12-metės rašytojos kraityje jau keturios knygos

- Pirmą kartą kalbėjomės, kai buvai išleidusi pirmąją savo knygą „Laikrodukas Tuksis“. Dabar tavo bibliografijoje jau 4 knygelės. Šiek tiek papasakok apie naujausias tris.

- Parašiau keturias knygas. Pirmoji „Laikrodukas Tuksis“ ir antroji „Užkeiktas žiedas“ - pasakos, trečioji „Trolių tiltas“ ir ketvirtoji „Kartą girioje“ - apysakos-pasakos. Knygose daug nutikimų, kartais fantastinių, veikėjai daug keliauja ir patiria smagių nuotykių. Visos keturios knygos parašytos pradinėse klasėse, kai man buvo 8-10 metų. Dabar man jau 12-a, pasakų nebekuriu, rašau „Mokyklines istorijas“.

- Kodėl nusprendei kurti būtent pasakas?

- Nes kai buvau jaunesnė, dažniausiai skaitydavau tik pasakas ir atsivertusi knygą džiūgavau, ir truputį pavydėjau to grožio, tad užsispyriau ir pasakiau - o kodėl man irgi nekurti? Atsisėdau, įsipatoginau ir ėmiau rašyti - buvo taip gera. Supratau, kad radau savo pašaukimą.

- Turbūt ir pati dar kartą vis paskaitai savo knygas, ar pastebi, kad keičiasi tavo kūrybos braižas, ar dabar pirmąją knygą rašytum kitaip?

- Taip, kartkartėmis perverčiu visas knygas, ir būna, kad viešumoje susigėstu - na, kaip aš taip vaikiškai galėjau rašyti! Bet juk man buvo aštuoneri, o dabar dvylika, ir džiaugiuosi savo knygelėmis. Manau, kad savo knygų kitaip neperrašyčiau, - pasakos yra pasakos, ir nežinau, kaip jas dabar galėčiau pakeisti.

- Kaip manai, kuo pasakos svarbios mažų vaikų ir suaugusių žmonių gyvenime?

- Pasakos moko. Tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Tai supratau tik vėliau, o mažesnė galvodavau, kad pasakos - pramoga, jos skirtos skaityti ir džiaugtis. Bet kiekvieną kartą skaitydama tą pačią pasaką randu vis kažką naujo, netikėto. Gyvenimas be pasakų - ne gyvenimas. Vaikams tai didelis džiaugsmas. Pati prašydavau mamos, kad pasektų man pasaką, o teko net sekti tėčiui. Bet pasaka buvo per ilga, ir tėtis užmigo.

- Išleistos knygos pelnė daugiau populiarumo mokykloje tarp bendraamžių?

- Na, visi turime kažkiek pavydo, taigi tik parašiusi knygą neišpopuliarėjau, o atvirkščiai - daug kas ėmė užgaulioti, sakyti, kad visa tai už mane kūrė mano mama. Tai buvo tarsi adatėlės, kurios ištisai badė, bet kurti tikrai nenustojau, ir dabar turiu nemažai draugų, mokykloje esu gerbiama ir labai tuo džiaugiuosi.

- Nuolat dalyvauji įvairiuose renginiuose, olimpiadose. Kaip lieka laiko ir mokslams, ir kūrybai?

- Stengiuosi būti atsakinga ir nepraleidžiu pamokų, o jei ir praleidžiu, einu pas mokytojus po pamokų pasiaiškinti, užpildyti spragų. Namų darbams visada randu laiko, nors kartais ateina tinginiukas, bet kai lieka laisva valandėlė, tai ir padarau. Su kūryba nepakovosi, nes įkvėpimas labai užsispyręs. Tu gali būti virtuvėje, pamokoje, lauke, bet kai jis ateina, turi rašyti. Nesvarbu, ant lapelio ar kur kitur.

- Labai dažnai kalbama, kad mūsų visuomenė skaito vis mažiau. Kuo tau skaitymas atrodo naudingas ir kodėl jis tau svarbus?

- Labai gaila, kad žmonės knygą deda į šoną, imdami telefoną. Bet skaitymo, bent jau man, niekada niekas nepakeis - juk daug smagiau šiltai įsitaisyti, pasiimti knygą ir skaityti, grožėtis iliustracijomis, o dar tas senų knygų kvapas!.. Tuomet jaučiuosi labai gerai. Viskas ir prasideda nuo skaitymo - taip išmokstama ir rašyti, suprasti pasaulį. Visų pirma, knyga daug ko išmoko, padeda rašyti be klaidų, kurti gražius rašinėlius. O visų antra, jei neturi ką veikti, knyga - geriausias užsiėmimas, nereikia niekur lakstyti, jei esi pavargęs - tiesiog paimk knygą. O tiems, kurie skundžiasi, kad daro daug gramatinių klaidų, patarsiu - skaitykite knygas ir iš karto raštingumas padidės. Todėl ir kuriu knygas, kad daugiau mano amžiaus vaikų jas skaitytų, stengiuosi kurti kuo įdomesnes, su daugiau „kabliukų“. Beje, dalyvavau epistolinio rašinio konkurse, jame rašiau šia tema ir laimėjau pirmąją vietą.

- Esi jaunosios informacinės kartos atstovė. Turbūt daugelis tavo bendraamžių mieliau laiką leidžia prie kompiuterio nei prie knygos. Kaip manai, kodėl ir ar kompiuteris kada nors atstos knygą?

- Manau, nei kompiuteriai, nei telefonai knygų nepakeis. Na taip, dabar jau galima skaityti elektronines knygas, tai šiek tiek naudinga. Juk knyga visko ir išmoko, o ar kompiuteris išmokys, nemanau. Knyga skatina mąstyti, o kompiuteris, manau, kai per daug laiko prie jo praleidi, tik „bukina“.

- Kai kalbėjome pirmą kartą, sakei, kad norėtum pasiekti Astridos Lindgren aukštumų. Ar jau artėji prie savo svajonės?

- Nelabai tikiuosi, kad iškilsiu taip aukštai, bet Astrida Lindgren visada buvo ir bus mano idealas. Jos knygos gražiausios ir įdomiausios, o iki tokios garbės reikia daug dirbti. Ir aš dirbu, po vieną žingsniuką artėju link savo svajonės. Na, o viena iš svajonių, kurią tikrai noriu išpildyti, - įkurti gyvūnėlių prieglaudą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“