Kipštų kaimas tapo žirgų odontologo šeimos rezidencija

Šiandien Staškevičių šeimoje auga du sūnūs: šešerių Arijus ir ketverių Julius, pusantro hektaro sodybos pievose be Don Otello ganosi dar ir Baltijos Hanoverio, Žemaitukų veislės žirgai, Anglų grynakraujė lenktyninė kumelė ir du poniai... Kipštų kaimas (Joniškio rajonas) įgauna naują kvėpavimą - nuo praėjusių metų vasaros pradžios jis tapo vieno iš geriausio šalies žirgų odontologo ir kalvio šeimos rezidencija.

Julius šiandien gerai žinomas ir vertinamas žirgų odontologas, mokęsis iš geriausio šios profesijos atstovo Vokietijoje - Martino Grelo ir vienas iš profesionaliausių kalvių, baigusių Fechtos (Vokietija) žirgų kalvių mokyklą, šiandien besirūpinantis ir Kauno zoologijos sodo kanopiniais gyvūnais - ne tik žirgais, poniais, bet ir asilais, lamomis, zebrais, kt. Tokių specialistų, kaip Julius, Lietuvoje priskaičiuojama tik ant vienos rankos pirštų... „Teisybė, buvo galimybių likti Vokietijoje ir užsiiminėti ta pačia žirgų odontologija. Tačiau nėra ko slėpti: Lietuvoje toks esu kone vienas, Vokietijoje, kaip specialistas, būčiau vienas iš daugelio," - atvirai apie savo pasirinkimą likti svarbiu Lietuvoje kalba Julius Staškevičius. Ir darbo reikalais jam iš Kipštų kaimo pasiekti bet kurį Lietuvos žirgyną - jokių problemų, šeimos ūkį 24 valandas per parą prižiūrinčiai Laurai su vaikais į talką visada atskuba būrys artimųjų.

Idilę rado Kipštų kaime

Staškevičiai, vedžiodami po savo sodybą, moja į senas, sodybos ribas žyminčias liepas, žvilgsniu parodo didžiulį tvenkinį, kurio vandenyje lyg geriausio fotomenininko darytoje nuotraukoje atsispindi visas jų gyvenimas - su jau apyplikiais medžių vainikais, paskutinę pievų žolę rupšnojančiais žirgeliais, bekyšančiais pastatų stogais ir kaminais, plaukiančiais dangaus debesėliais. Pliaukšt pliaukšt - kažkas sujudina vandens paviršių ir nuo to pakrantės link nubėga vandens ratilai. „Žuvys... Jų čia įveisėme daug ir įvairių rūšių. Geriausia savaitgalio atrakcija - pirtelė, žvejyba ir žuvienė ant tvenkinio kranto", - pasakoja šeimininkas, pabrėžęs, kad dosnus ne tik vanduo - čia žemės riebios, derlingos. Antai - gal 1,5 aro Lauros daržas, iš kurio šį rudenį kokią toną bulvių prikasė! Antai senoji, vis dar vaisius nokinanti galulaukės kriaušė. „Šią vasarą daržą raviu, girdžiu - kažkas ūžia. Pakeliu galvą - aplink nieko, tik tas vaismedis. Bet tikrai - ūžia! Vėliau paaiškėjo, kad kelios šeimos bičių buvo susimetusios. Kai pasikvietėm apylinkės bitininką, sužinojom, kad čia keli spiečiai buvo susispietę, jau kokį kibirą medaus prinešę - iki valios šviežio medaus atsiragavom", - pasimėgaudama apie kaimo teikiamus gyvenimo malonumus pasakoja Laura.

Atokusis Kipštų kaimas?! Žiūrint, kieno akimis pažiūrėsi. Julius, pasirausęs kaimo istorijoje, yra aptikęs duomenų, kad čia, vos keli kilometrai nuo Stupurų, 1909-1915 metais gyveno apie 300 žmonių. Tai buvęs apylinkės kultūros centras su mokykla, į kurią pamokoms sueidavo Mekių, Stupurų kaimų vaikai... Iš tos didybės šiandien likę tik keli vienas nuo kito per kelis šimtus metrų nutolę gyvenimai. Dabar, akivaizdu, Kipštai stosis, išsities, augs ir plėsis, taps vėl žinomi.

