S.Olberkio karjeros vingiai - nuo Pakruojo iki Vilniaus „Žalgirio“

Vis tik būdamas 21-erių jis persikėlė į sostinę, o Vilniaus „Žalgiris“ tapo jau trečia karjeros stotele A lygoje. Nors vis dar jaunas, jis du sezonus praleido užsienyje - po metus rungtyniavo Baltarusijos ir Latvijos aukščiausiose lygose.

„Man visada geriau sekėsi žaisti kojomis, futbolas yra agresyvesnis ir kietesnis sportas. Krepšinyje lengvai dalinamos pražangos, todėl man visuomet labiau patiko futbolas“, - „Žalgirio“ rubrikoje „Pažintis su naujoku“ prisiminimais dalijasi S. Olberkis.

Mokykloje pradėjus lankyti futbolo treniruotes Pakruojyje jos vykdavo vos kelis kartus per savaitę, tad svarbia tobulėjimo dalimi tapo žaidimas kieme su draugais. Kol kai kurie pažįstami rinkosi kitokius laisvalaikio praleidimo būdus, Sigitas kantriai treniravosi.

„Prie to, kad nesusidėjau su prastomis kompanijomis stipriai prisidėjo mano artimieji. Jiems esu dėkingas už tai, koks užaugau. Žaisdamas futbolą niekuomet negalvojau apie pinigus ar profesionalo karjerą - man tiesiog labai patiko būti su kamuoliu“, - kalbėjo jis.

Sulaukęs 15-os jis netikėtai debiutavo A lygos dublerių čempionate, apie tai sužinojęs po trenerio skambučio prieš pat rungtynes. Jau po metų jis į aikštę išbėgo ir A lygoje vilkėdamas „Kruojos“ marškinėlius, o vėliau persikėlė į „Šiaulius“.

Labiausiai stebina tai, kad po sezono Saulės mieste jis gerai užsirekomendavo Pirmos lygos „Panevėžio“ klube ir netrukus išvyko į aukščiausią Baltarusijos lygą.

„Tai nėra įprasta praktika, mažai kas tikėjo, kad iš antros pagal pajėgumą Lietuvos lygos gali persikelti į Baltarusijos aukščiausią. Vis tik nusprendžiau pabandyti - neturėjau ko prarasti. Mėnesį treniravausi su Minsko „Dinamo“ ir buvau arti to, kad pasirašyčiau sutartį, tačiau tuomet susisiekė Mogiliovo „Dnepr“. Šio klubo atstovai pasakė, kad jeigu noriu gauti žaidybinio laiko turiu vykti į Mogiliovą“, - karjeros pokyčius komentavo S. Olberkis.

Baltarusijoje „Žalgirio“ naujokas pradėjo sėkmingai ir pirmuose turuose žaidė startinėje sudėtyje. Vis tik vėliau už grubią klaidą sumokėjo brangiai - treneris pasodino ant suolo ir nebesuteikė šanso.

„Tai buvo sunkus etapas. Nekalbėjau rusiškai, buvau svetimoje šalyje jaunas žaidėjas. Psichologiškai tai buvo sudėtinga, o artimųjų ir draugų savo problemomis apkrauti nenorėjau. Dabar į tai žiūriu kaip į vertingą pamoką, kuri užgrūdino. Galbūt buvau šiek tiek per jaunas sezoną pradėti startinėje sudėtyje. Nepaisant to, jeigu galėčiau atsukti laiką - nieko nekeisčiau“, - dėstė jis