1 nuotr.Kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus anūkė, džiazo pianisto Tomo Kutavičiaus duktė Vilma Kutavičiūtė prieš penketą metų išvyko studijuoti į Maskvą. Beveik nemokėdama rusų kalbos mergina sugebėjo įveikti didžiulį konkursą ir įstoti į Rusijos teatrinio meno institutą, o aktorės karjerą pradėjo garsiajame Vachtangovo teatre. Išėjusi iš teatro, ji ir toliau išlieka viena ryškiausių kylančių jaunųjų aktorių Rusijoje.
- Aktorystė - įgyvendinta sena svajonė?
- Apie aktorystę tikrai niekada nesvajojau. Norėjau tapti dainininke, pianiste, politike. Planų buvo daug. Viskas gyvenime įvyko savaime.
- Kuo tave žavi aktorės karjera?
- Niekam nesiūlyčiau šios profesijos. Tam reikia labai stiprių nervų. Aktorystėje nėra kompromisų, jokio aukso vidurio. Man daug kas sako: ateik laiku, nesipyk, nusišypsok, būk miela, niekam nekrisk į akis. Tačiau tenka daug už save kovoti. Kitaip tampi neįdomus.
- Įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau metei studijas ir išvykai į Maskvą. Kaip merginai, beveik nemokančiai rusų kalbos, pavyko įstoti į Rusijos teatrinio meno institutą?
- Na, meti viską ir važiuoji. Manau, teisingiausias sprendimas - gyventi svetimame mieste ir mokytis. Tada nešvaistai savo dėmesio kitiems dalykams. Čia nieko nepažinojau, mažai ką žinojau ir galėjau visas jėgas atiduoti studijoms. Profesija – viskas, ką žmogus turi. Todėl ir studijuoti lengviau - yra aiškus tikslas, tikslios ribos. Būna sunkiau, kai atsiranda namai, artimieji. Tarsi atsisėdi ant dviejų kėdžių. Bandai atrasti aukso vidurį ir namuose, ir profesijoje. O šioje profesijoje taip beveik nebūna. Juk aktorius ar režisierius yra ne profesija, o būsena, gyvenimo būdas.
- Kaip tave sutiko Maskva?
- Maskva sutiko kaip paprastą merginą iš provincijos. Buvau kaip ir visi, tik nemokėjau rusų kalbos. Tačiau pakako noro, turėjau tikslą, todėl siekiau jo toliau.
- Kuo skiriasi teatras ten ir Lietuvoje?
- Jau seniai nemačiau lietuviško teatro, todėl sunku atsakyti. Maskvoje eidama gatve, praeidama pro bet kokią kavinę, suoliuką gatvėje nuolat girdžiu, kaip kas nors pasakoja apie naujus filmus ar spektaklius. Kartais atrodo, kad Maskvoje nėra kitų profesijų, tik aktoriai, režisieriai ir prodiuseriai. Tikriausiai tai didelis pliusas. Teatras Maskvoje įvairus. Čia stiprios psichologinio teatro tradicijos, bet yra ir tokių režisierių kaip Ivanas Vyrypajevas, Jurijus Butusovas, kurių spektakliuose aktoriai išeina kalbėtis su žiūrovais ir publika tampa jų partneriais. Net giliai įsišaknijusiose Rusijos realistinio teatro tradicijose atsiranda postmodernistinis teatras. Viskas juda į priekį.
- Tūkstančiai rusų aktorių svajoja patekti į Vachtangovo teatrą, kur dirba Rimas Tuminas, Anželika Cholina ir kiti. Tu buvai viena ryškiausių jaunųjų teatro aktorių. Kodėl išėjai?
