respublika.lt

Edita Piaf: dainuoti reiškia mylėti

(0)
Publikuota: 2015 vasario 02 18:05:31, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Edita Piaf. EPA-Eltos nuotr.

Trečiojo dešimtmečio pradžia. Paryžius. Iš mažo priemiesčio kino teatro po vakarinio seanso išeina keista būtybė murkšlinu megztuku ir nudrengtu sijonėliu. Lūpos nelygiai nudažytos ryškiai raudonai, apvalios akys provokuojamai dairosi į vyrus. Ji pažiūrėjo filmą su Marlena Dytrich (Marlene Dietrich). O jos šukuosena lygiai tokia pati kaip kino žvaigždės! Kraipydama liesus klubus, savimi patenkinta džiūsna užeina į prirūkytą barą ir užsisako dvi stiklines pigaus vyno - sau ir jaunam jūreiviui, prie kurio staliuko prisėda... Ši vulgari gatvės mergiotė greitai taps Edita Piaf (Edith Piaf).

 

Šaligatvių vaikas

Edita mėgdavo pasakoti, kad gimė tiesiog gatvėje, - tėvai nespėjo nusigauti iki ligoninės, ir vaikas išvydo pasaulį ant šlapio šaligatvio... Motina metė ir vyrą, ir vaiką. Mergaitė atiteko senelei alkoholikei. Kad kūdikis neklyktų, sena girtuoklė į pieną įpildavo vyno. Mažylė apskreto purvais, susirgo pūlingu akių uždegimu ir apako. Ilgą laiką jos pasaulis buvo garsai ir kvapai. Jei ne tėvas, nusiuntęs ją pas savo motiną, ji galėjo tiesiog neišgyventi. Iš alkoholio „aromatų“ pasaulio Edita pateko į pigių kvepalų, stiprių papirosų ir trankios muzikos pasaulį. Antroji senelė dirbo tarnaite viešnamyje. Pirmuosius gyvenime švelnius žodžius mažylė išgirdo iš viešnamio merginų. Jos ja rūpinosi, maitino, gydė, ir regėjimas grįžo. Vos tik mergaitė pasveiko, senelė grąžino ją tėvui. Keletą metų Edita bastėsi su juo: jis atlikdavo akrobatinius triukus, ji kaulydavo pinigų, dainuodavo. Keturiolikos penkiolikos ji įsitaisė draugą, pabėgo nuo tėvo ir greitai išmoko gyventi savarankiškai.

Talentinga!

Vieną gražią dieną Edita nusprendė, kad būtų neblogai išgarsėti ir praturtėti. Bet kaip? Kol kas ji dainuodavo įtartinose smuklėse, kuriose rinkdavosi girtuokliai ir suteneriai. Mokėjo ten mažai, todėl Edita toliau dainuodavo ir gatvėje. Ten ją ir pastebėjo didelio kabareto savininkas ir pakvietė pas save dirbti. Būtent jis, Luji Leplė (Louis Leplee), miniatiūrinei merginai su galingu balsu sugalvojo slapyvardį „Piaf“, kuris gatvės žargonu reiškė „žvirblis“. Iš pradžių Edita dainuodavo sentimentalius kupletus, bet po truputį L.Leplė supažindino ją su rimtais autoriais, o per jo protekciją Edita gavo galimybę dainuoti radijuje. Klausytojai įsidėmėjo Editos balsą, o vėliau, kai Edita įrašė pirmąsias plokšteles, jos būdavo greitai išperkamos. Edita padarė stebėtiną atradimą: pasirodo, ji yra talentinga ir gali daug pasiekti. Ji ėmė dirbti kaip skruzdėlė, be galo repetuoti: aplinkui galėjo griūti pasaulis, pianistas iš nuovargio vos krutėdavo, autorius knapsėdavo nosimi, o Edita lakstydavo kaip užsukta, mostaguodama cigarete ir kartodama: „Na, vaikinai, viską iš pradžių!“ Jos gležnam kūnui visą gyvenimą teko taikstytis su ligomis, operacijomis, kraujo perpylimais. Ji patekdavo į avarijas, dėl lūpų ir žaizdų jai tekdavo iš naujo mokytis gyventi ir dainuoti. Dainuoti mažose ir didelėse salėse, dainuoti, rizikuojant nualpti tiesiog scenoje, kas ne kartą ir atsitikdavo, dainuoti, nepaisant atminties spragų dėl daugybės vaistų...

