Išnaudotas šuolininkės į aukštį šansasnuotraukos (1)

2020 vasario mėn. 29 d. 07:00:00 Perskaitė 1195

Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos pirmenybėse Klaipėdoje Urtė Baikštytė užėmė pirmąją vietą ir iškovojo čempionės titulą. 20-metė šuolininkė įveikė 186 cm aukštį ir pakartojo asmeninį uždarų patalpų rekordą. Taip šiaulietė, visų nuostabai, pranoko pagrindinę savo konkurentę - 27-erių Airinę Palšytę, kuriai pavyko susidoroti tik su 180 cm aukščiu. „Galbūt daugiau tokių progų ir nebebus“, - sakė U.Baikštytė, kurią, kaip ir A.Palšytę, praėjusią vasarą kamavo traumos.

 

- Šalies pirmenybėse dalyvaujant A.Palšytei, jūs dažniausiai liekate antra. Prieš startą bent pagalvojote apie tapimą čempione ar tradiciškai susikoncentravote į sidabrą? - „Vakaro žinios“ paklausė Urtės Baikštytės.

- Į Lietuvos čempionatą važiavau viduje žinodama, jog būsiu antra, nes visą laiką lieku antra. Iš tiesų stengiausi nekreipti dėmesio į vietą. Tiesiog norėjosi pademonstruoti kuo geresnį rezultatą. Tiesą sakant, pasiektu rezultatu likau patenkinta. Užimta pirmoji vieta šiek tiek nustebino. Tačiau, manau, Airinei tiesiog buvo labai prasta diena. Prastų dienų retai jai būna, ateityje galbūt daugiau ir nebebus, galbūt artimiausiu metu tokių progų ir nebepasitaikys (juokiasi).

- Koks jausmas įveikus olimpietę, pasaulio elitui priklausančią šuolininkę į aukštį?

- Tuo metu to fakto nesureikšminau, tiesiog toliau dalyvavau varžybose. Tačiau mačiau, kad visi keistai žiūri, tarsi klausdami, kas čia įvyko. Paskui, žinoma, džiaugiausi. Nors, kaip minėjau, labai nesureikšminu tos pirmos vietos. Vieną tokį titulą jau esu laimėjusi, tuomet Airinė varžybose nedalyvavo (šypsosi).

- Ko pritrūko iki aukštesnio rezultato?


- Iš tikrųjų galbūt pati padariau klaidą, kad pradėjau šokinėti nuo gana žemo aukščio - 165 cm. Paskui šuolius atlikau ne iš pirmų bandymų. O, kai reikia didesniuose aukščiuose daryti bandymus, jaučiasi šiek tiek nuovargis. Taip pat ir emociškai buvo sunkiau. Techniškų šuolių nebeatlikau, technika jau šlubavo. Taigi galbūt koją pakišo ir technika, ir emocijos, ir nuovargis. Viskas susidėjo į vieną.

- Kiek šioje vietoje įtakos turėjo psichologiniai veiksniai?

- Manau, labai daug. Psichologinis pasiruošimas, ypač šuolyje į aukštį, yra labai svarbus. Juk prieš save matai kartelę, žinai, kokį aukštį turi įveikti. Pavyzdžiui, bėgdamas sprintą nežinai, kokį rezultatą pademonstruosi, ar tai bus asmeninis rekordas, ar ne. Ypač sunku būna, kai būna trečias bandymas. Nors kartais džiaugiuosi, kai pavyksta iš trečio, o ne iš antro bandymo. Tada žinai, kad psichologiškai tu pajėgi nusiteikti taip, jog pavyksta teisingai atlikti tą šuolį. Nuolat turi su savimi šnekėtis, mokytis. Svarbu nusiraminti ir labiau galvoti apie techniką, o ne kas bus, jeigu peršoksiu.

- Ar kiekvieną kartą prieš startą save iš naujo reikia motyvuoti, nuteikti?

- Būna skirtingai. Tai gali būti ir miesto čempionatas, gali būti ir Europos pirmenybės, taigi visai kitokios emocijos užplūsta, kai varžybas stebi daugybė žmonių. Tuomet jauti didesnę atsakomybę. Kiekvienoje situacijoje turi išmokti tvarkytis. Iš tiesų nemanau, jog aukščiausio lygio, elitiniai sportininkai visuomet tobulai su tuo susitvarko. Visada būna kažkas, ko tu dar nepatyrei anksčiau ir ko dar turi išmokti.

- Vasarą buvote patyrusi traumą, kaip dabar jaučiatės, koks jausmas grįžus į varžybas?

