„Ledlaužis“ juda į priekį

- NSA buvo įkurta 2017 m. gruodį. Kokius „mūšius“ per pastarąjį laikotarpį jau pavyko laimėti, kokiomis „pergalėmis“, pagerinusiomis sportininkų gyvenimą, jau galite pasigirti? - „Vakaro žinios“ paklausė NSA prezidento Justino Kinderio.

- Pirmiausia norėčiau paminėti, jog NSA tapo „EU Athletes“ asociacijos nare. Pastarojoje organizacijoje yra apie 25 tūkst. sportininkų. „EU Athletes“ siekia suvienyti įvairių sporto šakų atletus ir ginti jų interesus. Manau, žengimas į tarptautinius vandenis visuomet yra rimtas žingsnis.

Taip pat NSA pateikė paraišką Sporto rėmimo fondui ir gavo finansavimą vykdyti projektą „NSA narių kompetencijos ugdymas“. Pastarieji kursai davė tikrai daug naudos ir pačiai organizacijai, ir visiems sportininkams. Buvo paliesta daugybė sričių - ekonominiai ir teisiniai klausimai, įvaizdžio formavimas, viešasis kalbėjimas ir pan. Juk dažnai sportininkai be savo pagrindinės veiklos daugiau retai kam randa laiko. Taigi dabar buvo suteikta puiki proga pakeisti šią situaciją.

- Savo veiklą NSA pradėjo nuo penkių steigėjų (penkiakovininko J.Kinderio, ėjikės Brigitos Virbalytės, penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės, bėgikės Vaidos Žūsinaitės-Nekriošienės ir dziudo imtynininko Mariaus Paškevičiaus - aut. past.), kiek šiuo metu turite narių?

- Nors ir startavome nuo penkių steigėjų, žinojome, kad jau antrą veiklos dieną turėsime apie 15 narių. Tiesiog reikėjo sutvarkyti visus įstojimo procedūros formalumus. Dabar NSA narių skaičius perkopė 50. Gana atsargiai žiūrime į narių plėtrą. Juk esame įsipareigoję kiekvienam asociacijos nariui. Nenorime, kad sportininkų pavardės tiesiog būtų narių sąraše ir galėtume tuo didžiuotis. Nariais reikia rūpintis, jaučiame atsakomybę prieš juos visus. Mūsų tikslas nėra kuo didesnis narių skaičius. Norime jiems atstovauti kuo geriau. Taigi, manau, pirmiausia reikia sukurti gerą mechanizmą, kad galėtume jį puikiai veikiantį paskui palikti ateities kartoms. Tuomet jau būtų galima galvoti ir apie narių plėtrą. Nors, žinoma, labai smagu, kai prisijungia vis nauji sportininkai.

Tačiau mes suprantame, kad dar nesame visiškai susikomplektavę, dar yra sričių, kur galėtume tobulėti. Tad tai dabar ir bandome daryti.

- Ar dažnai sportininkai su pagalbos prašymais kreipiasi į NSA? Kokius klausimus dažniausiai girdite?

- Lūdna, jog to viešumo, drąsos klausti, vis dar trūksta. Sportininkams dažnai reikia „perlipti per save“. Tačiau, jei jie išdrįstų paklausti, galbūt pamatytų, jog ir kiti susiduria su tokiomis pačiomis problemomis. Šioje vietoje iš tikrųjų dar reikia padirbėti. Galbūt mes dar esame iš tos senesnės kartos, kuri labai priklausoma nuo trenerių, sporto valdžios, todėl ir egzistuoja vidinė baimė - kaip aš čia kažką pasakysiu, paklausiu, ar, neduok Dieve, kažko paprašysiu. Paprašyti daug kam šiandien dar yra tabu. Atrodo, kad sportininkas gali tik sportuoti ir nieko daugiau. O treneriai tokioje situacijoje turbūt mano, jog, jei jau sportininkas kreipsis į kažkokią organizaciją, jis pradės nebevaikščioti į treniruotes. Taigi bendruomeniškumo, vienybės, sakyčiau, kartais dar tikrai trūksta.

- Įkūrus NSA buvo teigiama, jog sieksite dalyvauti priimant sprendimus pagrindinėse sporto organizacijose, pavyzdžiui, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, federacijose. Ar su visomis šiomis organizacijomis pavyko užmegzti ryšį?

- Ryšys su ŠMSM yra, nors, žinoma, jis galėtų būti geresnis. Mūsų atstovas yra įtrauktas į Nacionalinę sporto tarybą. Mums tai yra įvertinimas. Renkamės kelis kartus per metus su visais svarbiausiais sporto organizacijų atstovais ir diskutuojame kaip lygūs su lygiais. Žinoma, norėtųsi, kad tų diskusijų būtų daugiau ir jos vyktų dažniau. Pavyzdžiui, dabar šalyje yra karantinas, taigi diskusijos galėtų technologijų pagalba vykti nuotoliniu būdu, bet jos nevyksta. Pasigendu bendravimo tarp trenerių, ministerijos, LTOK. Nors su LTOK tikrai nesame priešai, bet nesame ir pripažinti kaip sportininkų asociacija. LTOK turi Lietuvos olimpiečių asociaciją, bet nemanau, kad ten vyksta kažkokie susitikimai. Esu įsitikinęs, jog reikalinga yra veikianti asociacija, kuri būtų pripažinta pagrindinių sporto subjektų. Taip palengvintume gyvenimą visiems. Kai priiminėji kažkokį sprendimą, visada būna dvi pusės, visada atsiranda ir nepatenkintų. Tačiau, jei daugiau bendrausi, išsiaiškinsi rūpimus klausimus, visiems bus daug paprasčiau. Tačiau šiandien to dar nėra.

- Pirmiausiai buvote paskirtas laikinuoju prezidentu, paskui šios pareigos tapo nuolatinės. Kaip šį darbą sekasi suderinti su pagrindine veikla - profesionalia sportininko karjera?

- Kažkokio nesuderinamumo tikrai nėra, tiesiog jau anksčiau buvau įpratęs ir studijuoti, ir sportuoti. O čia, sakyčiau, grafikas dar laisvesnis. Tiesiog dirbi tada, kada turi laisvo laiko. Nebent, žinoma, vyksta kažkokie susitikimai, tuomet truputį treniruotes „pastumdai“. Kadangi galvojome, jog šiemet vyks Tokijo olimpinės žaidynės, NSA darbų grafikas buvo sudarytas tuštesnis. Tačiau, kai žaidynes nukėlė į kitus metus, veiklą atgaivinome. Jau nuotoliniu būdu buvome surengę ir pirmą Visuotinį narių susirinkimą. Dabar tam palankus metas, juk įprastai sudėtinga surinkti visus skirtingų šakų sportininkus, nes visų grafikai skiriasi. Bandome ir toliau išnaudoti internetą, pavyzdžiui, šią savaitę jau padarėme ir pirmą tinklalaidę, išleidome smagų vaizdo įrašą. Taigi stengiamės neužmigti prie NSA reikalų, po truputį judame į priekį. Naujienų dar bus ir daugiau. Tiesa, yra ir ne tokių smagių žinių - iš Sporto rėmimo fondo šiemet negavome finansavimo.

Tačiau nenuleidžiame rankų ir bandome viską daryti savo jėgomis.