respublika.lt

Dakaro šešėlis ant lūžusių rankų

(0)
Publikuota: 2019 gegužės 26 09:21:04, Aistė LABINAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Balys Bardauskas nežino, ar dar kada grįš į Dakarą, pasak motociklininko, jis ten jau viską matė. Marijos Dubickienės nuotr.

2019 m. Dakaro ralio finišo uždanga nusileido prieš kiek daugiau nei keturis mėnesius, tačiau Balys Bardauskas pastarųjų sunkiausių pasaulyje lenktynių vis dar negali pamiršti. „Mažiausiai dešimt kartų per dieną apie tai pagalvoju“, - teigė 41-erių motociklininkas. Ir tai neturėtų stebinti, juk Peru, kaip pats sako, patyrė traumą, lydėsiančią jį visą gyvenimą. Tačiau B.Bardauskas nieko nesigaili, nes ten važiavo už šeimą.

 

Praėjusiais metais B.Bardauskas Dakaro ralio motociklų klasėje užėmė 81-ąją vietą, o šiemet šios pragaro lenktynės jam baigėsi ligoninėje. Primename, jog KTM vairavęs Lietuvos motociklininkas sėkmingai įveikė devynis šių metų Dakaro etapus, o paskutiniajame krito nuo motociklo ir susilaužė abu riešus. Kairėje rankoje lūžo šeši kaulai, o dešinėje - keturi. Tai antras kartas, kai B.Bardauskas susilaužo Dakare rankas. Pirmą kartą tai įvyko 2009 m. Po devynių „Dakar 2019“ etapų motociklų klasės bendrojoje įskaitoje jis buvo 72-as, o „Original by Motul“, vadinamojoje vienišų herojų klasėje, - 16-as. B.Bardauskas yra pirmasis lietuvis, pasirinkęs pastarąją klasę.

- Po Dakaro prognozavote, jog reabilitacijai reikės dvejų metų, kaip jaučiatės dabar? Kaip vyksta rankų gijimo procesas? - „Vakaro žinios“ paklausė Balio Bardausko.

- Rankos dar gyja. Nors situacija, aišku, jau geresnė. Tačiau organizmą smarkiai nualinau. Per 10 dienų netekau 14 kg svorio. Sunku pasakyti, kiek vis dėlto reikės reabilitacijai. Tačiau, manau, metų tikrai neužteks. Kairė ranka iki šiol „spengia“, per visą ranką „eina elektra“. Jei įkišu į kišenę rankų ir ieškau monetų, negaliu suprasti, užčiuopiau jas, ar ne. Taigi intuityviai traukiu iš kišenės viską, kas ten yra.

- Ar dažnai dar prisimenate pastarąjį Dakarą ir tą nelemtą įkritimą į duobę?

- Mažiausiai dešimt kartų per dieną apie tai pagalvoju. Nuolat prisimenu pastarąjį Dakaro ralį, vaizdas iš ten visą laiką prabėga prieš akis. Išlenda kažkokie tų lenktynių prisiminimai.

- Ar po tokio finišo nė karto nesigailėjote, kad dalyvavote „Dakar 2019“?

- Manau, kad pasiekiau „Original by Motul“ klasės finišą. Taip, pagal varžybas negavau to simbolinio medalio. Tačiau viduje jaučiuosi kaip įveikęs šias varžybas, pasiekiau tikslą, kurį buvau išsikėlęs. Ar gailiuosi? Ne. Matau, jog dabar dėmesio gaunu daug daugiau, nei jo būčiau gavęs, jeigu būčiau grįžęs su medaliu (juokiasi). Taigi šioje situacijoje yra ir pliusų, ir minusų.

- Manote, tokios traumos sportininkus užgrūdina ir verčia siekti bei norėti dar daugiau, sugrįžti ar, priešingai, atbaido nuo būsimų iššūkių?

- Mano trauma yra visam gyvenimui. Kaulai susukti varžteliais. Jie visą gyvenimą nebus ištraukti. Ranka praradusi 40 proc. savo funkcionalumo. Ji irgi jau nebeatsistatys, nes, paprasčiausiai, metalas rankai neleis judėti. Buvau pas gydytoją ir jis norėtų dar vieną operaciją daryti. Tačiau nusprendė palaukti 1-1,5 metų, kad ranka pradėtų truputį daugiau judėti. Mat, jeigu dar kartą ji bus pjaunama, taps kaip teniso raketė. Pats dar jaučiu rankoje silpnumą. Praėjusį savaitgalį bandžiau daryti prisitraukimus, pasikabinau ant skersinio, tai vieną prisitraukimą šiaip ne taip padariau. Tačiau skausmas labai didelis.