Karčios mokslo šaknys


Atsitiko taip, kad L.Leplė žuvo, ir jauna dainininkė iškart neteko ir uždarbio, ir geresnės ateities vilčių. Bet, matyt, ji gimė po laiminga žvaigžde. Įdarbinimo agentūroje Edita susipažino su žmogumi, kuris ją ir padarė tikra žvaigžde. Reimonas Aso (Raymond Asso) kūrė dainas, draugavo su daugeliu atlikėjų ir leidėjų, turėjo daug ryšių pasaulyje, į kurį Edita taip veržėsi. Ji vos mokėjo rašyti, be bulvarinių romanų ir afišų, nieko neskaitė, miglotai įsivaizdavo, kas yra švara, buvo nerangi, 40 kg svorio, mažytė, nedailaus išbadėjusio veido... O drabužiai! Tikra kaliausė ryškiaspalviais skarmalais. Elegancijos viršūnė E.Piaf buvo juoda scenos suknelė, nesvarbu, kad nė karto neskalbta. R.Aso nulipdė naują E.Piaf, tarsi skulptorius modelį iš molio, ir pats nepastebėjo, kaip minkštas molis sukietėjo ir virto akmeniu. Jis suprato, ką Edita gali pasiekti, ir ėmėsi jos rimtai. Jis ne tik rašė jai dainas, bet ir repetavo su ja kiekvieną judesį, intonaciją, padėjo sudaryti naudingas sutartis prestižinėse koncertų salėse.

Gyvenimas - tai meilė


„Aš nusibaigsiu tą dieną, kai nebegalėsiu dainuoti“, - dažnai kartodavo E.Piaf. Bet be meilės darbas jai atrodydavo prėskas. O myli iš tikro, kai elgiesi kaip pigiame romane: operetiniai skandalai ir susitaikymai, indų daužymas, neištikimybė, ūžavimai. Vieni vyrai bėgdavo kuo toliau nuo liežuvio nevaldančios skandalistės, kitus ji traukė kaip magnetas. Taip pat E.Piaf pasižymėjo gebėjimu aptikti naujus talentus. Kai kada ji padėdavo iš draugiškumo, kaip Šarliui Aznavūrui (Charles Aznavour), bet dažniau veikti ją skatindavo meilė. Iš pradedančio dainininko Ivo Montano (Yves Montand) Edita nulipdė naują estrados žvaigždę - pati sudarė jam repertuarą, parašė dainų, pakeitė aprangą, išlavino tartį, išmokė judėti scenoje, ir naujasis įvaizdis prilipo jam visam gyvenimui. Dvejus metus jie gyveno ir dirbo nesiskirdami nė minutei. Bet atėjo diena, kai Edita jį tiesiog išgrūdo lauk - nes nustojo mylėti. Ji visada buvo tokia.

Prieš gyvenimą ir mirtį

Nuostabu, kaip tai mažytei karikatūriškos išvaizdos prancūzaitei pavyko užkariauti ne tik Senąjį pasaulį, bet ir Europos žvaigždes įtariai vertinančią Ameriką. E.Piaf niekada nerengdavo jokių šou - tiesiog su nepakeičiamąja juoda suknute išeidavo prie rojalio ir dainuodavo. To pakako, kad prie jos kojų sukluptų Holivudas. Buvusi gatvės mergiščia staiga susipažino su daugybe kino garsenybių, o jos jaunystės dievaitė M.Dytrich tapo jos drauge ir gerbėja.