- Labai faina, labai džiaugiuosi grįžusi į varžybas. Žinoma, traumelių ir skausmų bus visada. Sporte to išvengti neįmanoma. Tačiau žiemos sezonai visą laiką tokie būna, tarsi tarpinis laikotarpis prieš vasaros sezoną. Pagrindiniai akcentai laukia vasarą. Dabar daug motyvacijos, tiesiog norisi eiti į priekį, daug dirbti, ruoštis vasarai. Norisi, kad rezultatas būtų kuo aukštesnis.

- Ar žiemos sezonui kėlėte kažkokius tikslus?

- Ne. Jam buvo sunku ruoštis, net nežinojome, kokia bus sportinė forma po traumos. Iš pradžių treniruotėse net 160 cm būdavo sunku peršokti. Pamažu ėmė neviltis, galvojau nepavyks dalyvauti varžybose. Tačiau paskui pavyko protingai padirbti. Kalbant apie vasarą, tai minimalus tikslas būtų įveikti 190 cm aukštį, kad patekčiau į Europos suaugusiųjų lengvosios atletikos čempionatą. O paskui matysime, kaip seksis.

- Koks tuomet būtų aukščiausias vasaros sezono tikslas?

- Iš tikrųjų nežinau. Tiesiog labai noriu, kad sezonas būtų be traumų. Tokį jau seniai turėjau. Nežinau, ką galima padaryti su pasiruošimu be traumų, turbūt labai daug. Man svarbiausia pasitobulinti techniką, nes esu pajėgi šokti ir tuos 190 cm, tačiau technika viskam kliudo. Taigi dar reikia ją pašlifuoti. Galbūt pavyktų ir per 190 cm peršokti. Galvojant apie olimpines žaidynes, reikėtų kelis kartus šokti per 190 cm, kad patektum pagal reitingą. Normatyvas yra aukštas - 196 cm. Tačiau yra įvesta reitingų sistema, taigi reikėtų bent kokius keturis kartus šokti 192 cm, norint patekti į žaidynes.

- Koks artimiausias startas jūsų laukia?

- Gegužės mėnesio pabaigoje vyks Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybos. Paskui birželio pradžioje dalyvausiu komercinėse varžybose Suomijoje, birželio pabaigoje lauks Lietuvos čempionatas. Po truputį varžybų tvarkaraštis pradeda pildytis. Nors tiksliai dar visko nežinau.

- Iki to laiko turėsite stovyklų užsienyje ar startams ruošitės tik Lietuvoje?

- Turėsime stovyklų ir užsienyje. Viena bus Tenerifėje, o kitų vietų dar nežinau. Stovyklose vyksta visai kitoks darbas. Ten treniruotės vyksta du kartus per dieną, yra maitinimas, sąlygos visai kitokios nei čia. Stadionas šalia gyvenamosios vietos. Dabar esu Kaune, be trenerio, taigi laukiu stovyklų. Tuomet galiu visiškai atsiduoti sportui ir dirbti visu pajėgumu.

- Kodėl iš gimtųjų Šiaulių išvykote į Kauną?

- Baigėsi žiemos sezonas, tad į Kauną atvykau mokytis. Paskui važiuosime į stovyklas.

- Stovyklose prie jūsų prisijungs ir mama trenerė Juzefa Baikštienė. Ar sunkiau, ar lengviau, kai mama dar ir trenerė?

- Taip, mama vyks kartu. Kartu dirbant galbūt blogai, jog savam žmogui ir blogesnį žodį kartais gali pasakyti. Nepažįstamam galbūt nesakytum, ką manai, kas nepatinka, tiesiog nutylėtum. O kai dirbi su artimu žmogumi, būna ir kokią repliką pasakai. Tai blogai. Tačiau apskritai gera dirbti su mama. Viena kitą mes geriausiai pažįstame, tai kartais padeda. Mama mato, kai esu pavargusi ar kas nors ne taip, net nereikia žodžių, ji viską mato iš mano veido. Mes dar laikui bėgant kažką atrandame naujo, ko reikia pasimokyti. Tačiau kartu dirbti tikrai gerai. Žinoma, kai daug laiko kartu praleidi, kartais norisi ir atskirai pabūti. Juk ir namie, ir manieže būname kartu, tai kažkiek vargina. Bet dažniausiai viskas būna gerai.

- Visada sakydavote, jog Šiauliuose treniruočių sąlygos puikios, kokia situacija Kaune?


- Nenoriu peikti, tačiau lyginant su Šiauliais, mano gimtajame mieste daug geresnės sąlygos. Kaunas yra didesnis miestas, taigi ir daugiau sportuojančių. Nueini salėje kažkur kampelyje prisiglaudi. Čia ir daug vaikų treniruojasi, truputį chaosas. Šiauliuose inventoriumi visi gali naudotis, o čia kiekvienas sau turi turėti. Reikia eiti ieškoti ir štangų, ir svorių. Taigi savo miestą sunku iškeisti (juokiasi).





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net