respublika.lt

Buriavimo viltys gimsta „optimistinėje“ klasėje

(0)
Publikuota: 2021 balandžio 12 08:50:00, Aistė LABINAITĖ
×
nuotr. 6 nuotr.
Asta Pajarskienė. Neringos Rimgailės nuotr.

Vos išgirdus anglišką žodį „Optimist", dauguma pirmiausia pagalvoja apie gerai nusiteikusį, gyvenimu pasitikintį žmogų. Tačiau buriavimo bendruomenėje asociacijos su šiuo žodžiu yra kiek kitokios. „Optimist" - tai populiariausia klasė tarp sportinių jachtų  pasaulyje. Šiomis jachtomis buriuoti pradeda vaikai. Nors, pripažįsta Lietuvos „Optimist" jachtų klasės buriuotojų asociacijos prezidentė Asta Pajarskienė, susidurti su tuo „optimistiniu" mąstymu tenka gana dažnai.

 

„Kai kam nors pasakai pavadinimą, žmonės galvoja, kad mes tiesiog taip linksmai save vadiname. Niekas nemano, kad toks yra oficialus klasės pavadinimas", - „Vakaro žinioms" sakė A.Pajarskienė.

Visko pradžia

Šioje klasėje gali buriuoti vaikai iki 15 metų imtinai. Tiesa, A.Pajarskienės teigimu, kartais gali būti taikomas svorio cenzas. „Vis dėlto tai yra nedidelis laivas. Tad didesnis vaikas ten gali fiziškai netilpti. Kalbant apie pačią laivo konstrukciją, jis yra vienas iš paprastesnių. Tačiau jo valdymas anaiptol nėra paprastas. Jei, pavyzdžiui, su kitu laivu apsiverti, juose atsivertus yra automatinis vandens išpylimas. O „Optimist" laive viskas yra atvirkščiai. Čia niekas neišbėga, todėl gali prisisemti iki pat viršaus. Taigi reikia su semtuvėliais pačiam išsisemti. Vaikams tas sėmimas yra turbūt pats baisiausias dalykas. Tuomet, kai apsiverčia, ir daug laiko, ir rezultatų praranda. Apie 30 proc. vaikų meta buriavimą, nes jiems baisu. Realiai apie 10 proc. vaikų po „Optimist" klasės lieka buriavime", - pasakojo asociacijos vadovė.

Žinoma, tęsė A.Pajarskienė, transportuoti tokius laivus yra paprasta. Kadangi jie yra nedideli, kartais į vieną priekabą jie sukraunami aštuoni ar net dvylika.

„Jei matome, kad auga perspektyvus vaikas, tuomet turi vykti pokalbis su tėvais. Juk reikia investicijų. Lietuvoje dar yra išlikęs toks sovietinis mąstymas, jog sportas yra skirtas visiems. Tačiau žvelgiant globaliai, juk buriavimas yra turbūt vienas brangiausių sportų. Tad didelę investicijų dalį čia sudaro tėvų lėšos. Juk tai yra techninė sporto šaka, tad reikia pirkti laivus. O inventorius kartais ir sulūžta. Nėra taip, kad sėdai į lėktuvą, nuskridai į varžybas ir grįžai namo. Mūsų varžybos tęsiasi savaitę, jei tai pasaulio čempionatas - dešimt dienų. Aišku, vaikai mėgsta jau pirmą dieną skaičiuoti rezultatus, nors jie paaiškėja tik po visų dešimt", - kalbėjo asociacijos prezidentė.

„Optimist" klasė - visų buriuotojų startas. A.Pajarskienės teigimu, beveik visi didieji pasaulio buriuotojai yra pradėję nuo šios klasės: „Tiesa, yra daug klasių, kuriose vaikai buriuoti gali pradėti, pavyzdžiui, nuo 12 metų ar vėliau. Tačiau visus pagrindus vis tiek gausi „Optimist" klasėje."

