykta, aš pats iki šiol negaliu atsistebėti. Peržiūroje dalyvavusių dėstytojų diskusiją aš filmavau galvodamas vien apie metodininko perspektyvą, kurios siekti buvau pasiryžęs...

- Filmuko epizode, skirtame moksleivės darbeliui, girdėti vieno iš dėstytojų ištarmė, kad jį reikėtų vertinti ne jiems, o psichologams. Gal nuotraukos iš tiesų bylojo apie sergančią sielą?

- Grafikė Aistė Krikštaponytė ir mokykloje buvo guvaus proto, stiprus, humoro jausmą turintis žmogus ir turbūt tikėjosi už originalumą sulaukti vien pagyros... Kritikos sulaukėme abu: po kiek laiko net buvo pareikalauta, kad aš filmuotą medžiagą sunaikinčiau. Atsisakęs tai daryti, dėl kilusios trinties pats pasitraukiau iš mokyklos. Juk tame filme nėra jokios propagandos, jis nieko neteigia, jame neperšami jokie sprendimai, jis lieka gyvas gyvenimo gabaliukas ar kaip neatsakytas klausimas. Filmuotą medžiagą pažiūrėjęs iš laiko perspektyvos, matai, kad ji beveik neturi nieko bendra nei su gimnazija, nei su konkrečiu atveju, - ji yra tapusi gyva neatsakytų klausimų metafora.

- Vienas iš amžinų klausimų tikriausiai yra ir bus meno ir etikos atitikmuo. Jūsų filmukas internete vadinasi „Mergaitė nekalta“... Tačiau būdamas dėstytojas juk žinojote, kokia tema jos pramušta galva...

- Manot, turėjau paniekinti mokinės sumanymą, sakyti, kad ji neturi tam teisės, atstumti, išsiginti, kad išsaugočiau savo reputaciją?

- Tiesa, kad vienas moksleivis nusižudė po šito projekto?

- Šitą prasimanymą girdžiu antrą kartą. Kažkuriais metais Romualdas Lankauskas, rodos, „Literatūroje ir mene“ kritikavo Šiuolaikinio meno centrą ir jo ideologiją ir savo kritikai sustiprinti pateikė kaip pavyzdį moksleivės „Septynis savižudybės būdus“ ir neva tikrą atvejį, kai dėl to kūrinio ar dėl Railos (tiksliai negalėčiau pacituoti) nusižudė mokinys. Perskaitęs tokią pasibaisėtiną naujieną, puoliau aiškintis, bet mane nuramino, kad tai neturi nieko bendra ne tik su manimi ar mergaitės kūriniu, bet ir, ko gero, su pačia gimnazija. Buvo toks teisminis įvykis, bet po metų ar dvejų po šitos nelaimingos istorijos.

- Internete mačiau vieną naujausių jūsų kūrinių „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“. Linkusio šokiruoti šiuolaikinio meno kontekste jis atrodo kitoks...

- Jei turit omeny šokiravimą, kaip Svajonės ir Pauliaus Stanikų ar Šarūno Saukos kūryboje, mano darbuose to nebuvo ir nėra. Tačiau nemanau, kad meno kūrinys būtinai turi būti apvaliais kampukais: jei jis gyvas, gimęs iš poreikio perteikti jausmą, mintį, žinią, jis negali būti glotnus. Šio projekto parodos vienaip vyko Vokietijoje, kitaip Anglijoje, dar kitaip Danijoje, tačiau pastebėjau, kad jis visur buvo priimtinas tiek tradicionalistams, tiek, atvirkščiai, radikaliems šiuolaikinio meno praktikams. Vaizdų galia neįtikėtina. Marijos Liugienės kurti lietuviški „sodai“ mano projekte daugeliui atrodė kaip šiuolaikinio meno dėmuo. Esu senas vilkas šitoj teritorijoj, išmanau meno raidą, estetiką, stilius, plastiką ir galiu teigti, kad kai kurie dalykai, kaip ir tie „sodai“, naujai aktyvinti, gali būti neįtikėtinai modernūs.

- Ką norite šiuo savo kūriniu pasakyti mums?

- Laikui bėgant kultūrinio paveldo klausimai įgyja naujas traktuotes, naujas formas. Prisimenu save žiūrintį į didžiulį pilkapį prie Tauragnų - prisimenu, kaip švelniai per jį liejosi šviesa, prisimenu, galvojau, kad jie randasi ne bet kur, kad ta vieta ir šiandien ypatinga savo spinduliuote... Tada ir gimė pirminis „Žemės galios“ vaizdinys, nuvedęs mane į ezoterikos teritoriją. Gimė planas, kurio dvasia buvo ir yra archeologas Sigitas Lasavickas. Netrukus aš jau rikiavau savo „kariuomenę“, su kuria mieste ieškojome ir fiksavome energetiškai stiprias vietas, braižėme jų linijų žemėlapį, pasikliaudami, kad mūsų racionalizmas, linkęs kai kuriuos klausimus įkalinti neapibrėžtumu, bent jau meno srities svarstymams neturėtų būti kliuvinys. Naujos meno formos leidžia temą išreikšti įvairiomis prasmėmis. „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“ - kitu kampu pamatytas miestas, niekas iki tol to nebuvo daręs.

- Neketinat grįžti prie tradicinės skulptūros?

- Aš iš prigimties esu skulptorius. Besimokant Telšių dailės technikume, dėstytoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė liepdavo kopijuoti liaudies meno pavyzdžius ir kopijuojant, pavyzdžiui, atrasti, kuo skiriasi Aukštaitijos architektūra ar koplytstulpiai nuo Žemaitijos ir panašiai. Mes lyg ir muistėmės, bet ji, manau, įskiepijo mums nuojautą, saiko, plastikos pojūtį.

- Negi neskaudina, kad viešo laiško autoriams jūsų kūryba, kuriai ir profesorė Viktorija Daujotytė nepagailėjo gero žodžio, regis, mažai žinoma?

- Kas domisi, tas žino. Aš išgyvenau studijų periodą, kai gaudavau pirmąsias premijas studentų mokslinės draugijos parodose, išgyvenau studijos periodą, kai dešimt metų kūriau dirbtuvėlėje skulptūras ir pažinau, kas yra vienatvė. Buvo periodas, kai kūriau instaliacijas, objektus (jų yra privačiose kolekcijose ir Nacionalinėje galerijoje) ar išgyvenau pilnatvę, leidęsis į socialinio pobūdžio projektus, pavyzdžiui, surinkęs kompaniją, pertvarkiusią vokiškus automobilius (su tom mašinom buvom pakviesti į Berlyno meno akademiją). Atsigręžimas į bendruomenę suteikė geros energijos ir būties pilnatvės, tikiuosi, ne tik man, bet ir dalyvavusiems. Su daugybe žmonių, su kuriais dirbta projektuose, bendrauta, siejo ir tebesieja gana šilti santykiai, bičiulystė, tad šis pramanas su „septyniais savižudybės būdais“, kertantis po šitiek metų, yra labai skaudus. Reikėtų pagaliau užbaigti šią istoriją.
**
Artūras Raila. „Žemės galia“ (2009-2012 m. )
Apipynus istoriją prasimanymais, sukurta ideologija, kuriai neva aš turėčiau atstovauti
Artūras Raila
Menininkas