Marijampoliečio Gintaro Paulionio žygdarbis

Tuo laiku ir vėliau beveik visi Lietuvos dienraščiai ir žurnalai šiuos faktus aprašė, tačiau kas tas Gintaras Paulionis žino tik su Juo bendravę artimieji, kartu gyvenę draugai ir giminaičiai. Laikas užmarštin „stumia" apie tų laikų neeiliniu, pažangios visuomenės žmonių darbus. Bandau trumpai apie tai primint, o negirdėjusiems papasakoti apie Gintaro žygdarbį. Tuo žygiu Gintaras siekė parodyti pasauliui atgimusią Lietuvą.

Gintaro Tėvas Jonas Paulionis 1915 m. gimęs traukinyje traukiantis nuo fronto linijos pirmojo pasaulinio karo metu. Grįžęs iš Rusijos įsikuria Marijampolėje. Po civilinių ir karinių mokslų buvo Lietuvos kariuomenės karininkas ir aktyvus sportininkas, sporto organizatorius. Prieš II pasaulinį karą su Danute sukūrė šeimą. Gimė sūnūs Linas ir Gintaras (1945 06 04). Pokaryje buvo sporto komiteto pirmininkas ir LSD "Žalgiris" šefas Marijampolėje. Nesutaręs su socializmo statytojų ideologija bei nujautęs (ar sužinojęs) gresiančią deportaciją (Sibirą) 1948 m kovo mėn. iš Marijampolės pasitraukė. Iki gyvenimo pabaigos Klaipėdoje dirbo darbus surištus su sportu bei jaunimo auklėjimu.

Gintaras įtakotas tėvo, aktyvaus sportininko namie nesėdi. Be visų sportų, kuriuos išbandė jį labiausia „šaukė" kelionės, nežinomų vietų lankymas, neįtikėtinų žygių atlikimas. Baigęs Klaipėdos Politechnikumo suvirinimo specialybę 1964 m. stoja į Kauno Politechnikos Institutą. Nuomojamame gyvenamame plote Perkūno alėjoje Nr 44 (netoli sporto halės) gyveno kartu su Paulium Normantu, Anatolijum Anglickiu, Jonu ir Irena Butkevičiais. Dažni svečiai pas Juos būdavo Anatolijaus brolis Rimas, Valentinas Žvirblis, Alvydas Akelaitis ir kiti bičiuliai, bendramoksliai. Laisvalaikiu pas juos būdavo rengiami pasisėdėjimai su V.Vysockio, Jesenino poezijos skaitymu, muzikos klausymu. Įvairios arbatos, kurias tik Gintaras mokėdavo ypatingai paruošti. Jis domisi filosofija, estetika iš rašytojų mėgiamiausias Hemingvėjus. Trečiųjų KPI rūmų salėje Gintaras nužiūrėjo juodaplaukę Janiną, susituokia 1971 m. jam tarnaujant SA Baltijske jūrų aviacijos fotodešifruotoju.

Nepriklausomai ar mokosi, dirba kiekvienų metų visas atostogas, dažnai papildomas praleidžia kelionėse. Irkutske įsidarbina geodezinėje ekspedicijoje - dirba taigoje. Tarp 1969- 80 metų su Valentinu Žvirbliu buvo poliariniame Urale, Tuvoje, Sajanuose. 1977 m. net gyvena Kizyle, po to į Tuvą Gintaras keliavo dar du kartus. Mokosi neakivaizdžiai, 1974 m. pasiekia aukšto mokslo diplomą. Paskutinė, prieš „irklavimą" kelionę atliko žygi per Karakumus su mopedu. Pamenu, jam siūlė Šaulių - Rygos gaminamą mopedą patobulinti, jis to atsisakė, pareiškė, - duokite eilinį serijinį.

Kada ir iš kur Gintarui atėjo mintis nuirkluoti valtelę iki Kopenhagos nežinom. Tikriausia jam persikėlęs į Klaipėdą, kilo kitokios „vandeninės" kelionės, kurioms pasiruošti reikėjo laiko. Pateiksiu sutrumpintas jo šeimos bei draugų mintis.