Ar su vaikais sunkiau dirbti nei su vyresniais? Neabejotinai taip, atsakė A.Pajarskienė, kuri dėl šio darbo net baigė sporto psichologijos magistrantūros studijas: „Norėjosi išsiaiškinti, kaip veikia vaikų logika, nes kartais jų sprendimuose jos nerandi. Galiausiai man pasakė, kad pas vaikus logikos nėra. Su vaikais iki 12 metų net sporto psichologai nedirba. Nes tai, ką jie turi galvoje, vizualizuoja taip, kas stipriai prasilenkia su realybe."

Pigiai brangu

Paklausta, ar Lietuvoje buriavimas yra populiarus, ar šią sporto šaką dažnai ir noriai renkasi vaikai, A.Pajarskienė pirmiausia išskyrė didžiausią mūsų problemą. „Galima sakyti, jog vaikų tikrai ateina. Tačiau šiuolaikinė karta turi problemų su dėmesio koncentracija. Kol vaikai mokosi, absoliučiai visiems jiems yra įdomu. Jie kiekvieną dieną gauna ir sužino kažką naujo. Tačiau, kai praeina 1-2 metai ir prasideda rezultatų siekimas, darbas, tuomet viskas priklauso nuo trenerio. Turbūt bet kuriame sporte, kai atsiranda darbas, išlaikyti motyvaciją yra labai sudėtinga. Treneris turi atiduoti visą dūšią. Kartais vasarą namo grįžtame tik permiegoti, o visą laiką skiriame vaikų treniruotėms, stovykloms. Tad viskas priklauso nuo trenerio", - kalbėjo asociacijos vadovė.

Šioje vietoje irgi yra bėdų - jaučiamas trenerių stygius. „Kiekvieno miesto tikslas yra turėti kuo daugiau sportininkų. Kadangi trūksta trenerių, jiems neleidžiama važiuoti į varžybas, nes kažkas turi pasirūpinti ir į varžybas nevažiuojančiais vaikais. Tarsi užburta karuselė", - pridūrė A.Pajarskienė.

Tačiau jaunųjų buriuotojų tėveliams ši sporto šaka turėtų būti „patogi". Vasarą veikiausiai dauguma sporto mokyklų negali pasigirti vaikų gausa, nes jos šiltuoju metų laiku tiesiog užsidaro, kai vaikams atostogos. Tačiau buriavime situacija yra priešinga, čia nuo balandžio mėnesio sezonas tik prasideda. „Vasarą norinčiųjų buriuoti yra labai daug. Tačiau tuos vaikus išlaikyti per žiemą yra pats sunkiausias dalykas. Negana to, vaikai keičiasi. Galima sakyti, kas penkmetį ateina visai kitokia vaikų karta. Tad reikia rasti priėjimą prie jų", - teigė buriuotoja.

Žvelgiant į sporto šakos prieinamumą, nekalbant apie inventoriaus pirkimą, pasak A.Pajarskienės, tai yra pigus sportas. „Kartais tai ir pakišą koją. Visų savivaldybių tikslas - kad kuo daugiau vaikų sportuotų, todėl kaip valdiškas sportas jis yra labai pigus. Mėnesio treniruočių kaina - 5 eurai. Būna, jog vaikai vasarą pasitreniruoja, o rudenį meta, nes nedaug investavo. Kai daug investuota, tuomet ir tėvai domisi, nori, kad vaikas toliau lankytų, siektų rezultatų. Kartais lengvas prieinamumas nėra gerai. Privačių klubų pas mus beveik nėra, didžioji dalis priklauso savivaldybėms, todėl buriavimas ir yra pigus", - pasakojo A.Pajarskienė.

Kai prasideda kalba apie rezultatų siekimą, o mokykla neturi gero inventoriaus ir tėvams pasakai, pavyzdžiui, laivų, burių kainas, pasak asociacijos prezidentės, jiems „atsiraitoja ausys": „Jei treniruočių mėnesio kaina būtų didesnė, kaip kitose sporto šakose, galbūt būtų ir kitoks požiūris."