- Man atrodo, kad aktorius šiandien turi būti nepriklausomas, daug visko išbandyti. Manau, kvaila XXI amžiuje norėti dirbti viename teatre, su vienu režisieriumi, kas mėnesį gauti algą ir kaupti pensiją. Yra daug spektaklių, režisierių, kino ir teatrų. Dirbdamas tokiame teatre kaip Vachtangovo, negali filmuotis kine. Tokiu atveju belieka laukti, kol tapsi nebereikalingas. Nieko nesigailiu, ypač kad teko skirtis su Vachtangovo teatru. Manau, viskas eina tik į gera. Negalima stovėti vienoje vietoje. Reikia augti viduje, visu savimi, savo dvasia, su tuo dirbti, tuo užsiimti.
- Ką šiuo metu veiki? Kokie vaidmenys ir projektai numatomi?
- Dirbu teatruose „Praktika“ ir „Mossovet“, todėl spektaklių numatoma nemažai. Su Ivanu Vyrypajevu ir trupės projektu „Cukrus“ gastroliuojame po Europą. Netrukus planuojamas spektaklis „Gogol“ centre. Laukia filmavimai užsienyje. Lapkritį išvažiuoju filmuotis istoriniame filme Čekijoje ir Peterburge. Jei niekas nepasikeis, vasarą filmuosiuosi Tibete. Pati taip pat norėčiau pastatyti spektaklį ir manau, kad visai netrukus man pavyks.
- Kurie atlikti vaidmenys labiausiai įsiminė? Kodėl?
- Labiausiai įstrigo režisieriaus Aleksejaus Učitelio filmo „Aštuntukas“ filmavimai. Filmo premjera jau sausio mėnesį, tačiau neseniai filmas pristatytas Toronto kino festivalyje. Mano herojė - bandito mergina, kuri įsimyli policininką iš greitojo reagavimo būrio. Darbas didelio biudžeto filme - įdomi patirtis. Taip pat buvo labai įdomu dirbti pas Aną Melikian filme „Apie meilę“. Kelias dienas be sustojimo filmavome scenas mašinoje, kurią vairuoja taksistas, neturintis jokio supratimo, kas vyksta. Jam pasakė: „Važiuok kuo toliau. Bet kur, tik važiuok, nesustok ir nežiūrėk atgal“.
- Esi ne tik teatro, bet ir kino aktorė. Ar skiriasi vaidyba kine ir teatre?
- Aš visuomet sutinku vaidinti tik bent nedidelę meninę vertę turinčiuose projektuose. Žinoma, vaidyba kine ir teatre labai skiriasi. Kažkuris aktorius yra pasakęs, kad vaidyba teatre yra vaikščiojimas lynu, nutiestu 20 metrų virš žemės, o kine aktoriaus lynas guli ant žemės. Teatre daugiau rizikos. Čia nieko neapgausi. Prieš akis matai, ką galvoja žmogus ir ar jis galvoja. Kine sunkiau jausti visumą - dažnai pirmiausia suvaidini herojaus mirtį, o tik paskui suvaidini scenas, vykusias iki to. Yra daug skirtumų, bet kaip ir viskas tai turi savo privalumų.
- Ar nepasiilgsti Lietuvos?
- Pasiilgstu, net labai. Lietuva man kažkas labai tikra ir archajiška. Čia visada bus mano tikri namai, bet grįžti nesiruošiu. Nors visuomet labai laukiu kokio nors įdomaus pasiūlymo. Mano svajonė Lietuvoje suvaidinti ką nors labai įsimintino.
DOSJĖ
Gimimo data: 1988 06 15
Studijos: GITIS aktorinis meistriškumas
Kalbos: lietuvių, rusų, anglų, italų
Laisvalaikis: knygos, kelionės
Mėgstamiausi aktoriai: Marlonas Brando, Alas Pačinas (Al Pacino), Liv Ulman (Liv Ullmann), Hitas Ledžeris (Heath Ledger)
Filmografija:
2007 m. „Man septyniolika“
2011 m. „Porno melodrama“
2011 m. „Apie meilę“
2012 m. „Krepšys“ (The Cart)
2013 m. „Aštuntukas“
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“
