Vitas TOMKUS: "Ar lengva būti Lietuvos piliečiu?"

Vitas TOMKUS, RESPUBLIKOS žurnalistas

Lenkiu savo ryžą galvą prieš Andrių Kubilių ir prisipažįstu pralaimėjęs pirmąjį mūšį: SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!

Mano apgailėtinas bandymas su lietuviais apginti Lietuvos biudžetą bei tautos lyderius valdžios neišgąsdino, bet prajuokino: susirinko du trys šimtai patriotų. Skaičiuojant su frontininkais vėliavnešiais, kuriems irgi lenkiu savo ryžą galvą. Už solidarumą.

Kaip prityręs demagogas, aišku, galėčiau “pasiteisinti”, kad sąmoningai nesiekiau masiškumo. Nesamdžiau autobusų protestuotojų atvežimui. Tyčia nepasinaudojau “tarnybine padėtimi” ir neverčiau savo valdomų bendrovių darbuotojų, kurių yra apie du tūkstančiai, drauge su antrom pusėm organizuotai vykti į Vilnių.

Manau, be didesnio vargo būtų susirinkę trys tūkstančiai, jei mane domintų kiekybė, o ne kokybė.

Per spaudos konferenciją Eltoje, nuo kurios sutartinai atsiribojo visos televizijos ir radijo stotys, aiškiai pasakiau – esu pasiruošęs, jei reikės, ir vienas arba su keliais bičiuliais pademonstruoti ryžtą kovoti su valdžios savivale. Todėl susirinkusiųjų būrys mano lūkesčius pranoko. Nebuvo nei rėksnių, nei provokatorių. Užtat buvo antra tiek policijos bei VSD pareigūnų, padėjusių užtikrinti sambūrio masiškumą.

Tiesa, šįsyk jie nebuvo labai svetingi – “nebevaišino” mūsų “guminukais” ir elgėsi geranoriškai kaip su kokiais gėjais. Vietoj baudų nemokamai dalijo šypsenas ir maloniai teiravosi, ar juos paremsim, kai eis protestuoti dėl žemų algų.

O jei dar būčiau panaudojęs mūsų politikų išbandytą efektyvųjį “slaptąjį ginklą”- tarkim, nemokamai atsukęs “Gubernijos” alaus daryklos čiaupus – ko gero, būčiau priviliojęs ir šimtus tūkstančių entuziastų paprotestuoti. Jeigu su “Maksimos” alumi galima žmones į Europos Sąjungą įvilioti, galbūt su “Gubernijos” alumi visus paklydėlius galima namo parsivilioti?

Kodėl nepasinaudojau? Pirma, nesiekiu tikslo nuversti dabartinę valdžią, nes nematau galimybės suformuoti geresnę koaliciją. Antra, neturėjau valdžios leidimo rengti mitingą. Trečia, organizuoti mitingų nemoku.

O svarbiausia priežastis yra ta, kad neturiu moralinės teisės versti kitus rizikuoti ir būti pilietiškai aktyviais, prieš tai neįspėjęs, kas laukia tų, kurie išdrįsta pademonstruoti savo pilietiškumą.

Lietuviai yra ramūs kaip belgai, o jų jaunimas, lietuvaičiai, vis dar nerimsta. Retsykiais su trispalvėmis po gatves pamarširuoja, liaudiškas dainas traukia, patriotinius šūkius skanduoja. Labai retai. Tik per ypatingas šventes. Turbūt poreikis žygiuoti per tėvų genus persidavė: anie buvo įpratinti su plakatais marširuoti, tai ir jų vaikai tą patį per nacionalines šventes daro. Dešimt metų sau ramiai marširavo, kol kažkam rimtai neužkliuvo. Nufilmavo su TV kamerom kelis provokatorius, rėkiančius “Juden raus!”, ir štai jums rezultatas - taikios jaunimo demonstracijos su trispalvėmis daugiau nebepageidaujamos. O paskui stebimės, kodėl per valstybines šventes tiek mažai trispalvių ant namų kabo – matyt, bijo žmonės, kad viešai nepasmerktų.

O valdžiai tik to ir reikia. Pasijuto visagaliai ir nutarė nuteisti tris profsąjungų lyderius, suorganizavusius prie Seimo taikią demonstraciją, kurią apkartino keli išdaužti Seimo langai. Profsąjungos lyderių dėka galbūt mūsų išrinktieji pirmąkart liaudies balsą išgirdo, už tai, matyt, dabar ir norima juos cypėn pasodinti. Už ką? Už Zuoko kiaušinius?

Lietuviai tyli kaip belgai.

O tuo metu jau pasigirdo nerimastingų žinių, kad Seimo link artėja naujos protesto bangos. Tik šįkart patys pareigūnai ruošiasi streikuoti. Kas bus, jei toji nepasitenkinimo banga atriedės ligi Seimo. Kas šaudys? Kas šunimis siundys? Gal Uoka su kuoka mosikuos, Pečeliūnas – su šluota, Baukutė – su krūtimis… Gal ir atbaidys protestuojančius pareigūnus, nors – vargiai. Areštinėse ne to yra matę.

