Ornitologai perspėja: paukščių mažėja

Visgi pozityvumą mato, mat visuomenė vis labiau domisi nykstančiais paukščiais. Tą išduoda ir lankytojų klausimai apie sparnuočius apsilankius Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

- Muziejaus kolegos jus giria kaip darbuotoją ir žmogų, esate laimingas pasirinkęs profesiją, susijusią su gamta?

- Taip, esu laimingas (šypsosi). Gyvūnais, paukščiais susidomėjau besimokydamas 6 klasėje. Buvo keletas vyresnių moksleivių, kurie domėjosi gamta ir su jais buvo įdomu žvalgyti parko, miško teritoriją, stebėti plaukiojančius tvenkinyje paukščius. Mėgėjiškas paukščių stebėjimas labai greitai baigėsi, nes norėjosi nuodugniau stebėti gamtą. Pradėjau skaityti ornitologinę literatūrą. Turėjau galimybę Akademijos miestelyje (Kėdainių r.) Žemdirbystės instituto bibliotekoje sužinoti, ką veikia užsienio specialistai, nors tai ir buvo tarybiniai laikai, bet žurnaluose galėjai rasti informacijos, ką tyrinėja rimti ornitologai. Mes, būdami moksleiviai, bandėme perimti tas idėjas, madas ir tendencijas.

Įdomu, kad net vaikystėje surinkti duomenys paskui buvo panaudoti rimtose mokslinėse publikacijose jau šiais laikais.

- Kiek metų stebite paukščius?

- Nuo 1974 metų. Šįmet muziejuje įvyko plėšriųjų paukščių ir pelėdų tyrimų konferencija, buvo susirinkę Lietuvos ornitologai, taigi pažymėjome ir tą stebėjimų 50-metį. Universitete baigęs studijas keletą metų dirbau mokykloje, o nuo 1989 metų įsidarbinau Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

- Akivaizdu, kad čia prigijote.

- Be abejo. Nuo vaikystės turėjau svajonę dirbti muziejuje, su paukščiais, kai atsirado galimybė čia įsidarbinti, paskui buvau priimtas, - supratau, vaikystės svajonė išsipildė. Iki dabar man darbas nėra darbas, o hobis. Einu į darbą kaip į šventę ir neskaičiuoju valandų.

Mūsų muziejaus yra keletas krypčių, viena pagrindinių - muziejaus kolekcijos pildymas, eksponatų kaupimas. Nemaža dalis darbo yra tiriamoji, aplinkosauginė veikla. Gamtoje tyrinėjami paukščiai, vabzdžiai, žinduoliai, ieškoma naujų rūšių, tos rūšys aprašomos, įtraukiamos į saugomų rūšių informacinę bazę. Atliekami detalesni tyrimai, pavyzdžiui, paukščių perėjimo sėkmingumo, mitybos, migracijos. Šiais laikais, kai yra naujos technologijos, vaizdo kameromis galima stebėti paukščių gyvenimą čia ir dabar, yra GPS, GSM siųstuvai, kuriais galima stebėti, ką veikia paukštis. Gaunama informacija iš tolimiausių pasaulio taškų.

- Ornitologai garsiai trimituoja - paukščiai žūva nuo elektros laidų.

- Visais laikais buvo žinoma, kad daug paukščių žūva po elektros laidais, arba fiziškai atsitrenkę, arba tam tikruose taškuose nutūpę, sulietę laidus dažniausiai sparnais, ir tada nutrenkti. Šių metų atvejis, kai vienas po kito nuo elektros žuvo du didieji apuokai, išsiperėję Šiauliuose, privertė sukrusti ir visuomenę, institucijas. Kaip tik teko ruošti medžiagą iš muziejaus kolekcijos, kiek mes esame gavę paukščių, kurie žuvo nuo elektros srovės iškrovos. Aplinkos ministerijai kalbantis su elektros tinklų valdytojais aktualu žinoti tokią statistiką. Muziejus tokius duomenis turi.

Mūsų muziejus veikia daugiau nei 100 metų, maždaug nuo 1987 metų Lietuvoje turi duomenis apie žuvusius paukščius, nemažai jų žuvę nuo elektros laidų ir ši informacija labai vertinga. Kiekvieno paukščio žūtis yra didžiulė problema, ypač jei ji susijusi su žmogaus veikla. Mes turėtume atlaidžiau žiūrėti, jei paukštį, nors ir retesnį, pagauna plėšrūnas, - tai natūralūs gamtos dėsniai. Bet kai paukščiai atsitrenkia į pastatų langus, juos nutrenkia elektros srovė, kai vandens paukščiai patenka į žvejybinius tinklus ir ten nuskęsta, štai čia yra didžioji bėda. Turime užkardyti tokius dalykus.

- Pozityvių dalykų paukščių stebėjime galime pastebėti?

- Deja, čia vėl pesimistinė gaidelė... Bendrąja prasme paukščių būklė visame pasaulyje, ir Lietuvoje, negerėja. Matomas akivaizdus įvairiausių rūšių mažėjimas. Yra išimčių, kuriomis galima pasidžiaugti, štai prieš 40 metų pilkoji gervė Lietuvoje buvo labai retas paukštis, šiuo metu gervės visur. Jos nebebijo žmogaus, renka maistą visai pakelėse. Galime pasidžiaugti pačia mažiausia pelėda - žvirbline pelėda - ji prieš keletą dešimtmečių buvo labai reta Lietuvoje, bet dėl ne visai žinomų priežasčių sparčiai pradėjo gausėti ir dabar jos švilpauja kone visuose Lietuvos miškuose.