Jaunystės draugas Vytenis Bulvičius (jų tėvai buvo bičiuliai kariškiai ir kaimynai J. Jablonskio gatvėje Marijampolėje). Jis su Aldona keliautoją dažnai sulaukdavo svečiuose, paprastai būdavo po kelionių. Tai būdavo labai įdomūs susitikimai, nuotraukos ir pasakojimai apie patirtus įspūdžius. Dirbdamas (auto remonto įmonėje) Marijampolėje Bulvičių kieme laikė ir tvarkydavo savo automobilį "ZAZ". Buvo geras ir paslaugus draugas,- dėl šių savybių visados jam trūkdavo laiko. Vytenis pirmasis, kuris atsiliepė į Buriuotojų klubo pasiūlymą,- pastatyti atminimo simbolį Gintarui pajūryje.

Pradinė mintis buvo kukli, paguldyti paplūdimyje akmenį su atitinkamu užrašu, tačiau per tą laiką kol buvo susirašinėjama dėl leidimo ir vietos parinkimo, skulptorius Julius Narušis iš gana išsilavinusio žmogaus išgirsta frazę, - kas Jis buvo fiuleris ar bonapartas, kad reikia statyti paminklą - pareiškė, - padarysiu taip kaip turi būti, - tai patriotinis, vertas įamžinimo žygis.

Janina Paulionienė negali pamiršti ir gailisi tos savo klaidos, kada ji atsisakė kartu su Gintaru vykti į Klaipėdą, vėliau tai iššaukė skyrybas. Tai tikrai buvo geras, nuoširdus ir įdomus žmogus. Būdavo pikta dėl ilgų Gintaro išvykų ar išsiųstų pinigų kelionės tęsimui, bet atslūgdavo jam sugrįžus. Dukros gimimas sutapo su Gintaro brolio Lino netekimu (auto avarijoje) todėl vardas atiteko dukrai. Jaunesnysis Paulius - vardą tikriausia gavo dėl šeimos draugystės su fotografu - keliautoju Paulium Normantu.

Prasidėjus pertvarkai baigiantis darbams Auto remonto gamykloje, buvo suvirinimo darbų technologas. Ypatingų kelionių pretekstu Gintaras meta darbus Marijampolėje, - grįžta Klaipėdon, netrukus sukuria naują šeimą su pedagoge Irena. Priekulės priemiestyje Pjauliai savo ūkelyje kuria verslą, „Šaltalankio aliejus" ir pradeda ruoštis kelionei, susikonstruota ir pasigaminta valtele, - nuirkluoti iki Kopenhagos.

Jonas Butkevičius (daugiametis Marijampolės miesto architektas) gerai prisimena Gintarą iš studijų laikų, - gyvenome tame pačiame name ir vėlesnių bendravimų Marijampolėje. Išvykstant į Klaipėdą iš jo perėmiau jachtukę. Tai tikrai buvo keistuolis su avantiūros elementais. Tokių paprastai niekas nesupranta. Be šitokių niekas nieko neatrastų, nieko neišbandytų. Neabejoju jo sugebėjimais daugelyje gyvenimo sričių. Gaila, kad artėjant laikui, kada didžiausi "pramuštgalviai" surimtėja, mes Jo netekome. Jo noras išbandyti save, pasiekti užsibrėžto tikslo, įrodyti kitiems nesuprantamą dalyką akivaizdūs. Pavyzdžiui: niekam daug ko neaiškinęs, žiemą stoja ant slidžių, čiuožia iki Garliavos (apie 50 km), grįžta traukiniu - tai matyt buvo treniruotės Sibiro kelionėms.

Kuomet aš norėdamas gauti informacijos paklausiau žmonos Irenos, - gal ji turinti kokių nors dienoraščių, aprašymų, ataskaitų ir nuotraukų apie Gintaro keliones, nusijuokė, - Gintaras niekam jokių ataskaitų neduodavo, dienoraščių, aprašymų nerašė. Galėjo tik įdomiai papasakoti, kokią nors nuotrauką iš kelionių pakomentuoti.

