Ž.Ašmontaitė: po kelionių - į darbų sūkurį

- Visai neseniai po kelerių metų pertraukos pradėjote filmuotis naujame TV3 seriale "Nuovada". Papasakokite apie savo vaidmenį - kuo jis kitoks, kuo ypatingas?

- Kiekvienas vaidmuo yra naujas ir kitoks. Kaskart nežinai, kas tavęs laukia, kokia istorija, kokios situacijos, - tuo ir žavi ši profesija. Apie šį vaidmenį kol kas sunku kalbėti, nes procesas dar tik vyksta. Pirmieji filmavimai tik prasidėjo. Mano herojė Diana kenčia nuo pavydaus vyro. Kaip ta istorija išsirutulios toliau, dar nežinau.

- Bet serialas yra komiškas, tiesa? Sutinkate, kad prajuokinti žiūrovą sunkiau nei pravirkdyti?

- Abu dalykai yra savotiškai sunkūs. Kartais žiūrovai ir ašaromis netiki, o kai bandai prajuokinti, tik klounu tampi. Man, pavyzdžiui, labai graudu į klounus žiūrėti, nors jie ir bando visaip prajuokinti. Kita vertus, gal daug kas priklauso nuo režisieriaus. Juk sakoma, kad nėra blogo aktoriaus, yra tik režisierius, kuris netinkamai paskirsto vaidmenis.

- Kokią vietą humoras užima jūsų pačios gyvenime?

- Neįsivaizduoju, kaip šiame pasaulyje galima išgyventi be humoro. Labai dažnai naudoju humorą tiek sunkiose situacijos, tiek lengvesnėse. Išprotėtum, jei ne humoras. Manau, kiekvienam tai yra sveikas dalykas. Tai savotiška savisaugos forma.

- Kaip apibūdintumėte lietuvišką humorą?

- Man atrodo, mes dar esame pakankamai jauni ir dar tik mokomės savito humoro jausmo. Turime to lėkšto, stačiokiško ir šiurkštaus humoro. Be to, pastebėjau, kad pas mus moterys humoristės nėra tokios populiarios. Gal tai lėmė santvarka, patriarchalinis požiūris, kad moteris neva turi būti švelni, nuolanki, gera šeimininkė. O jei jau aštriau ką nors mato ar pasako, vyrai dažnai sutrinka ir sunkiai priima. O jei dar simpatiška mergina pokštauja, išvis stebisi, kaip čia gali tokia moteris taip juokauti. O aš manau, kad moterys turi labai gerą humoro jausmą, tik jį atskleidžia savoje kompanijoje. Juk kartais su draugėmis prisijuoki iki ašarų, būna linksmiau nei su vyrais. Tad esu už moteris ir linksmą jų požiūrį.

- Į šį serialą grįžote po tam tikros pertraukos. Ko labiausiai pasiilgote?

- Darbų. Juk kiekvienas aktorius svajoja, kad turėtų darbų ir niekada jų netrūktų. Bet mūsų profesija jau yra tokia nepastovi. Matyt, didžiausia problema, su kuria aktoriai susiduria, jog nuo jų niekas nepriklauso, patys negali susiplanuoti gyvenimo, darbų grafiko. Tai arba priimi tokias žaidimo taisykles, arba renkiesi ką nors kito.

- Bet įgūdžiai nedingsta?

- Ne. Gal tam ir mokėmės, studijavome. Juk mokslai ne veltui. Gal jie ir paruošia būsimiems gyvenimo iššūkiams.

- Tuo metu, kol turėjote pertrauką nuo darbų, daug keliavote. Kur?

- Tai buvo labai tolimos ir įdomios kelionės. Spėjau aplankyti pusę pasaulio - nuo Karibų iki Australijos. Be kelionių negaliu ramiai gyventi. Tuo metu taip susidėliojo gyvenimo aplinkybės - baigėsi visi darbai, todėl nusprendžiau pasinaudoti galimybe ir pakeliauti. Didžiausią įspūdį padarė Australija. Gal mažiausiai apie ją svajojau, bet ten nuskridus užgimė besąlygiška meilė jos gamtai ir pačiai šaliai. Žmonės ten nuostabūs. Padariau tokią išvadą, kad visų žmonių laimė, šypsenos, humoras priklauso nuo klimato. Kuo daugiau saulės, tuo žmonės linksmesni, daugiau šypsosi vienas kitam, malonesni. Net pastebėjau, kad mes, lietuviai, žiemą irgi esame vienoki - susiraukę, einame galvas nuleidę ir kuo greičiau skubame nuo durų iki durų, laukiame sukandę dantis to pavasario. O vasarą būname linksmesni, atsipalaidavę, daugiau juokaujame. O Australija... bet kuriuo sezonu žmonės ten yra atviri, saulės ten su kaupu, o tai paveikia ir jų bendravimą. Su nepažįstamu žmogumi gali prakalbėti sustojęs gatvėje apie visą gyvenimą. Visada jauti dėmesį, rūpestį.