Tam tikros paukščių rūšys, kaip gervė, sugebėjo prisitaikyti, bet yra rūšių, kurios nesugeba prisitaikyti, tai tetervinai, kurtiniai, jie susiję su pelkėmis, aukštapelkėmis ir niekaip negali apsigyventi nepelkėtose teritorijose.

- Nyksta brandūs miškai, ūkininkavimas...

- Be abejo, ūkininkavimas miškuose yra didelė bėda, jei ir paliekami nedideli brandaus miško ploteliai, jie yra per maži, kad galėtų gausiau perėti paukščiai. Pavyzdys galėtų būti juodasis gandras, tai retas Lietuvoje paukštis, jam reikia labai brandaus miško, su senais ąžuolais, ir gana didelių masyvų. Brandžių miškų netekimas yra didžiulė problema. Ši problema aktuali visame pasaulyje, galime kalbėti apie Pietų Ameriką, neįžengiamas Amazonės džiungles, kur irgi besaikis miškų kirtimas, mažėja rūšių įvairovė.

- Paprasti žmonės irgi mato rūšių nykimą Lietuvoje, vaikystėje matydavome, kaip bulvių vagomis bėgiodavo kurapkų pulkai, dirvonuose typčiodavo pempių būriai. Dabar to nepamatysi...

- Su visais vištiniais paukščiais yra problema, kurapka dar neseniai atrodė labai įprastas Lietuvai paukštis, jis sparčiai nyksta, greitai ateis ir vadinamosios miško kurapkos - jerubės - eilė. Matome, kad jų sparčiai miškuose mažėja.

Formuojama žemės ūkio politika visiškai nepalanki gyvajai gamtai. Įsivyrauja monokultūros, tai yra rapsai, javai, žemė įdirbama kasmet, gyvulininkystė Lietuvoje labai kritusi, nebėra ne tai kad natūralių pievų, nebėra kultūrinių ganyklų, kuriose gana didelė bioįvairovė, ir vabzdžių, ir smulkiųjų graužikų, kurie yra maistas kitiems gyvūnams. Monokultūrų laukuose yra mirtina zona - rapsų ar kviečių lauke gyvybės praktiškai nėra. Ten nemedžioja jokie plėšrieji paukščiai. Tūkstančiai hektarų dykumos... Agrolandšafto paukščių labai sparčiai mažėja. Kurapka ir yra toks paukštis.

Dėl pempių - tai gana plastiškas paukštis, jis gali prisitaikyti ir dirbamame lauke. Dažnai peri žieminių javų pasėlyje, bet yra pastovus tręšimas, važinėja technika, purškiami laukai, tai pempės lizdai fiziškai sunaikinami arba paveikiami cheminiais preparatais, arba pempės išbaidomos ir jų lizdus sunaikina plėšrūnai.

Kita vertus, negalima visos kaltės suversti vien ūkininkavimui, prisideda ir klimato kaita. Pempei susirasti maisto reikia drėgnos dirvos, balų. Sausam dirvone pempė maisto neras. Dėl pavasarinių sausrų pempė negali užauginti jauniklių, nes trūksta maisto.

- Žmonėms vis tiek rūpi gamta, gyvūnais jie domisi ir apsilankę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, kokie būna pirmieji klausimai čia apsilankius?

- Gana nemažai lankytojų atėję būna pikti, sako - jūs žudote gyvūnus, juk tiek daug gyvūnų iškamšų. Mes visada aiškiname, kad jau daug dešimtmečių gyvūnai nebėra renkami kaip anksčiau. Anksčiau muziejai kolekcijas surinkdavo gaudant, šaudant ir darant iškamšas. Šiais laikais viskas kitaip, mūsų muziejaus funkcija - surinkti tai, kas žuvo gamtoje. Kad tokie gyvūnai neprapultų ir pasitarnautų mokslui. Kviečiame ir visuomenę, jei jau aptikote žuvusį gyvūną, informuokite mus, mes mielai juos paimame, tai praverčia mokslui ir visuomenės švietimui.

- Jūsų muziejuje yra galybė gyvūnų - nuo vabalėlių iki didžiųjų pasaulio žinduolių. Galime didžiuotis, kad apskritai turime tokį muziejų Lietuvoje.

- Daug muziejuje esančių iškamšų yra padarytos labai aukšto lygio taksidermisto, iškamšų gamintojo. Mūsų muziejuje darbus gaminę pasaulinio lygio iškamšų meistrai, jų darbai mūsų muziejų tikrai puošia. Mūsų eksponatai yra tikri, tik labai nedaug yra muliažų.

Didieji gyvūnai irgi ne sumedžioti, o dažniausiai gauti iš Lietuvos zoologijos sodo, iš nugaišusių gyvūnų padarytos iškamšos. Žinoma, lankytojams patarčiau prieš einant pasiruošti, nuspręsti, kas jums tikrai įdomu, nes muziejuje yra dešimtys tūkstančių eksponatų ir visų jų nespėsite apžiūrėti.

Vien Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus paukščių kolekcija yra 69 vietoje iš 150-ies didžiausių Europos paukščių kolekcijų...

- Jūsų muziejus slepia daugybę istorijų?

- Kadais muziejuje buvo gaminama žirafos iškamša, problema buvo, kur iškamšą gaminti, nes nė pro vienas duris netilptų žirafa įnešti į ekspozicijos salę. Taigi ekspozicijos salėje buvo atitvertas kampas ir ten buvo gaminama iškamša. Lankytojai lankė žinduolių salę, tačiau žirafos gamybos nematė, nes buvo aklinos sienos padarytos. O ten virė darbas... Tai štai tokia istorija (šypsosi).