Gyvenimo pasaką kuria savo rankomis

Su dviem gimusiais sūnumis Staškevičiai gyveno Šiauliuose, išsinuomotame vieno kambario bute, jų žirgai už tam tikrą mokestį - privačiuose žirgynuose.

Atvažiuoti į Kipštų kaimą ir apžiūrėti 1,5 hektaro dydžio parduodamos sodybos pasiūlė pažįstami. Pasitikę seni, kone 100 ir senesni sodybos pastatai, tikrosios džiunglės su kone pustrečio metro aukščio dilgėlių, kiečių ir varnalėšų tvoromis, kur nekur likę rusenantys kaimo žmonių gyvenimai nei Lauros, nei Juliaus neišgąsdino.

Sutuoktiniai iš pradžių manė senąjį, antrąjį šimtmetį skaičiuojantį namą, pirmtako savininko jau pradėtą savotiškai keisti, visai nugriauti. Prieš šešerius metus Julius pats, atsiraitojęs rankoves, kibo į darbus. Atidengęs sienojus, nuplėšęs senąjį stogą, pamatė, kad namui statyti naudotos medžiagos nors ir senos, bet kaip naujos, tad planus griauti pakeitė į rekonstrukciją pagal skandinaviškąjį stilių. Idėjų, kaip rekonstruoti, kaip apšiltinti būstą, kaip jį dekoruoti Julius su Laura sėmėsi iš specializuotų leidinių, mokėsi iš „Google" bendrovės socialinio „Youtube" tinklo.

Pagal paskirtį atgimsta ir 1927 metų statybos molinis tvartas - Julius savo rankomis per tris savaites, laisvu nuo tiesioginių pareigų metu, tvarto grindinį išgrindė trinkelėmis, suvirino metalines žirgų aptvarų konstrukcijas, inkrustuodamas jas sodyboje augusių ąžuolo ir uosio mediena. Ant išgilinto, išplatinto sodybos tvenkinio kranto Julius pastatė pirtelę su vienu miegamuoju kambariu svečiams - dabar šis statinys yra ir šeimos, ir visų svečių traukos objektas. Iš Kipštų kaimo neretą savaitgalį Staškevičių poniukai išsiruošia į gimtadienio šventes - sulaukti tokio gyvo svečio, kurį galima pašukuoti, ant kurio smagu pajodinėti, kurį galima pavaišinti morka ar obuoliu, yra tikra atrakcija vaikų šventėms. Kipštų kaime įsikūrusią Staškevičių sodybą vis dažniau atranda ir žirginio sporto mėgėjai, kurie labiausiai vertina patyrusių trenerių profesionalias pamokas ir paklusnius grynaveislius jų augintinius. Vien Julius per ketverius darbo Vokietijos žirgynuose metus yra išjodinėjęs daugiau kaip 500 žirgų!

Žirgus mylintys sutuoktiniai turi daugiau netolimos ateities svajonių - didelėje sodyboje pastatyti dar vieną medinį namuką su keliais miegamaisiais, kuriuose galėtų vasaros atostogų metu apsistoti keliolika vaikų - Staškevičiai svajoja apie neformalų vaikų ugdymą, vasaros poilsio su žirgais stovyklas.

Žirgų odontologas turi būti stipruolis

Tai ne iš piršto laužta sąlyga. Pirmiausia, jėgos reikia turėti norint žirgo dantį išrauti (anot Juliaus, žirgams jie negydomi, nes jų nervas glūdi 26-28 cm gylyje). Krūminių dantų rovimo procedūra užtrunka 4-5 valandas. „Tarpkaulinė sausgyslė leidžia žirgą užmigdyti jam stovint. Turint omeny, kad žirgo dantys įaugę į žandikaulių kaulą 10-12 cm, o paskutinis krūminis dantis yra tiesiai po žirgo akimi, turbūt nesunku suprasti, kodėl žirgams dantys negydomi, bet raunami, o ši operacija išties reikalauja daug odontologo fizinės ištvermės", - pasakoja Julius, kuris Lietuvoje yra vienintelis tokio lygio operuojantis odontologas, Tarptautinės žirgų odontologų asociacijos tikrasis narys.

