Tandemas visam gyvenimui...

Tikriausiai ne vienas žavėjomės televizijos serialu „Komisaras Reksas“, kuriame policininkas į visus įvykius važiuodavo su savo vokiečių aviganiu Reksu. Tokių Reksų turi ir Lietuvos policininkai, tačiau kinologo darbas atrodo gana paslaptingai ir galbūt dar daug ko nežinome. „Laisvalaikis“ nusprendė pasikonsultuoti su Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos viršininku, vyresniuoju komisaru Aleksandru Aleksandravičiumi ir supažindinti skaitytojus su kinologų darbo specifika bei ypatumais.

Kinologija ne kiekvienam

Kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdyba yra viena iš specializuotų policijos įstaigų, kuri užsiima visos šalies kinologų ruošimu. „Pagrindinės mūsų įstaigos sritys yra: policijos kinologų ir tarnybinių šunų rengimas, dalyvavimas planinėse ir neplaninėse prevencinėse priemonėse su šunimis, prevencinis darbas su visuomene, renginiai ir kriminalistiniai odorologiniai tyrimai, kai šunų pagalba tiriami nusikaltimai ir konkrečiai – palikti kvapo pėdsakai“, - sakė vyresnysis komisaras A. Aleksandravičius.

Policijos kinologas yra žmogus, kuris pirmiausia turi mylėti šunis ir norėti su jais dirbti. Taigi prieš pretenduojant į šį darbą visada pokalbio metu su pareigūnu kalbamasi, ar jis nori tokio darbo, o vėliau instruktoriai žiūri, ar jis gali tai dirbti. Nes norai ne visuomet sutampa su galimybėmis. Ir šioje tarnyboje antras labai svarbus veiksnys yra šuo. Ne kiekvienas šuo gali būti tarnybiniu šunimi. Norint išsiaiškinti, ar šuo yra tinkamas tokiam darbui, vyksta labai griežta atranka, atliekami pratimai, tiriamos šuns savybės, ir visa tai parodo, ar šuo tinkamas vienai ar kitai sričiai, pavyzdžiui, žmonių paieškai, sulaikymui ir panašiai.

Trečiasis etapas, kai jau yra atrinktas kinologas ir tarnybinis šuo, yra mokymai. „Jie susideda iš dviejų pagrindinių dalykų. Pirma - tai baziniai mokymai, trunkantys dešimt savaičių (šis laikotarpis skirstomas į penkis ciklus po dvi savaites), šunys mokomi penkių dalykų: pėdsekystės, paklusnumo, apsaugos funkcijų, gyvo žmogaus paieškos, daiktų, turinčių žmogaus kvapą, paieškos. Po šių mokymų, jeigu sėkmingai išlaiko egzaminą, kinologas ir šuo gauna sertifikatą, patvirtinantį, kad šuo gali būti naudojamas šioms sritims. Taigi baziniai mokymai iš esmės yra vykdomi nuo nulio iki tapimo tikru kinologu. Po šių mokymų, kuriuos mes su kolegomis kartais vadiname „vidurine mokykla“, policijos kinologas su šunimi orientuojamas į vieną iš specializacijos sričių – tai reiškia, kad toliau mokymuose tobulina vieną sritį: narkotinių ir psichotropinių medžiagų paieška, žmonių lavonų paieška arba sprogstamųjų medžiagų paieška“, - pasakojo A. Aleksandravičius. Visai atskira sritis yra kriminalistiniai odorologiniai tyrimai, kai šunų biodetektorių pagalba identifikuojami kvapai iš įvykio vietos ir sulyginami su įtariamuoju asmeniu. Apibendrinant galima sakyti, kad mokymuose kinologas su tarnybiniu šunimi išmoksta bazinių dalykų ir vieną specializacijos dalyką.

Mokytis visą gyvenimą

Reikia nepamiršti, kad mokymas yra ištisas procesas, tvirtina vyresnysis komisaras. „Kadangi po bazinių mokymų gautas pažymėjimas galioja 18 mėnesių, kiekvienais metais kinologas su šunimi atvyksta į poros savaičių mokymus, seminarus, kuriuose vyksta kvalifikacijos tobulinimas ir kvalifikacija vėl pratęsiama 18 mėnesių. Taigi mokymasis vyksta ištisą kinologo ir šuns gyvenimą, tam, kad įgyti įgūdžiai neišnyktų, neatbuktų. Čia taip pat, kaip ir su vairavimo įgūdžiais, jei nevairuosite – įgūdžiai suprastės. Tas pats galioja ir šunims“, - mokymų ypatumus atskleidė A. Aleksandravičius.

Na, o per mokymo procesą šuo turi pasiekti tam tikrus rezultatus, tam tikrą lygį ir jį mokant sprendžiama, ar šuo gali visa tai atlikti. Pasak A.Aleksandravičiaus, yra buvę atvejų, kai bemokant išryškėja kokios nors neigiamos gyvūno savybės, ir tada jis nebegali tęsti mokymų bei būti tarnybiniu šunimi, tuomet jis parduodamas. Žinoma, tai kraštutiniai sprendimai, dėl vienos ar kitos klaidos šuns niekas nepašalina. Jis, kaip ir žmogus, gali tiek susirgti, tiek pavargti, tad tenka atsižvelgti į visus niuansus. Kartais gali pasitaikyti ir ne šuns, o kinologo dresavimo klaidų.

Policijos darbui šunys perkami iki trejų metų amžiaus ir turi atitikti testo ir VET (sveikatos patikrinimo) reikalavimus.

Ką lemia šuns veislė?