O kaip elgsis tauta? Galbūt suveiks refleksai bei instinktai – vėl Seimą puola! – ir atskubės visa Lietuva savo parlamentarų ginti.

Lietuviai jau išdresiruoti valdžios. Todėl išliks romūs kaip belgai. Ne akli. Mato, kas laukia tų, kurie užsimano būti pilietiškai aktyvūs. Verčiau liks abejingi. Baigėsi tie laikai, kai pensininkai, išvydę kieme chuliganus, iš savo balkonų šaukdavo: ”Milicija!!!”

Dabar baisu į gatvę nosį iškišti. Vidury baltos dienos gali užpulti, primušti, užmušti. Geriausiu atveju – išprievartauti. Ir ne tik moteris, bet ir vyrus, kuriems vis dažniau neleidžiama dėl to protestuoti ir rekomenduojama toleruoti. Jei ne – išrinks “pupuliuku”. Pademonstruos per visas televizijas, kaip kažkoks išsigimęs ukrainietis su savo sėbrais viešai iš normalios orientacijos tyčiojasi.

O lietuviai bus kaip belgai.

Tarytum nežinotų, kad tyla dažniausiai reiškia nebylų pritarimą. Tuo tarpu banditizmas ir savivalė vis labiau įsisiautėja. Ką daro mūsų policija? Mažina savo etatus ir visuomenei dalija nemokamus patarimus. Perspėja, kad piliečiai mieste būtų atsargūs, nes darosi vis labiau ir labiau pavojinga.

Tik nepaaiškina, ką reiškia piliečiui būti atsargiam? Dairytis į šalis? Nekišti nosies į lauką? O gal tai ne perspėjimas, o bauginimas. Bet kuriuo atveju mūsų žmonės išlieka ramūs ir abejingi. Puikiai veikia savisaugos instinktas. Noras prisitaikyti ir išlikti.

Kitas klausimas: kokie mes išliksim. Nuolankūs kaip avinai? Paslaugūs it liokajai? Ar norėsis dar po to gyventi.

Šiais laikais Lietuvoje žmones agituoti būti pilietiškai aktyviais gali tik visiški bepročiai arba homofobai. Ta prasme tie, kurie nemyli “homo sapiens” arba, lietuviškai kalbant, žmonių.

Kadangi pačiam gintis yra daug sunkiau negu ginti kitus, “Respub-likos” išgyvenimus po kritikos atidėsiu į šalį.

Verčiau pateiksiu kitų “odisėjas”. Pradžiai – nepailstamos kovotojos kolegės Rūtos Grinevičiūtės pavyzdys.

…Už tai, kad išdrįso viešai suabejoti Klaipėdos miesto vyr.prokuroro Stanislovo Stulpino įsigyto trijų hektarų žemės sklypo kaina pajūryje – penki tūkst. litų už ha, – R.Grinevičiūtė net penkerius metus buvo tampoma per teismus ir tol dusinama, kol praėjusių metų pabaigoje Aukščiausiasis Teismas pagaliau susimylėjo ir jos kankinimo epopėjoje galų gale padėjo tašką. Kaip man neseniai pro ašaras prisipažino pati Rūta, ji jau buvo ties kapituliacijos riba, kai norėjosi visus pasiųsti ar tai “nafik”, ar tai “nafig”. (Dėl tikslaus formulavimo tebevyksta karštos diskusijos tarp Seimo valdžios ir Lietuvių kalbos komisijos.)

…2004-ųjų rugpjūčio naktį sostinės Pašilaičių mikrorajone Vilniaus 4-ojo policijos komisariato vadovas Vilius Žilionis naktį pasiryžo vienas sutramdyti dešimt siautėjančių chuliganų, kurie triukšmavo ir spardė kieme automobilius. Kai V.Žilionis prisistatė policininku, dauguma triukšmautojų pasišalino, bet liko trys itin aršūs. Jie riebiais keiksmažodžiais iškeikė pareigūną, o vienas jų net pasiūlė “užversti policininką”.

Ypač agresyviai elgėsi aštuoniolikmetis Andrius Navickas, kuris vėliau arogantiškai pareiškė esąs labai įtakingo asmens sūnus ir dėl to V.Žilionis “išlėks iš darbo”. Taip ir atsitiko. Už pademonstruotą pilietiškumą buvo sutramdytas pats pareigūnas: sumuštas (medikai diagnozavo nosies kaulo ir dešinės rankos piršto lūžimus bei galvos sumušimą), apšmeižtas (teisme buvo peršama mintis, kad “komisaras pats norėjo pasirodyti didvyriu”), išmestas iš darbo ir n metų po teismus tampytas.