Kartą Editai po koncerto buvo pristatytas Marselis Serdanas (Marcel Cerdan), tuo metu garsiausias pasaulyje prancūzas boksininkas. Marselis tapo jos gyvenimo vyru. M.Serdanas pretendavo į pasaulio čempiono vardą ir JAV dalyvavo finalinėse kovose. Bet dėl koncertų jis pamiršdavo griežtą sportininko režimą, o ji stebėdavo visas jo dvikovas ringe. Marselis turėjo žmoną, tris sūnus ir blaškėsi tarp Editos ir šeimos. Nežinia, kaip viskas būtų baigęsi, jei ne lėktuvo katastrofa, - M.Serdano kūnas buvo atpažintas pagal laikrodį, kurį jam padovanojo E.Piaf.

Po tos tragedijos E.Piaf iš nervų paūmėjo artritas; kai skausmas tapdavo nepakeliamas, ji griebdavosi narkotikų. Nuo tos baisios priklausomybės ji išsilaisvino negreitai, o narkotikus pakeitė alkoholis. Kaip visada, ją gelbėjo darbas, gastrolės ir nuolatos besikeičiantys jauni meilužiai. Būdama 36-erių Edita pabandė sukurti šeimą ir ištekėjo už scenos partnerio Žako Pilso (Jacques Pills), bet po 5 metų santuoka iširo, ir Edita vėl liko viena prieš gyvenimą ir mirtį.

Paskutinė melodija


E.Piaf namai visada panėšėjo į pereinamą kiemą. Ji nemokėjo kurti jaukumo, sukti gūžtos. Kartą kažkas atvedė pas ją graikų emigrantų sūnų Teofanį Lambuką (Theophanis Lamboukos). Už Editą 20 metų jaunesnis kirpėjas buvo aistringas jos talento gerbėjas. Iš pradžių Edita jo nepastebėdavo, o kartą pažvelgė į akis ir įsimylėjo. Paskutinį kartą gyvenime. E.Piaf kankinamai ilgai dvejojo, prieš sutikdama su jo atkakliais siūlymais už jo tekėti. Amžiaus ir socialinės padėties skirtumai jos niekada nejaudino, ji tiesiog bijojo patikėti, kad 46-erių gyvenimą galima pradėti iš naujo. Ji jau žinojo, kad serga vėžiu, buvo beveik be plaukų, nesveikos rankos jos neklausė. Bet naujos meilės ir laimės troškimas pasirodė nenugalimas. Ir Edita surizikavo. Beje, kaip paaiškinti šios mažos negražios moters fenomeną: dėl jos visą gyvenimą iš proto kraustėsi jauni, gražūs, energingi vyrai? Teo tarsi nematė, kaip ji prastai atrodo, jai mažais kąsneliais pjaustydavo valgį, į susuktus pirštus įsprausdavo šakutę, o jo akys degė įsimylėjėlio liepsna. Edita nusprendė, kad Teo turi artistinių gabumų ir tiesiog ištempė jį į sceną. Iš jo tyčiojosi visas Paryžius. Edita jį aršiai gynė. Jų laimė truko vos metus. 1963 m. spalio 11 d. E.Piaf mirė. Bažnyčia nesutiko surengti oficialios laidotuvių ceremonijos, juk ji nuolatos „gyveno nuodėmėje“. Bet kažin ar E.Piaf kada nors gailėjosi dėl savo pagrindinės nuodėmės - meilės. Beveik visai prieš mirtį serganti ir vos besilaikanti ant kojų E.Piaf iš Eifelio bokšto didžiulei miniai atliko savo garsiąją dainą: „Ne, nesigailiu dėl nieko, nei dėl gera, nei dėl pikta... Mano gyvenimas šiandien prasideda su tavimi...“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s