Gintaro darbo ir jo kaip asmenybės įvertinimą galima spręsti iš buvusių bendradarbių (technologų) auto remonto gamykloje Viktoro Dackio, Romo Ščevinskio, Juozo Čekausko, Romo Aleknavičiaus ir Alvydo Šlyterio dabar dirbančių UAB „Mukana" elgesio. Jie sužinoję apie norą pastatyti Gintarui atminimo simbolį pajūryje pareiškė, - kiek reikės atlyginsime, savu transportu nuvešime, pastatysime, - draugams paminklai turi būti ne atidengiami o savom rankom pastatomi. V.Dackys prie pastatyto atminimo simbolio pasakė, - mes su Gintaru per 12 metų dirbom kartu. Kiekvienais metais Jis ruošdavosi į kelionę, daug kas su pavydu, su nuostaba o kaip kas su panieka stebėdavo Gintaro rūpesčius prieš išvykas į tolimas, nežinomas keliones, tačiau rudenį jam grįžus visi prislopinę kvėpavimą klausydavo pasakojimų apie keliones, nutikimus. Viktoras sakė,- Gintaras buvo laimės vaikas - visuomet sugrįždavo sveikas ir laimingas nugalėtoju.

Fotografas Romas Linionis prisimena Gintarą kaip foto klubo narį, kuris padėjo pagaminti foto laboratorijos įrangą ir aktyviai dalyvavo klubo darbe. Gintaro žodis būdavo kaip uola, Jis savo pažado niekad neatsisakydavo, - ko gero ir ši lemtinga kelionė buvo jo kažin kada pasakyto pažado vykdymas.

Danutės Jakubėnienės TV filme "Skiperis" pateikiami Danijos piliečių prisiminimai apie Gintarą. Savo tikslų jis siekdavo be reklamos, be pasididžiavimo. Kelionei per jūrą ruošėsi pora metų, bet apie tai mažai kas žinojo.

Paskutiniais metais be kelionių tvarkė ūkelį, gamino valtelę, organizavo šaltalankio aliejaus gamybą. Pasigamintą valtelę pavadino garsaus Danų keliautojo "Alfredo Jenseno" vardu. Ji stovėjo "Budžio" klube Pilies uoste greta marijampoliečių jachtų "Vilnis" ir "Sūduva". Pirmą nesėkmingą išplaukimą su „Alfredas Jensenas" atliko 1993m. tačiau irkluotojas neįvertino vyraujančių srovių Baltijos jūroje, po savaitės irklavimo, su žvejų pagalba grįžo. Daug kartų teko bendrauti su Gintaru, daugiausia aš jį egzaminuodavau apie pasiruošimą kelionei ir vis atkalbinėdavau nuo jos. Aiškindavomės jūrlapį, švyturių šviesų ir radijo signalų charakteristikas, galimybę mažu radijo imtuvu pagauti jų signalus ir nustatyti kryptį į juos. Visa tai Gintarui buvo žinoma, bet Jis mielai priimdavo teikiamą informaciją ir dar pasipraktikuodavo. Bandžiau įlysti į valtelės „kabiną", - poilsio ir miegojimo vietą.

Kai Gintaras išvyko 1994 06 28 man matyti neteko, tačiau liepos 27- tos vidurnaktį grįždami iš Kopenhagos su medikų grupe, užsukom į Alingės uostą Bornholmo saloje. Besidairant vietos sustojimui pilnutėliame uoste išgirdom lietuvišką kvietimą stoti prie jo, tai buvo "Alfredas Jensenas". Tada su Gintaru Paulioniu bendravom iki ryto, pasakojo kaip Jis po vienuolikos parų priartėjo prie Elando salos, rodė užlopytas kelnes ir vaizdavo kokio dydžio žaizdos buvo po kelnėm. Atsisveikindami palikom kepalą juodos duonos. Daugiau nieko jam tada nereikėjo, palinkėjom sėkmingai pasiekti Kopenhagą.

