Į porinę dvivietę sugrįžęs M.Griškonis: rezultatai gali augti tik vienybėje

Šeštadienį M.Griškonio ir S.Ritter įgula finale distanciją įveikė per 6 minutes ir 56,82 sekundės. Antrieji finišo liniją kirto Dovydas Nemeravičius ir Aurimas Adomavičius (7:08,97), o bronzos medaliais pasipuošė Armandas Kelmelis ir Giedrius Bieliauskas.

„Vienvietė? Atrodo, atsigavau, sveikatos yra, bet dar toli gražu iki geriausios sportinės formos. Dar reikia daug dirbti, kad būčiau toks, koks buvau anksčiau, – kalbėjo M.Griškonis. – Po septynių savaičių su antibiotikų beprotiškomis dozėmis organizmas spėjo nusilpti, todėl man sunku sugrįžti“.

-    Ar pasibandymas Lietuvos čempionate yra olimpinės dvivietės, parvežusios iš Rio de Žaneiro sidabro medalius, sugrįžimas? Koks jausmas būti vienoje valtyje?

-    Jausmas geras. Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, iš veido mimikų ir išraiškų. Juk tiek laiko praleista kartu – esame vieni vyriausių rinktinėje. Sportuojame nuo mažens kartu. Sparinguodavomės vienvietėmis, sėdėjome kitose valtyse kartu. Tasai vienas kito supratimas iš pusės žodžio – tai įspūdingas jausmas. Visada jaučiu, ar jis gerai miegojęs, ar turi kažkokių problemų. Tai puikiai jaučiame. Bet man dar reikėtų sutvirtėti fiziškai. Viskas yra gerai, tik nežinomybės buvo daug. Lietuvos čempionatas man tapo pirmuoju startu po metų pertraukos. Tiek laiko man reikėjo atsigauti po pavasarį užklupusios ligos. Turėjome startuoti Baltijos pirmenybėse, bet prisidariau problemų – išsinarinau čiurną. Prieš pat varžybas koja ištino it kaladė, negalėjau valtyje sėdėti. Ir dabar koja tinsta.

-    Ne itin sėkmingi 2020-ieji?

-    Stengiuosi, varau... Per dvidešimt metų nepraleidau nė vieno pasaulio čempionato, nė vieno sezono. Kiti daro pertraukas, moterys gimdo, augina vaikus, grįžta, o aš užsibuvau labai ilgai ir... Kartais galvoju, o kam to reikia. Kartais netgi draugai paklausia, kodėl aš sportuoju, juk esu viską pasiekęs. Man primenama, kad aukoju savo sveikatą, gražiausias savo dienas, baugina, kad senatvėje nepaeisiu, širdis sustos. Visi mane gąsdina, bet aš kitaip gyventi nemoku. Kol galiu, kol yra noro, pasistengsiu kažką įrodyti. Ne kitiems, o sau.

-    Jau yra patvirtinta, kad spalį Lenkijoje vyks Europos čempionatas.

-    Atvirai? Nustebau, išgirdęs naujieną, kad jis vyks, nes pandemija nerimsta – susirgimų skaičiai auga. Dabar jau žinome, kad tai nebus pilnavertis Europos čempionatas, nes daugybė atletų tiesiog negalės atvykti. Vieni bus pasirengę geriau, kiti – prasčiau. Visiška loterija. Ir pats nesu pačios geriausios formos, bet dar turime aštuonias savaites – daug laiko. Tikiuosi, kad per tą laiką patobulėsiu. Koks čempionatas bebūtų, bet viliuosi, kad rinktinė parveš medalių. To labai norėčiau, nes mūsų sporto šaka yra ganėtinai smuktelėjusi. Prieš porą metų turėjome labai stiprią komandą, o dabar, mano manymu, esame kiek nusivažiavę. Labai noriu, kad sugebėtume susivienyti, nes dabar turime susiskaldžiusią komandą, nesame vieningi – kiekvienas žiūri savęs. Gaila. Susiskaldymas komandos viduje nepadeda tobulėti. Rezultatai augti gali tik vienybėje, kai vienas kitam padedi kiekvieną dieną.

-    Bet rinktinės nariai yra alkani rezultatų?

-    Žinoma, bet dar porą metų ir neturėsime, kas irkluoja. Pažiūrėkime, moterų porinė dvivietė „sulūžo“, keturvietė taip pat nuolat lūžinėja – Martynui Džiaugiui šonkaulis, Rolandui Maščinskui blogai su nugara, pats buvau „sulūžęs“ pavasarį, Viktorijai Senkutei  taip pat lūžo šonkaulis. Komanda byra. Negalime ne tik funkciškai darbuotis, bet ir psichologiškai esame nusivažiavę – bandome čia, Lietuvoje, vienas kitam kažką įrodyti, nors tai reikėtų daryti tarptautinėse varžybose ir savo pranašumą įrodinėti varžovams.