Julius ištvermę šiam darbui išsiugdė - nuo mokyklos laikų mėgo pakilnoti svarsčius, kol galiausiai susižavėjo jėgos trikove - studijų tuometinėje Lietuvos veterinarijos akademijoje metais J. Staškevičius yra tapęs tarptautinių SELL studentų žaidynių Tartu (Estija) vicečempionu, Lietuvos jėgos trikovės vicečempionu svorio kategorijoje iki 90 kg, o aukštojoje mokykloje net porą metų iš eilės buvo tituluotas geriausiu metų sportininku.

Neturėdamas tiek jėgos ir ištvermės, Julius negalėtų būti ir puikus žirgų kalvis. Eiklaus, stambaus žirgo užpakalines kojas pakaustyti ar kanopą apdrožti profesionaliam kalviui pirmiausia reikia atlaikyti į jo strėnas atremtą žirgo kelį su daliniu žirgo svoriu, kuris kartais siekia ir iki pusės tonos. Ne jėgos trikovininkas tokio tempo, kokiu dirba Julius, ir tokių svorių tiesiog neatlaikytų.

Meilė žirgams - sėkmingos santuokos garantas

Laura meilę žirgams dovanų gavo su genais iš tėvo, kuris, būdamas miesto vaikas, veržte veržėsi į kaimą - arčiau prie arklių, kuriuos prajodinėdavo, su kuriais žemės ūkio darbus nudirbdavo. Laura vienintelė iš šeimos vaikų, kuriai taip stipriai atsikartojo meilė žirgams. Ir jei kambaryje tėvai nerasdavo vos 2-3 metų savo dukrytės, visada tekini bėgdavo į tvartą, kur darbinio arklio papilvėje stovėdavo jų mergytė... Nuo 10-ies Laura intensyviai lankė žirginio sporto treniruotes jaunųjų gamtininkų centre Šiauliuose, o prieš dešimtį metų paskui trenerę atsekė į Naisių žirgyną. Čia ir laukė lemtingas susitikimas su tokiu pat aistringu žirgų mylėtoju, tuomet žirginio sporto treneriu dirbančiu Juliumi. „Mano šeimoje lygiai tas pats. Tėvai, Svetlana ir Vidmantas Staškevičiai, veterinarijos gydytojai, o tėvas - gerai žinomas veislinių žirgų augintojas, o iš mūsų šeimos trijų vaikų, su žirgais dirbu tik aš. Nuo 14-kos su broliu ir sese važiuodavom į Vokietiją pas žirgynuose uždarbiaujantį tėtį. Pats jodinėti pradėjau 8-9 metų, o išjodinėti žirgus ėmiausi dar nepilnametis", - atvirauja Julius.

Laura, kurios pagrindinės kasdieninės pareigos - ne tik rūpintis augančiais sūnumis, bet ir išjodinėti šeimos ūkio žirgus, sako, kad kitaip ir būti negali. Meilė žirgams yra porą vienijantis pomėgis. „Tai tikrų tikriausia tiesa. Šalia mylinčio žirgus žmogaus gali laimingas jaustis tik tokia pat aistra degantis žmogus. Ir tikrai, kita mano vietoje nelabai ir suprastų Juliaus, jo veiklos. Kai kvėpuojame tuo pačiu ritmu, domimės tais pačiais dalykais ir galime vienas kitą papildyti, tada visai kiti tarpusavio santykiai - yra vietos tik dalykiniams ginčams, bet ne pykčiams", - apie žirgininkystę, sėkmingos Staškevičių santuokos garantą, pasakoja laimingai ištekėjusi Laura.