Kitos išvykos, su dantų gydytojomis, rugpjūčio 8- 10 dd. metu Kopenhagoje vėl sutikom Gintarą. Tuomet aš su „Sūduva" ir buvusios ten jachtos "Vilnis" ir "Audra" kalbinom Gintarą plaukti su mumis namo, valtelę partempti, tačiau Jis mūsų pasiūlymų nepriėmė.

Aš iš Kopenhagos išplaukiau be Gintaro. Kanale matėme Gintarą irkluojantį savąją valtelę, kurioje sėdėjo operatorius filmuojantis jo mosavimą irklais. Jono Bartuškos „Vilnis" dar parai buvo pasilikusi, nes jo įgula buvo išvykusi į Kronborgo pilį. Gintaras visą dieną bendravo su Jonu, bet su jachta nesutiko plaukti.

Tik rugsėjo 22 d Gintaras sulaukęs tinkamo oro išplaukė iš Christijansio salelės esančios netoli Bornholmo, palikdamas gražų atsiliepimą svečių knygoje. Po vienuolikos parų, įsisiautėjus Baltijoje uraganiniam štormui Gintaro valtelė buvo rasta Nidos - Preilos paplūdimyje.

Vėlų spalio mėn. vakarą man paskambino „Budžio" klubo pirmininkas Kostas Frankas, klausė gal turiu pažystamų žmonių Danijoje (telefonų), nes Preilos - Nidos pakrantėje išmesta Gintaro valtelė. Pirma mintis buvo, kad Gintaras dar neišplaukęs, o atplaukė tik vėtros nunešta valtelė. Tačiau po 10 dienų jūra atidavė ir Gintarą.

Mano samprotavimu, tą nelemtą naktį spalio antrąją, kada nuskendo "Estonija" Gintaras buvo priartėjęs prie kranto, lipo iš bangų nešamos valtelės kajutės, ruošėsi išsilaipinti. Išaugę didžiulės lūžtančios bangos apvertė valtelę, atskyrė vairininką nuo laivo o gal ir traumavo. Jūroje normaliose, kad ir didelėse bangose "Alfredas Jensenas" neturėjo apvirsti. Galvoju, kad viena iš klaidų valties konstrukcijoje ta, kad išlindime iš kajutės nėra atverčiamos sienelės tikslu, saugiai ir greitai iš vidaus pereiti į darbo vietą ir atgal, kad nereikėtų aukštai išsikišti virš kabinos, kas štormo metu labai pavojinga, antra landa į kajutę nedidelė, su gelbėjimo liemene nepraeinama tai sudaro nepatogumą ir atsiranda liemenės neturėjimo momentas.

Išliks geri prisiminimai apie Gintaro Paulionio gerus darbus Jo atkaklumą jį pažinojusių atmintyje.
Per 20 metų Baltijos Jūros audros ir didžiulės bangos nuplovė per 30 metrų Preilos jūrinio kopagūbrio. Marijampoliečių pastatytas Gintaro Paulionio kelionės atminimo simbolis atsidūrė ant kopagūbrio briaunos. Apie šią problemą informavome merą Darių Jasaitį, Neringos sav. rūpesčiu ir pastangomis simbolis perkeltas, o Preilos bendruomenė organizavo ypatingai gražų G.Paulionio žygio paminėjimą.

Buvę kolegos ir bendraminčiai lankydami Nidą aplankome (pasukame link Jūros) atminimo simbolį Gintaro kelionės atminimui. Netrukus po pastatymo ir po 20 metų.

Įdomus sutapimas, po dviejų metų nuo atminimo simbolio pastatymo Preiloje, Gintaro Tėvams atnešiau nuotraukas su mūsų apsilankymo vaizdais prie monumento. Sužinojau, kad Jono jau nebėra, bekalbant prie arbatos su Danute suskamba durų skambutis, įeina didysis keliautojas Paulius Normantas su naujausiu nuotraukų leidiniu iš Tibeto. Įdomus susitikimas buvo neilgas, nes jis skubėjo kitais reikalais. Tai rodo, kad P.Normantas buvo tikras Paulionių bičiulis.