Lietuvaitė Temidė, vos išgirdusi užsienio teisėsaugininkų prašymą išduoti jiems kuo nors neįtikusį mūsų šalies pilietį, paprastai be didelių skrupulų supakuoja užsieniečiams neįtikusiojo mantą, įsodina jį į lėktuvą ir pamojuoja pavymui languota nosinaite.
Kaltas jis ar nekaltas, nuteis jį ar nenuteis - ne tai svarbiausia. Bent pasaulį žmogus pamatys. O jei bus imlus, tai ir užsienio kalbų pramoks. Grįš išprusęs. Ir pakels bendrą tautos intelekto koeficientą į aukštesnį lygį.
Dosni toji lietuvaitė. Tam davė, tam davė, o pačiai ir neliko. Nes užsienio valstybės neskuba savo piliečiams rengti ekskursijų į lietuvišką belangę. Kad ir Baltarusija, iki šiol atsisakanti išduoti Lietuvai generolą Vladimirą Uschopčiką, kuris įtariamas 1991 metų sausio 13-ąją vadovavęs beginklių žmonių žudynėms.
Remiantis mūsų kaimynų logika, šaudymas į beginklę minią - joks nusikaltimas. Anot Baltarusijos prokurorų, šaudymas į beginklius žmones - tik bandymas apsaugoti TSRS konstitucinę santvarką ir teritorinį vientisumą. Geležinis argumentas.
Rusija Lietuvai atsisakė išduoti du OMON būrio narius, kuriems pareikšti įtarimai dėl Medininkų žudynių. Ten prieglobstį rado ir buvęs sovietų valdžios Valstybės saugumo liaudies komisariato Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas, 1941 metų birželio 24-ąją organizavęs Rainių žudynes, per kurias žvėriškai nukankinti 76 Lietuvos gyventojai. Rusija liko kurčia Lietuvos prašymams išduoti kaltinamąjį lietuvių tautos genocidu, todėl jis mūsų šalyje buvo nuteistas už akių. Iki gyvos galvos. Tik kažin ar dėl to jam tą galvą bent kiek skaudėjo.
Užtat neseniai stiprus galvosopis suspaudė pačios lietuvaitės Temidės geltonkasę galvelę - JAV teisingumo departamentas atsisakė Lietuvai išduoti buvusį “Mažeikių naftos” generalinio direktoriaus pavaduotoją Bartoną Li Laką. Tą patį, kurį mūsų šalies prokurorai kaltina dėl 2006-ųjų spalį naftos perdirbimo įmonę nusiaubusio gaisro, pridariusio beveik 300 mln. litų žalos.
Buvusį “Mažeikių naftos” šulą užsistoję amerikiečiai irgi turi geležinį argumentą. Girdi, nusikalstama veika, kuria ponas Lakas kaltinamas Lietuvoje, nėra nusikaltimas pagal JAV valstybės ar federalinį įstatymą. Kurgi ne - privesti užsienio valstybėje esančią naftos perdirbimo įmonę prie gaisro - visiškai teisėtas ir net pagirtinas dalykas. Daugiau naftos produktų į ją bus galima eksportuoti.
Kadangi ponui Lakui Lietuvoje inkriminuojamas nusikaltimas Amerikoje viso labo laikomas nė sudilusio skatiko nevertu šnipštu, lietuvaitė Temidė netgi neturi jokių šansų prašyti, kad amerikiečiai savo piliečiui kailį iškarštų patys. Papūtusi lūpytes mūsų Temidė bandys teisti poną Laką už akių. Ir nuteis. Simboliškai. Atims teisę dirbti Mažeikių naftos perdirbimo įmonės generalinio direktoriaus pavaduotoju. Tai - tik viena iš galimų kelių šiurpulingų bausmių, kurias numato mūsų šalies Baudžiamasis kodeksas už ponui Lakui inkriminuojamą nusikaltimą.
Nesvarbu kaip, bet vis tiek nubausim! Ir tikėsimės, kad vieną dieną ponas Lakas, pamiršęs apie jo vardu išduotą Europos arešto orderį, atvyks pasižmonėti į kurią nors Europos Sąjungos šalį. Tos šalies pareigūnai tada jį tik capt - sučiups ir atiduos lietuvaitei Temidei!
Nesinori prognozuoti, kelintą kailį nuo jo nudirs įžeista lietuvaitė. Tik aišku, kad atlyginti gamyklos patirtos beveik 300 mln. litų žalos neteks nei ponui Lakui, nei tuo pačiu nusikaltimu kaltinamam tuomečiam įmonės generaliniam - Polui Nelsonui Inglišui. Byloje civilinio ieškinio nepareiškė nei aprūkusi gamykla, nei draudikai. Gamyklai nuostolius kompensavo draudikai, o kas atlygino žalą jiems?