Tik nereikėtų sureikšminti vienos ar kitos šunų veislės. Ji turi įtakos, tačiau daugiausia lemia individualios šuns savybės. Jis gali būti ir nekilmingas, tačiau turėti reikiamus instinktus, būti puikus tarnybinis šuo. Šiame kinologijos centre yra daugiausia vokiečių aviganių veislės šunų ir belgų malinua. Jie yra vieni populiariausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tiesa, labradorų veislės šunį turi sprogstamųjų arba narkotinių medžiagų paieškai.

„Kiekvienas šuo turi savo kinologą, jie turi būti kompanionai – tai yra tandemas. Tai reiškia, kad jie dirba kartu ir šuo paklūsta tik savo šeimininkui. Bet kinologas gali turėti ir kelis šunis, o šuo gali turėti tik vieną kinologą“, - sakė A.Aleksandravičius.

Apie praktinę kinologų veiklą ir tarnybinių šunų ugdymą pasakoja Kinologijos skyriaus viršininkas Džeraldas Striaupis,  tiesiogiai kuruojantis kinologų mokymus.

- Kaip viskas vyksta nuo pažinties su šunimi?

- Šunys perkami iki trejų metų amžiaus, tačiau stengiamės šuniuką paimti kuo mažesnį, kad jis priprastų prie kinologo. Žmogus pats jį užaugina, pereina visą tą vargą su šuniuku ir tos meilės būna visam gyvenimui su kaupu. Kai tik kinologas pasiima šunį, centre pamokome, kaip su juo elgtis, auginti, dresiruoti, kad būtų išvengta esminių klaidų ir paneigtume stereotipus. Dažniausi stereotipai, beje, yra tokie, kad negalima mažo šuns vesti prie žmonių, leisti jo glostyti ir panašiai. Tačiau tai yra klaida, nes jei šuo nebus mokomas bendrauti su žmonėmis, jis to ir nemokės, bus lyg laukinis, bailus. Juk ir miške užaugęs žmogus mieste visko baidytųsi. Taigi socializacijos procesas privalo būti.

- Ar šuo gyvena ir dirba kartu su kinologu?

- Kinologai yra tarnybinių šunų šeimininkai, tad šie šunys gyvena su savo kinologais, nes kuo daugiau laiko jie praleidžia vienas su kitu, tuo geriau vienas kitą jaučia, supranta ir prisiriša. Jeigu šuo auginamas tik voljere ir paimamas tik tada, kai reikia jį dresuoti, natūralu, kad šuns ir šeimininko ryšys bus trapus, nes jie vienas kitą pažįsta tik tam tikromis aplinkybėmis.

Kinologą su šunimi dar iki kursų lankymo pradžios kelis kartus pasikviečiame į apmokymus ir tam, kad pamatytume, kaip šuo auga, kam gabus, kokios jo galimybės. Ir galima paneigti dar vieną mitą, esą namuose ar bute šunį auginti nepatogu, nes jis yra judrus. Viskas priklauso nuo šeimininko ir šuns santykių bei to, kaip šuo yra išmokytas. Jis gali būti namie pasyvus, o per treniruotę, dresavimą ir mokymus - aktyvus, bet visa tai jam turi įteigti šeimininkas.

- Ko mokomas šuo pirmųjų treniruočių metu? Kaip jis išmokomas paklusti?

- Seniau buvo manoma, kad šuniui autoritetą reikia parodyti per savo stiprybę, tačiau dabar jau viskas pasikeitė. Buvo atlikti tyrimai ir dabartinė teorija neišsiplečiant aiškina, kad šuns supratimą beveik galima prilyginti 4-5 metų vaiko pasaulio supratimui: eina tyrinėti, prašo dėmesio ir panašiai. Bet jokiu būdu negalima manyti, kad jei jūs šunį mušite, jis jus gerbs. Šunys myli ne tuos šeimininkus, kurie vien tik lepina, ir ne tuos, kurie būna vien tik griežti. Labiausiai šunys myli tuos šeimininkus, kurie randa aukso viduriuką. Sunkiausia situacija šuniui būna tada, kai jis nesupranta, ko šeimininkas iš jo nori. Beje, dresuojami šunys yra gerokai laimingesni nei tie, kurie nėra dresuojami, nes gerokai lengviau supranta savo šeimininką. Šuniui reikia ne griežtumo, o dėmesio, reikia mokėti jį sudominti. Taip pat ir mes, ruošdami tarnybinius šunis, pirmiausia stengiamės juos sudominti, kad ši veikla jiems patiktų.

- Kaip išmokyti šunį ieškoti, tarkim, narkotinių medžiagų?

- Tiesą sakant, šuo turėtų būti smalsus iš prigimties ir turėti medžioklės instinktą. Pirmiausia jis mokomas žaisti su kamuoliuku, vėliau tas kamuoliukas paslepiamas ir šuo pratinamas jo ieškoti. Tokie užsiėmimai turi būti neilgi, tačiau intensyvūs, taip šuniui vystosi medžioklės instinktas. Kai tai šuo jau būna išmokęs, kamuoliukas paslepiamas taip, kad šuniui norint jį surasti jau reikėtų „įjungti“ nosį, mokėti rasti iš uoslės. O vėliau jau šalia kamuoliuko dedama viena iš medžiagų, kurias reikia surasti. Ir tai yra tik viena iš metodikų. Beje, tarnybinis šuo ieško arba narkotikų, arba sprogmenų – vieno iš dalykų. Tas pats šuo niekada neieško ir to, ir kito. Apmokomi specializacijai, nes visus kvapus ir skirtingas paieškų taktikas šuniui įsiminti būtų per sunku.