Kritę rezultatai

A.Pajarskienės teigimu, asociacija išsilaiko tik iš surenkamų metinių mokesčių. Jei per metus surenkami 3000 eurų, tai jau labai gerai. „Ir patys dar turime suorganizuoti varžybas, kažkokią dalį skirti stipriausiems vaikams išvažiuoti į Europos čempionatus. O su rėmėjais labai sudėtinga. Toms sporto šakoms, kurios turi daug žiūrovų, rasti rėmėjų paprasčiau, nes rėmėjas yra matomas. Buriavime žiūrovų nėra, nes viskas vyksta atvirame vandenyje. Tiesa, šiemet truputį pinigų gavome iš Amerikos lietuvių. Jei mūsų metinis biudžetas būna 10 tūkst. eurų, mes jaučiamės turtingi. O, pavyzdžiui, Italijos, kur galima buriuoti visus metus, „Optimist" klasės biudžetas yra 400 tūkst. eurų. Italai yra vieni stipriausių pasaulyje", - pasakojo asociacijos prezidentė.

Pasak A.Pajarskienės, jei žiemą pavyksta išvykti į treniruočių stovyklas šiltuose kraštuose, tai padaroma tik dėl tėvelių skirtų lėšų. Iš niekur kitur finansai negaunami. „Tačiau lietuviai tikrai turi visus duomenis, kad būtų pajėgūs buriuotojai. Tiesiog reikia daug didesnių investicijų. Anksčiau mūsų vaikai rodė geresnius rezultatus, pastarąjį penkmetį jie žymiai kritę. Tiesiog dabar buriavimas stipriai atnaujinamas, o mes su tuo nespėjame. Dabar dėl COVID-19 antrus metus mes išvis niekur neišvažiuojame, tad labai bijome šio sezono pradžios, nes, jaučiu, rezultatai mūsų nenudžiugins", - atviravo A.Pajarskienė.

Nors varžybų grafikas jau sudarytas, sunku nuspėti, kiek jis bus įgyvendintas. Pavyzdžiui, pavasarį numatytos atrankos varžybos į pasaulio ir Europos čempionatus Lenkijoje. Tačiau ten situacija dėl viruso dabar prasta, tad šių startų likimas nėra aiškus.

„2020 m. buriavime nebuvo blogi, bet beveik viskas vyko tik Lietuvoje. Tiesa, su auklėtiniais pavyko nuvažiuoti į Estijos čempionatą, turėjome ten ir stovyklą. O Europos čempionate Slovėnijoje mūsų komandai nelabai pasisekė, nes pasiruošimas buvo Lietuvos lygio", - pridūrė asociacijos vadovė.

Vandens šauksmas

Į buriavimą A.Pajarskienė atėjo būdama 14 metų. Jos bendraklasė, su kuria kartu lankė plaukimą, pasiūlė išbandyti šią sporto šaką. Beje, be plaukimo A.Pajarskienė tuo metu dar užsiiminėjo šiuolaikine penkiakove, stalo tenisu.

„Mano bendras fizinis pasiruošimas buvo geras, tad po metų mane paėmė į Tarybų Sąjungos vadinamą profsąjungų jaunimo rinktinę. Tačiau mūsų buriavimas greit baigėsi, nes iširo Tarybų Sąjunga. Visos bazės, inventorius, treniruočių stovyklos buvo susijusios su Rusija. Buriavimas Lietuvoje tuomet mirė, nes daug inventoriaus buvo parduota, visi treneriai išėjo. Maždaug po trejų metų buriavimas sugrįžo, bet sportininkų buvo likę vienetai. Galima sakyti, tada mano sportas ir baigėsi", - pasakojo vadovė.

Tuomet A.Pajarskienė įstojo į Kūno kultūros institutą, ten baigė buriavimo specialybę ir vėl grįžo ant vandens. Galiausiai jos visi šeimos nariai tapo buriuotojais. Per buriavimą ji susipažino su vyru, visi vaikai buriavo, o kai kurie iki šiol dar buriuoja. „Turbūt vanduo padarė savo. Man visą laiką reikėjo vandens. Ir vanduo mane surado", - pridūrė A.Pajarskienė, kuri buriavimo trenere dirba 18 metų, o asociacijos prezidente - dvejus metus.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s