Pablas Pikasas: genijus ir moterysnuotraukos

2015 rugpjūčio mėn. 21 d. 12:49:09 Perskaitė 2955

Didžiojo Pablo Pikaso (Pablo Picasso) anūkė Marina prisiminimų knygoje rašė: „Jei mano senelis nebūtų buvęs genijus, galbūt kiti į jį būtų žiūrėję kaip į žmogžudį ir iškrypėlį.“

 

Paryžiaus gatvėse

Pablas Pikasas gimė 1881 m. ispano dėstytojo Chosė Ruiso Blasko (Jose Ruiz Blasco) šeimoje (vėliau Pablas priims motinos pavardę). Vienu metu Chosė labai žavėjosi tapyba, tačiau, be mėgėjiškų piešinukų, puošiančių savo namo sienas, nieko daugiau nesukūrė. Beje, nepaisant to, tėvas nuoširdžiai įsivaizdavo, kad dailininko talentą sūnus paveldėjo būtent iš jo. Kitais talentais berniukas nepasižymėjo - net paskutinėse mokyklos klasėse Pablas sunkiai skaitė ir vos ne vos atlikdavo paprasčiausius aritmetikos veiksmus. Užtat jo piešiniai sužavėdavo kiekvieną, kas juos pamatydavo. Supratę, kad vienintelė sritis, kurioje jų sūnus gali pasižymėti, - tapyba, tėvai Pablą nusiuntė mokytis piešimo į geriausią Ispanijos mokyklą - Madrido karališkąją San Fernando akademiją. Bet užsispyręs P.Pikasas mokėsi ten visiškai neilgai - metęs akademiją išvyko užkariauti Paryžiaus, įsivaizduodamas, kad tik apsigyvenęs šiame bohemos mieste galės ištobulinti savo meistriškumą. Jaunasis dailininkas išsinuomojo kambarėlį sukrypusioje medinėje lūšnoje be elektros ir šildymo. Jau pirmąją dieną jis pabandė nustebinti kaimynus originalumu, pasipuošdamas darbinėmis kelnėmis ir raudonais marškiniais baltais žirniukais, o tualetą papildydamas ispaniškais sandalais virviniais padais. Bet paaiškėjo, kad jaunam provincialui toli iki kaimynų - jų apdarai buvo dar įmantresni ir keistesni. Beje, kai ką P.Pikasas vis dėlto sužavėjo. Jauna dailininkė Fernanda po kelių dienų persikraustė į jo kamarėlę. Radęs tokį lobį, pavydus P.Pikasas meilužę užrakindavo bute, ir ji savaites neišeidavo iš namų, kol jos mylimasis ieškodavo tinkamos natūros savo paveikslams. Natūrą jis rinkdavosi gana keistą. P.Pikasas susipažino su jaunu gydytoju ginekologu, kažkur gavo mediko chalatą ir, prisistatęs gydytojo asistentu, lankydavosi ligoninėje, kur daugiausia gulėjo prostitutės, besigydančios „profesines“ ligas. Jų iškamuoti veidai ir kūnai su ligų pėdsakais dailininką įkvėpdavo. P.Pikasas sparčiai darė karjerą ir netrukus galėjo persikelti į patogesnį būstą. Kartu su juo į naują butą persikraustė trys Siamo katinai, šuo, beždžionėlė ir dvi baltosios pelės. O Fernandai ten vietos neliko - ji „nederėjo prie interjero“, be to, P.Pikasui jau nusibodo jų santykiai.

Rusė Karmen

Išsiskyręs su Fernanda, P.Pikasas kurį laiką gyveno vienas, užmegzdamas tik trumpalaikius ryšius. Viskas pasikeitė 1917 m. pavasarį, kai dailininkas buvo pakviestas kurti dekoracijas ir kostiumus rusų baleto trupei, gastroliavusiai Europoje. Jaunutė kordebaleto šokėja Olga Chochlova pakerėjo P.Pikasą. Jo draugai jį įspėjo, kad rusės labai skiriasi nuo vėjavaikių paryžiečių ir kad vienintelis būdas gauti Olgą - ją vesti.

1918 m. vasarą P.Pikasas ir O.Chochlova susituokė. Po vestuvių Olga metė baletą ir persikėlė į prabangų dviejų aukštų dailininko butą. Gana greitai P.Pikasas suprato, kad jie su žmona - skirtingi žmonės. Jo jausmų nebeatgaivino net sūnaus Polio gimimas. P.Pikasas užmezgė romaniuką už šeimos ribų. „Romaniukas“ vadinosi Marija Tereza Valter (Marie Therese Walter). Sužinojusi apie neištikimybę, įsižeidusi Olga paliko vyrą. Tačiau kai P.Pikasas jos paprašė skyrybų, ji atsisakė, paaiškindama, kad myli jį kaip anksčiau. Šis teiginys sukėlė dailininkui įniršio priepuolį. „Tu myli mane kaip vištienos gabalą, stengdamasi apgraužti jį iki kaulo!“ - šaukė jis. Bandydamas užgauti žmoną, P.Pikasas tapė ją tai kaip arklį, tai kaip seną raganą. Olga pyko, bet vis bandė susigrąžinti vyrą. Jie jau seniai nebegyveno kartu, bet O.Chochlova nuolatos rengdavo „atsitiktinius“ susitikimus ir gatvėje vaikydavosi Pablą šaukdama: „Tu negali vaizduoti, kad manęs nėra! Turiu tau pasakyti kai ką svarbaus!“ Bet P.Pikasas nė karto neatsisuko ir neatsakė. Kai P.Pikasas išsiskyrė su žmona (nors oficialios skyrybos taip ir neįvyko), M.T.Valter pagimdė jam dukrą Mają. Užuot suteikęs vaikui savo pavardę, dailininkas tapo mergaitės krikštatėviu, o netrukus ir visai dingo iš Marijos Terezos gyvenimo.