- Nebuvo noro pasilikti Australijoje?

- Aš mielai pasilikčiau, jei mane Australija tik priimtų. Bet, kiek žinau, ten šios procedūros labai sudėtingos ir brangios. Ne taip paprasta. Kiek domėjausi, legaliai emigruoti su darbo viza ten sunkiau negu į Ameriką.

- O kaip pačią pakeitė tos kelionės?

- Kiekviena kelionė praplečia akiratį, pamatai, kaip skirtingai žmonės gyvena, kokia skirtinga yra jų kasdienybė, kaip mąsto. Pasisemi geriausių pavyzdžių. Dabar dažnai pagalvoju, kad ir mes galėtume vienas kitam daugiau šypsotis, būti mandagesni, žmoniškesni. Pastebėjau, kad visi dabar labai sumaterialėjo, į savo verslus sulindo. Kita vertus, gal tik man, kaip turistei, pasirodė, kad Australijoje žmonės gyvena be rūpesčių, gal ir ten jie jų turi, bet neparodo.

- Kokią šalį dabar svajojate aplankyti?

- Anksčiau visada buvau alkana kelionių. Jų laukdavau ir planuodavau. O dabar tiek prisikeliavau, kad esu soti, net negaliu patikėti, kad šitaip gali man atsitikti. (Šypsosi.) Pasiilgau ir Lietuvos, ir veiklos, darbų. Kas per daug, tas nesveika. Manau, kad kelionių kreditus išnaudojau net į priekį. Kai visi svajoja apie atostogas, aš dabar svajoju apie darbus. Labai norėčiau savo laiką užpildyti aktyvia veikla.

- Turite kokių nors dar aktorinių planų, be serialo?

- Norų turiu. O kaip susidėlios, nežinau. Laukiu pasiūlymų iš prodiuserių ir režisierių. Ne viskas nuo manęs priklauso.

- Ar skirstote vaidmenis į labiau ir mažiau patrauklius?

- Neskirstau. Jei jau imuosi, ieškau tame herojuje to, kas mane šildo. Kad ir koks neigiamas būtų herojus, rasi pateisinimą, kodėl jis toks. Net ir jį savotiškai pamilsti. Juk mes tuos vaidmenis kuriame savo kūnu, tad nori nenori įsijauti. Be abejo, teatre būna tokių vaidmenų, kur tave pakeičia net ir vizualiai, tad kartais smagu persikūnyti, o televizija, kinas naudoja visą tavo "faktūrą".

- Kalbant apie vizualumą, dėl vaidmenų jums teko ir plaukus pasišviesinti, ir svorio tai priaugti, tai numesti. Šis vaidmuo seriale "Nuovada" pareikalavo kokių nors pokyčių?

- Ne. Pamenu, labai seniai - dar studijų metais, kai gavau pirmą pasiūlymą filmuotis seriale "Atžalos", turėjau numesti svorio. Vaidinau jauną mergaitę, kuri svajojo tapti modeliu. Aš buvau sveika 18 metų mergina su apvaliais žandukais. Manęs paprašė truputį numesti svorio. Buvo žiema, o aš turėjau vos ne per mėnesį atsikratyti 5 kg. Visi stebėjosi, kaip taip įmanoma. Bet nieko. Jei reikia, tai reikia.

- Yra dalykų, kurių vis dėlto dėl vaidmens nesiryžtumėte daryti?

- Matyt, atsisakyčiau nepateisinamo nuogumo scenų. Ši tema visada aktorėms moterims būna jautri - kur brėžti tą liniją. Režisierius turėtų motyvuoti savo medžiaga, kodėl to nuogumo reikia. Man labai gražu, kai tokios scenos yra meniškai, estetiškai pateiktos. Bet tu niekada nežinai, koks bus rezultatas, - pasitikėti režisieriumi ar ne. Juk galutinį vaizdą pamatysi jau tik su visais žiūrovais. Turi pasitikėti komanda. Nes tokias scenas labai lengva sugadinti - truputį ne tas apšvietimas, ne tas rakursas, ir nebebus estetiška. Man nepatinka, kai tuo žaidžiama, kai nėra rimtos priežasties, kai tai tik dėl intrigos. Man labai įstrigo, kaip kartą pasakė Eimuntas Nekrošius: jei režisierius prašo nusirengti, tai dar nereiškia, kad jūs ir turite nusirengti.