O banditėliai išsisuko. Kas tie įtakingi giminaičiai, kuriais nukentėjusįjį gąsdino A.Navickas, iki šiol nėra nustatyta.

…Lietuvos Pilietis Raimundas Šukys, vėliau tapęs Vidaus reikalų ministru, Vilniaus centre vedžiojo šuniuką, kai staiga išgirdo nežmonišką pagalbos šauksmą. Moters, kurią mašinoje daužė vyriškis. Pilietis R.Šukys pasielgė kaip tikras pilietis ir vyras – įsikišo į konfliktą, gavo į nosį ir iškvietė policiją. Ko sulaukė už šį džentelmenišką poelgį, visi puikiai prisimename. Po to ištisus metus visos televizijos, pradedant Mockaus “Dviračio žiniomis”, šaipėsi ir tyčiojosi ne tik iš savo šalies piliečio, bet ir iš jo taikaus labradoro, kuris negalėjo, nenorėjo arba paprasčiausiai tingėjo apginti savo šeimininką. Už tai, kad neliko abejingas, mūsų tikras pilietis buvo padarytas nevykėliu.

…Trys profsąjungų lyderiai, Artūras Černiauskas, Aldona Jašinskienė ir Vydas Puskepalis, dabar stos prieš teismą, o jų profsąjungos nariai it avinų banda sutrikusi ir nesugeba net pabliauti dėl to, kad “pjaunamos” jų organizacijai “galvos”.

Galėčiau vardyti ir vardyti, kas Lietuvoje būna su tais, kurie bando būti savo šalies piliečiais. Bet ar kam įdomu?

Nebent siaubo mėgėjams. Galėčiau trumpai papasakoti istoriją apie tai, kaip buvo gyvas sudegintas vienintelis liudininkas baudžiamojoje byloje dėl tyčinių padeginėjimų Šnipiškėse. Argi tai kam nors įdomu? Kol dega – taip, o po to?..

…Kol pleškėjo mano sodyba, kurioje tik per plauką gyvi vos nesudegė mano Tėvas ir Dėdė, paparacai džiaugėsi sensacija ir spėliojo, ar ne pats padegiau dėl draudimo? O kai prokurorai nustatė, kad tai buvo tyčinis padegimas – kas ir kodėl tai padarė, mano kolegų nebedomino. Visi draugiškai atsiribojo. (Atsiprašau savo skaitytojų, kad praskydau, bet po to ir pasitraukiau į “pogrindį”.)

Lietuviai tapo abejingi net tais atvejais, kai akivaizdžiai yra ginamas jų viešasis interesas. Prisipažinkit sau, ar kam skauda galvą, kad kažkas už juos bando išsaugoti “Lietuvos” kino teatrą, o teismai iki š.m. birželio paskelbė ultimatumą: arba entuziastai susitaiko su statybininkais, arba bus patenkintas UAB “Rojaus apartamentai” milijoninis ieškinys. Sekant teisėjų logika, garbingi Lietuvos piliečiai - kino režisierius Vytautas Damaševičius, menininkas Gediminas Urbonas, teisininkas Tomas Bakučionis bei architektė Jūratė Markevičienė kažko susipyko su statybininkais.

(Senas “lokalizavimo” triukas, kai visuomeninis konfliktas paverčiamas vos ne buitiniu ginču, siekiant užmigdyti visuomenę.)

Puikiai suprantu ir užjaučiu tuos Lietuvos Piliečius, kurie pademonstravo savo aktyvią poziciją ir vėliau buvo palikti vieni su savo priešais arba tapo pajuokos objektais: bedarbiais, atstumtaisiais, marginalais, išprotėjusiais antisemitais ir homofobais, kėgėbistais ir parsidavėliais, vykdančiais kažkieno užsakymą.

Žinodamas, kad daugelis sprendžia apie kitus dažniausiai pagal save, jau seniai tuo nebesistebiu. Pats nebesiginu. O dėl savo tautiečių dar pakovosiu.

P.S. Turbūt niekam neįdomu, kad dėl straipsnio “Lietuviais esame mes gimę…” (publikaciją galite rasti čia) Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija š.m. kovo 16 d. (pirmadienį) 15 val. kviečia autorių “ant kilimėlio”.

Pasak pareiškėjo A.Navicko iš “Bernardinų” (tikiuosi, ne dar vienas sostinės mero sūnus), publikacijoje yra “kurstoma tautinė nesantaika, antisemitizmas ir homofobija”.

Nors norėjau tiek nedaug: kaip tas Brisius tik savo tautiečiams į akis pasižiūrėti ir viešai pasidžiaugti, kad esu laimingas, jog gimiau Lietuviu. Turbūt ne laiku ir ne vietoj, ar ne?

Dar per anksti ar jau per vėlu? Labai nenorėčiau sulaukti pastarojo varianto.