Sportininkai rinkdavosi Tėvynę, o ne karjerą

Drąsus žingsnis

Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės atvejis privertė susimąstyti visą Lietuvą. Talentinga sportininkė persikėlė į Rusiją ir nutarė atstovauti šiai šaliai. 2010 m. pabaigoje, kai buvo priimtas šis sprendimas, daugiausia diskutuota apie materialius dalykus. Sportininkai priminė, kad sąlygos Lietuvoje yra ne pačios geriausios. Sporto vadovai irgi prabilo, kad reikėtų jas gerinti.

1990-aisiais galvota visai apie kitus dalykus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugelis mūsų sportininkų galėjo ramiai tęsti karjerą SSRS komandose. Namie niekas negarantavo galimybės vykti į olimpines žaidynes, pasaulio ar Europos čempionatus. Niekas nežinojo, ar šiose varžybose kada nors apskritai bus galima startuoti su Lietuvos vėliava. Ir visgi pasirinkimas tuomet atrodė aiškesnis negu dabar.

„R.Rumšas buvo aiškus SSRS jaunių rinktinės lyderis. 1989 m. vyko prestižinės varžybos „Družba“. Tai buvo tarsi socialistinių šalių čempionatas. R.Rumšas tose varžybose laimėjo ir asmenines, ir komandines, ir grupines lenktynes. Bet atkūrus nepriklausomybę Raimondas atsisakė startuoti atstovaudamas SSRS jaunių rinktinei. Tais laikais žengti tokį žingsnį reikėjo drąsos“, - pasakojo dviračių sporto specialistas Algimantas Mozolis. Anksčiau jis ne vienus metus buvo R.Rumšo treneris, o dabar dirba Lietuvos olimpiniame sporto centre.

Išliko lietuviu

Pasak A.Mozolio, 1990 m. SSRS jaunių rinktinė startavo pasaulio čempionate ir laimėjo komandines lenktynes. Taigi R.Rumšas praleido šansą tapti planetos čempionu. Kalbėdamas su „Vakaro žiniomis“ pats R.Rumšas prisiminė, jog atkūrus Nepriklausomybę turėjo galimybę važiuoti sportuoti į Maskvą.

„Aš, būdamas lietuvis, nusprendžiau nevažiuoti. Būčiau turėjęs atsisakyti Lietuvos ir išvažiuoti į Rusiją. Arba būti lietuviu ir pasilikti Lietuvoje. Aš pasirinkau būti lietuviu. Žinojau, kad komanda stipri ir buvo galima iškovoti medalį pasaulio čempionate. SSRS rinktinėje buvo platesni keliai tęsti karjerą. Lietuvos ateitis tuo metu buvo nežinoma. Tačiau pasirinkau taip, kaip pasirinkau“, - teigė R.Rumšas.

Gaudė į kariuomenę

1990 m. jauniems sportininkams grėsė ir rimtesni nemalonumai negu atimta galimybė kovoti dėl medalių. 18-metis R.Rumšas galėjo būti bet kada paimtas į SSRS kariuomenę. „1990 m. balandžio pradžioje Lietuvos dviratininkai skrido į lenktynes Turkijoje. Dar buvome su tarybiniais pasais, reikėjo tarybinių vizų. R.Rumšas skrido su mumis, buvo baimės. Juk skrisdavome per Maskvą. Apskritai ateitis buvo neaiški. Tais laikais sportininkai SSRS gaudavo nemažas stipendijas, privilegijas. Tai buvo ir privilegijų atsisakymas“, - svarstė A.Mozolis.

1991 m. per sausio įvykius R.Rumšas eidavo budėti prie „Telekomo“ pastato. Kartu su dviratininku eidavo jo bendraamžis ir kambario draugas sportininkų bendrabutyje Virgilijus Alekna, vėliau du kartus tapęs olimpiniu disko metimo čempionu. „Buvo pavojinga, nes to amžiaus jaunimą gaudydavo į kariuomenę ir tiesiai veždavo į karinį komisariatą. Buvo baisu, bet buvome jauni, kupini energijos, norėjosi visur dalyvauti“, - prisiminė R.Rumšas.

Kitoks auklėjimas

Buvo pavienių atvejų, kai po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai startuodavo SSRS ar Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) komandose. Tačiau absoliuti dauguma tokios galimybės atsisakė. Atkūrus valstybę, iš SSRS krepšinio čempionato tuoj pat pasitraukė Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“. 1990 m. mūsų krepšininkų jau nebuvo pasaulio čempionate, nors Sovietų Sąjungos rinktinę tuo metu treniravo lietuvis Vladas Garastas. Kaimyninių valstybių sportininkai elgėsi atsargiau. Dar 1992 m. NVS krepšinio rinktinėje žaidė Latvijos ir Estijos atstovai.

A.Mozolis neslėpė, jog kalbėti apie senus įvykius paskatino D.Rimšaitės atvejis. „Reikia prisiminti mūsų istoriją“, - pažymėjo jis. Nepriklausomybės laikais keisti pilietybę grasino ir dviratininkai. Keli pajėgūs sportininkai skelbė, kad gins Kazachstano garbę. „Sprendimas buvo desperatiškas, bet jie neišėjo, gal tik gąsdino. Gal taip norėta atkreipti dėmesį, tačiau galutinių sprendimų jie nepriėmė ir nepabėgo“, - svarstė A.Mozolis.

Jo nuomone, pasikeitusį požiūrį daugeliu atvejų lemia auklėjimas. R.Rumšas tam pritarė. „Auklėjimas tikriausiai buvo kitoks. Žinoma, laikai pasikeitė. Dabar didesnį vaidmenį vaidina pinigai“, - sakė dviratininkas.

Virgilijus Alekna - dukart olimpinis čempionas:

1991 m. saugodavome ir Seimą, ir „Telekomo“ pastatą. Aš buvau Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pareigūnas. R.Rumšas nebuvo savanoris, bet irgi dalyvaudavo. Buvome patriotai, valstybė žengė pirmuosius žingsnius. Mes buvome jauni, stiprūs, entuziazmu trykštantys žmonės. Labai norėjome viskuo prisidėti. Kai Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, aš buvau gana silpnas sportininkas. Man niekada neteko atstovauti Sovietų Sąjungos rinktinei. Tačiau susidarė įspūdis, kad tuomet sportininkai gana vieningai nusprendė nustoti atstovauti SSRS.

Anksčiau būdavo tik kalbos apie tai, kad vienas ar kitas Lietuvos sportininkas atstovaus kitai šaliai. Donatos Rimšaitės atveju buvo padarytas ir veiksmas, todėl visi labiau atkreipė į tai dėmesį. Reikėtų labai tiksliai išsiaiškinti priežastis. Jų neišsiaiškinus, ateityje irgi gali pasitaikyti tokių atvejų. Niekas nuo to neapdraustas. Gyvename laikais, kai valstybių sienos nyksta. Donata sovietinių laikų, galima sakyti, nemačiusi. Nors ji gimė tais laikais, bet užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jai galbūt nėra jokių neigiamų asociacijų su ta valstybe, į kurią išvažiavo. Aš vienaip galvoju, ji kitaip. O vaikams, gimusiems dar 10 metų vėliau, galbūt apskritai vienas ir tas pats - ar rusas, ar vokietis, ar italas, ar amerikietis.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"