- Kinas, televizija ir teatras - kaip dėliojate prioritetus tarp šių sričių?

- Man visi labai svarbūs. Gal studijų metais buvo sukurta tokia teatro šventovė, neva televizija buvo jau kažkas žemiau. Bet kažkodėl visi tikri aktoriai vien iš teatro pragyventi negali. Tai irgi nesuvokiama. Jei žmogus talentingas, tai nejaugi jis pasmerktas vos galą su galu sudurti? Man nesuprantama tokia sistema. Aš tik už tai, kad aktorius turėtų kuo mažiau pertraukų ir kuo daugiau darbo. Juk ar teatre, ar televizijoje - vis tiek vaidini. Čia tik likimas lems, ar tau bus proga su geresniu režisieriumi vaidinti, ar su silpnesniu. Aš šiandien net nežinau aktorių, kurie dirba tik teatre ir gerai iš to gyvena. Norėčiau tokį pamatyti. Arba kinas. Realybė diktuoja tokias sąlygas. Deja, čia ne Holivudas, kur aktoriams darbo - apstu. Mūsų rinka nėra teisingai sustyguota. Nepadarome tiek filmų, kad visiems būtų darbo.

- Pastaruoju metu jų daugėja...

- Taip, ir labai dėl to džiugu, kad žmonės imasi iniciatyvos. Kartais paskaitau straipsnius, kur kritikuojami aktoriai už tai, kad stoja į režisieriaus vietą, stato savo monospektaklius, neva, taip nukenčia jų darbas. Bet negi tam aktoriui geriau sėdėti ir laukti skambučio, kurio gal niekada ir nesulauks? Manau, labai džiugu, jog žmogus, kuris gyvena šia diena, imasi iniciatyvos. Esu tik už tai.

- O jei ne aktorystė, kokia veikla jus sudomintų?

- Net nežinau, gal reikėtų kokį verslą išbandyti. Apie aktorystę svajojau nuo mažų dienų ir net negaliu pasakyti kodėl. Tai paauglystės svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti. Pati tos realybės nelabai ir suvokiau, kokia yra iš tiesų ta profesija, kad ji nėra tokia romantiška, kaip atrodo iš šalies. O kaip bus ateityje - nežinau. Kelionės praplėtė mano akiratį. Matau, vien teatro man negana. Man įdomūs ir kiti dalykai - tai, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje, kaip mes kuriame savo valstybę.

- Bet nesate iš tų, kurie, kaip dabar populiaru, savo kokį nors hobį paverčia verslu?

- Ne. Neturiu nieko bendra nei su dizainu, nei su kulinarija, nei su kitais amatais. Galėčiau būti nebent degustuotoja. Nes sukiotis virtuvėje - ne man. Galbūt taip nutiko, nes mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur neturėjome darbų pamokos. Buityje esu visiškai "žalia". Tiesa, dabar atsigriebiu, gyvenimas priverčia.

- O ką įdomaus ragavote kelionėse?

- Dievinu ragauti įvairių virtuvių patiekalus. Tiesa, paskui tenka sporto salėje paprakaituoti. Man labai patinka Azijos virtuvės - korėjiečių, tailandiečių, japonų. Man labai patinka jų prieskonių komplektacija.

- O australiška virtuvė?

- Jai įtakos padarė britų virtuvė, kuri man gana gerai suprantama. Ragavau jų tradiciškų mėsos pyragų, žuvų su gruzdintomis bulvytėmis. Prisipažinsiu - man toks maistas truputį per sunkus. Bet jų jūrų gėrybės - nuostabios, viskas yra šviežia. Labai skani ir australiška mėsa. Man apskritai Australija - lyg rojus žemėje.

- O kaip žiemą pavyksta Lietuvoje atrasti kiek kitokį rojų, mėgautis gyvenimu, nepasiduoti depresijai?

- Seniai jau tokią žiemą jutau. Praėjusiais metais buvau išvykusi, todėl nespėjau pajusti tų šalčių. Buvau jau pasiilgusi sniego, Kalėdų su šeima, šaltuko. Dabar jį pajutau ir jau laukiu pavasario. (Šypsosi.)

- O žiemos sportai nevilioja?

- Man patinka, bet seniai jau juos mėginau. Visai norėčiau paslidinėti, atrasti naujų sporto šakų, bet kol kas neplanuoju.


DOSJĖ

Gimimo data, vieta: 1978 m. balandžio 30 d., Vilnius

Išsilavinimas: baigė aktorystės specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau studijavo Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistrantūroje

Veikla: teatro ir kino aktorė, televizijos laidų vedėja

Šeimos padėtis: netekėjusi

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“