Neįkainojamas Dakaro svajonės skonis

- Nuo Dakaro ralio finišo praėjo trys savaitės, ar jau aprimo emocijos, ar dar vis tuo gyvenate, dalijatės įspūdžiais su aplinkiniais? - „Vakaro žinios" paklausė Laisvydo Kanciaus.

- Galima sakyti, jog kiekvieną dieną dar tenka tuo gyventi. Bet kuriam sutiktajam - ar senam, ar naujam pažįstamam - viskas labai įdomu, visiems reikia pasakoti. Taigi neišvengiamai kiekvieną dieną dar gyvenu Dakaro emocijomis ir nuotaikomis.

- Jau jaučiate populiarumo naštą ant pečių?

- Populiarumas tikrai išaugęs. Šioje vietoje tikrai daug pakitimų atsirado. Išėjus kažkur į miestą, nors ir dėvi apsauginę veido kaukę, žmonės vis tiek atpažįsta. Visų reakcijos labai skirtingos ir įdomios. Pavyzdžiui, vieni rodo pirštais. Tokia situacija ir maloni, bet ir keista. Kartais pats pasimetu. Tačiau suprantu, jog dabar tai vėlgi yra neišvengiamas dalykas.

- Kas šių metų ralyje Saudo Arabijoje jums buvo sunkiausia?

- Galbūt ir negalėčiau išskirti konkrečios situacijos. Buvo kelios fiziškai sunkios dienos. Tačiau buvau tam nusiteikęs, pasiruošęs, todėl labai neišgąsdino. Tiesiog išgyvenau tai ir laukiau naujos dienos.

- Prieš vykstant į Dakarą, žinoma, apie jį buvote prisiklausęs įvairių legendų, kitų lenktynininkų patirčių ir turėjote susidaręs kažkokį jo vaizdą. Ar tai ir pasitvirtino, ar gavote tai, ko tikėjotės?

- Iš tiesų apie Dakarą sklando daug legendų. Teigiama, jog tai yra visų lenktynių viršūnė, visi nori tai išbandyti. Turbūt kiekvienas savaip tai įsivaizduojame. Galbūt tą įsivaizdavimą mums nupiešia žiniasklaida, jau ten dalyvavę lenktynininkai. Tačiau iš tikrųjų asmeniškai aš Dakarą įsivaizdavau visiškai ne tokį, koks jis buvo. Įsivaizdavau greitas lenktynes. Realybė buvo visiškai ne tokia, net sunku tai nupasakoti. Tai turbūt ne ralis, o išgyvenimo lenktynės. Jos išbando žmogų, ar jis pasiduos, palūš psichologiškai kažkurioje vietoje, ar ne. Netgi viename iš etapų kalbėjau su organizatoriais ir sakiau, jog tikrai beprotiškai sunku, o jie nieko neslėpė ir teigė, kad tikslas toks ir yra - padaryti sunkiausias pasaulyje lenktynes, kokiomis jos ir tituluojamos. Tai pasitvirtina 100 proc. Tai nėra išskirtinai tik ralis, kur, pavyzdžiui, didelis greitis. To nėra, bet yra beprotiškai sunku fiziškai. Aišku, kažkuriame etape jau pasidaro sunku ir psichologiškai, kai tau viskas skauda, kai blogai jautiesi, kai įtampa didelė.

- Tad su kažkokiomis lenktynėmis, kuriose esate anksčiau dalyvavęs, net neįmanoma palyginti Dakaro?

- Manau, tikrai neįmanoma. Sportininkai tarpusavyje kalba, jog pastarasis ralis turbūt kainuoja penkis kartus daugiau nei kitos lenktynės. Nuvažiavus į kitas lenktynes, tu fantastiškai praleidi savaitę, pasportuoji, etapuose pamatai gražių gamtos vaizdų, tobulėji. O čia - atvažiuoji, išleidi krūvą pinigų, beprotiškai pavargsti ir, ačiū Dievui, jeigu pasieki finišą (tai jau yra stebuklas). Tačiau vis tiek visi to trokšta ir kiekvienais metais vėl grįžta į Dakarą.

- Turbūt ir jūs, įveikęs vieną Dakarą, ir jau žinantis jo virtuvę, neturite atsakymo „kodėl" visi ten vėl ir vėl nori grįžti?

- Praeina po finišo kelios savaitės, ir vėl lenktynininkai pradeda apie jį galvoti. Reiškinys, kurį sunku paaiškinti. Dar ir aš neturiu atsakymo į tai.

- Žinoma, kiekvienas sportininkas visada galvoja apie aukščiausius rezultatus, pirmąją vietą. Tačiau, vertinant realiai, kokius tikslus sau kėlėte prieš debiutinį startą? Svarbiausias buvo finišas, patekimas į dešimtuką?