Gražuolės ir pabaisa

Gražios moterys supo P.Pikasą visą gyvenimą. Jam buvo 40 ar 50, bet jos niekada nebuvo vyresnės kaip 30-ies. Jis jas vertino, kaip vertinami gražūs daiktai, o jų jausmai dailininką nelabai domino. Pavyzdžiui, kai viena iš favoričių, Dora Mar (Dora Maar), atėjo pas dailininką paramos - mirė jos motina, - jis tuojau pat privertė ją pozuoti. P.Pikasas buvo įsitikinęs, kad ašaros Doros veidui suteikia nepaprasto patrauklumo. Kitą moterį, dailininkę Fransuazą Žilo (Francoise Gilot), P.Pikasas įkalbėjo mesti tapybą ir pagimdyti jam vaikų. Kai Fransuaza padovanojo Pikasui sūnų Klodą ir dukrą Palomą, jo jausmai jai visiškai atšalo. Fransuaza jį paliko 1953 m., o Pablas net nebandė jos sulaikyti. Vienintelė jo reakcija į žinią apie jos išėjimą buvo frazė: „Koks š...“

Paskutiniąja didžiojo P.Pikaso meile tapo Žaklina Rok (Jacqueline Roque). Jam buvo 72-eji, jai - 27-eri. Tuo laiku P.Pikasas jau buvo laisvas - O.Chochlova mirė nuo vėžio miesto ligoninėje. Į laidotuves atėjo tik jos sūnus ir keletas draugų. 1961 m. P.Pikasas ir Žaklina iškėlė vestuves. Beje, tikromis vestuvėmis tą ceremoniją pavadinti sunku. Buvo geriamas tik vanduo, valgoma vakarykštė vištiena. Tolesnis sutuoktinių gyvenimas taip pat pasižymėjo kuklumu ir atsiskyrėliškumu. Žakliną tokia padėtis visai tenkino - jai nesinorėjo su kuo nors dalytis savo brangenybe. Jų namuose vyravo tikras P.Pikaso kultas: žmona kreipdavosi į jį „jūsų šviesybe“, o atėjus dailininko vaikams galėdavo kuo rimčiausiai pasakyti: „Kaip jūs galite spoksoti pro langą, kai kambaryje saulė ir mūsų karalius - monsinjoras Pikasas?“ Iš pradžių P.Pikasui toks garbinimas atrodė keistokas, bet laikui bėgant pradėjo patikti. Dabar jis manė, kad taip su juo elgtis turi visi be išimties. Kai jo vaikai stengėsi sudurti galą su galu, P.Pikasas gyrėsi, kad gali pirktis namus „už tris vakar nutepliotus paveiksliukus“ ir mokėti už prašmatnius banketus restorane, pasirašydamas ant servetėlės. Galbūt kas nors išties nekantravo pasinaudoti dailininko palikimu, tačiau po jo mirties prasidėjo virtinė nelaimių. Prieš mirtį P.Pikasas sakė: „Aš kaip didelis laivas. Kai jis skęsta, viską aplinkui įtraukia verpetas.“

P.Pikasas mirė 1973 m. balandžio 8 d. Jam buvo 91-i. Pablitas, jo ir Olgos Chochlovos anūkas, meldė jam leisti dalyvauti senelio laidotuvėse, tačiau Žaklina nesutiko. Laidotuvių dieną Pablitas išgėrė dekolorano - balinančio chemikalo. Jį atvežus į ligoninę, gydytojai konstatavo, kad jis išsidegino vidaus organus. Tris mėnesius jo gyvybė buvo palaikoma, bet išgelbėti Pablito nepavyko. 1975 m. birželio 6 d. nuo kepenų cirozės, sukeltos alkoholio ir narkotikų, mirė 54 metų dailininko sūnus Polis Pikasas. 1977 m. spalį savo namų garaže Žuan le Pene pasikorė Marija Tereza Valter, kuriai buvo 68-eri. Dailininko parodos Madride atidarymo išvakarėse, 1986 m. spalio 15 d. 3 valandą ryto, savo lovoje nusišovė Žaklina Pikaso. Dora Mar baigė dienas psichiatrijos ligoninėje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net