- Ar 2019 m. Dakare galite įžvelgti ir teigiamų dalykų, ką šis ralis jums davė?

- Galbūt ir nieko nedavė. Viską ten jau buvau matęs ir išbandęs. Tačiau augantiems mano vaikams, manau, ateityje duos. 2018 m. Dakare važiavau už vyresnįjį sūnų Perkūną, o šiais metais - už sūnų Ąžuolą. Turbūt nedaug kas iš tėvų gali pasigirti, kad sunkiausiose pasaulyje lenktynėse važiuoja už savo vaikus. Dauguma važiuoja už kažkokias firmas, išsidažę jų spalvomis, o aš už savo vaikus.

- Teko skaityti, jog vasario pabaigoje paskelbėte apie profesionalaus motociklininko karjeros pabaigą. Tai tiesa? Ar sunku buvo priimti tokį sprendimą?

- Toks ten ir paskelbimas. Iš tiesų, net nežinojau, kad tuomet bus parašytas straipsnis. Pakalbėjau su žurnalistu, buvau ką tik iš ligoninės. Tuomet konsultavausi su keliais gydytojais ir visų jų verdiktas buvo toks pat - motociklą reikia pamiršti. Nes net dėl menkiausio lūžio pasekmės gali būti dar liūdnesnės. Tačiau, jeigu rankos atsistatytų, ar bandyčiau vėl grįžti? Nei taip, nei ne. Dakare aš jau viską realiai mačiau. Ką motociklininkas gali pamatyti ir patirti Dakare - aš jau pamačiau ir patyriau. Ten buvau jau keturis kartus.

- Tad, galbūt, sugijus rankoms, startuotumėte ne Dakare, o kokiose kitose varžybose?

- Sunku pasakyti. Į viską labai ramiai žiūriu. Dabar turiu kitų reikalų. Turiu trasą, bandysiu ja užsiimti. Taip pat yra ir vaikai. Turiu draugų, kurie norėtų su bagiu važiuoti, jie irgi mane kalbina. Tačiau reikia suvokti, jog Dakaras yra komercinis renginys, prabanga. Lietuvoje Dakaras vaizduojamas kitu kampu, kad ten kažkoks kosmosas. Iš tikrųjų tai tik lėšų klausimas. Dakaras - turtingų vyrų žaidimo aikštelė. Toks apibūdinimas šioms lenktynėms labiausiai tinka.

- Kiek metų trunka jūsų karjera? Koks startas, pergalė įsimintiniausia?

- 1989 m. pirmą kartą atsisėdau ant motorolerio. Nuo tada visą laiką turiu motociklą, važinėju juo. Tiesa, net praėjusią savaitę važinėjau. Kas labiausiai įsiminė? To nenoriu sakyti (šypsosi).

- Papasakokite, kuo dabar užsiimate. Minėjote, jog turite trasą, tad nenutolote nuo motociklų sporto.

- Noriu, kad motosportas būtų prieinamas visiems - vaikams, paaugliams, merginoms. Noriu, kad žmogus minimaliai išleisdamas galėtų susipažinti su motosportu. Turime vieną lietuvį, kuris važiuoja pasaulio motokroso čempionate (MXGP), tai Arminas Jasikonis. Tačiau tokių Lietuvoje galėtų būti ir daugiau. Taigi, reikia dirbti ta linkme.

- Nors 2020 m. Dakare ir nestartuosite, kokia jūsų nuomonė apie vietos pakeitimą - iš Pietų Amerikos ralis persikėlė į Saudo Arabiją.

- Tai dar kartą parodo, koks pasaulis yra komercinis. Žinoma, visos šalys yra įdomios. Netgi, kai pas mus įvyksta bekelės „4x4 Perimetro“ varžybos, jos vadinamos mažuoju Dakaru (juokiasi). Tačiau, jei rimtai, sportininkams, kurie daug metų važiuoja Dakare, netgi įdomiau naujos šalys, naujos trasos. Juk kiekvienoje šalyje sutinki naujų žmonių, naujų draugų.

- Ką patartumėte debiutantui motociklininkui, nusprendusiam išbandyti savo jėgas kitąmet Saudo Arabijos trasose?

- Gyvam, be traumų grįžti namo. Jokio skirtumo nėra, ar tu būsi 30-as, ar 60-as finiše. Svarbiausia yra finišas. Tiesa, sveikata visada yra pirmoje vietoje.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s