- Iš tiesų tikslas buvo bandyti kiekvieną dieną maksimaliai kovoti. Konkretaus tikslo nebuvau užsibrėžęs. Ir pati situacija buvo labai neapibrėžta. Juk buvo daug nežinomybės, pavyzdžiui, ar apskritai dėl viruso šiemet Dakaras įvyks, kaip viskas bus suorganizuota. Ir pačių dalyvių turėjo būti gerokai daugiau. Dalis atkrito dėl COVID-19, kai kas neturėjo galimybių atskristi į varžybas. Taigi apie konkretų rezultatą negalvojau. Kiti lietuviai lenktynininkai man sakė, jog mano tikslas turėtų būti finišas ir tai jau bus milžiniškas laimėjimas. Dabar, kai pravažiuoji visą Dakarą ir gali vertinti finišą, tenka pripažinti, jog tai tikrai yra didžiulis laimėjimas. Juk kasmet kiekvienoje klasėje atkrenta apie 50 proc. dalyvių, todėl finišo pasiekimas tikrai yra didelis darbas ir pergalė. Man pavyko pademonstruoti gerą rezultatą ir užimti aukštą vietą, tad, žinoma, beprotiškai džiaugiuosi, esu patenkintas debiutiniu pasirodymu Dakare.

- Vieno Dakaro patirtis jau kišenėje, užimta septintoji vieta. Susipažinote su varžovais, išbandėte pačias lenktynes, jūsų nuomone, galvojant apie aukštesnes pozicijas, reikia didesnio biudžeto, kitokios technikos?

- Keturratininkus skirstau į dvi grupes - absoliučius profesionalus ir entuziastus. Pastarieji daug metų sportuoja, bet to nedaro profesionaliai, jie turi kitas pagrindines veiklas. Realiai profesionalų yra 6-7. Nemanau, kad juos nugalėti Dakare yra realu. Pirmiausia, jie turi didesnius biudžetus, taip pat jie absoliučiai visus metus ruošiasi Dakarui. Pavyzdžiui, argentiniečiams keturračiai „įskiepyti" nuo 4-5 metų, kaip pas mus karaliauja krepšinis, taip ten dominuoja motosportas. Jie turi klubus, milžinišką finansavimą. Galvojant apie jų aplenkimą, tiesiog reikia būti realistais. Nemanau, kad yra tokių galimybių. O su visais kitais galima kovoti. Galima galvoti apie kovojimą, pavyzdžiui, dėl penktosios pozicijos. Juk dalis lenktynininkų atkrenta dėl klaidų, nuovargio, technikos. Sakoma, jog blogas tas karys, kuris nenori būti generolu, tačiau reikia viską vertinti realiai. Gali sakyti, jog bandysi kovoti dėl aukštesnių vietų, bet tai nelabai bus tiesa. Nes profesionalus trasoje nugalėti yra beveik neįmanoma.

- Sakoma, Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras. Galvojate apie startą 2022 m. sunkiausiose pasaulyje lenktynėse?

- Kai tik baigėsi šių metų Dakaras, su čekų lenktynininku Tomu Kubiena (čekų komanda paruošė L.Kanciaus techniką ir ja rūpinosi Dakare - aut. past.) sakėme, jog praėjus lygiai mėnesiui po finišo susiskambinsime ir spręsime, ką daryti toliau - vėl važiuoti į Dakarą ar dalyvauti kitose varžybose. Juk yra dar daugybė gerų lenktynių, kurios galbūt tiesiog mažiau išpopuliarintos. Mėnuo dar nepraėjo, taškų dar nesusidėliojome. Yra daug niuansų, nors pirmiausia reikia pačiam priimti sprendimą, ar pagrindinės varžybos bus Dakaras, o kitos lenktynės bus nustumtos į šoną. Apsisprendimui dar reikia laiko. Aišku, galima viską daryti atsainiai, bet norisi daryti maksimumą.

- Grįžtant į pradžią, kada pirmą kartą atsisėdote ant keturračio ir kiek laiko po to praėjo, kai pradėjote svajoti apie Dakaro ralį?

- Pirmas kartas turbūt buvo prieš dešimt metų. Ir Dakaro idėja galvoje turbūt jau tiek laiko. Įprastai vasarą žiūrime krepšinio rungtynes, įvairius pasaulio ar Europos čempionatus, olimpines žaidynes, o žiemą laukiamiausias renginys yra Dakaras. Ta svajonė daug metų sukosi galvoje. O realus jos „pastūmimas į priekį" įvyko prieš trejus metus. Tuomet prasidėjo realių planų dėliojimas, technikos, kontaktų ieškojimas, tuomet nusprendžiau, jog reikia bandyti.

- Kitaip tariant, iki svajonės galima ateiti per trejus metus?

- Tikriausiai taip. Tiesiog tam reikia daug jėgų ir pastangų. Tai kainuoja labai brangiai ir čia kalbu ne apie finansus. Visi žiūrovai mato tik dvi savaites, tačiau iki to dalyvių laukia ilgas ir juodas darbas.

- Ar įveikęs Dakarą jau galite sakyti, jog atsipirko tas juodas darbas, buvo verta?

- Taip. Nes tai buvo mano svajonė, apie kurią galvojau daug metų, o iki jos ėjau trejus metus. Beprotiškai džiaugiuosi, jog man pavyko pasiekti finišą ir su tokiu aukštu rezultatu. Tai yra svajonės išsipildymas. Žinoma, galbūt norėtųsi dar pabandyti, bet reikia rimtai viską apsvarstyti, ieškoti galimybių, kalbėti su šeima. Nes šeima nuo to irgi labai kenčia. Jai nelieka laiko. Tad viskas nėra taip paprasta.