respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Drąsa būti atvirai ir asmeniškai

2019 birželio mėn. 15 d. 19:48:16
Raminta Jonykaitė

„Buvo laikas, kai jaučiausi visiškai viena visoje planetoje. Todėl taip ieškojau artimų sielų ir sužinojusi Niki de Sent Fal (Saint Phalle) istoriją nustebau - kiek panašumų“, - pasakoja rašytoja Aneta Anra, naujame romane „Niki: dvigubas portretas“ supinanti vienos ryškiausių praėjusio amžiaus dailininkių ir savo istorijas.

×
nuotr. 1 nuotr.
Gintaro Makarevičiaus nuotr.

 

- Ant knygos viršelio dvi moterys (viena jų - jūs) ir užrašas - dvigubas portretas. Romane susipina dviejų skirtingu laiku gyvenusių moterų menininkių istorijos. Kaip jums susijungė šie, atrodytų, skirtingi, tiesa, tą pačią dieną gimusių moterų likimai?

- Taip, su Niki gimėme tą pačią dieną, abi esame Skorpionės. Jos kūryba susidomėjau dar studijuodama Dailės akademijoje. Taip patiko spalvotos džiugios jos skulptūros ir žaismingas šaudymas į paveikslus iš didelio šautuvo! Patraukė ir tai, kad Niki - labai graži moteris. Perskaičiusi dvi jos autobiografines knygas nustebau - kiek panašumų. Žinoma, ne tiesioginių, bet jos gyvenimas man pasirodė, lyg kokia paralelė manajam. Mintys, pasaulėžiūra - tiek bendro. Ir sugalvojau parašyti romaną apie mus abi - dėliojau mozaiką, Niki istorijos - mano istorijos.

Niki gyvenimas įspūdingas - kilusi iš vienos seniausių prancūzų aristokratų giminių, užaugusi pilyse. Jos du gyvenimo vyrai - rašytojas ir garsus menininkas - visą gyvenimą padėjo, buvo bendraminčiai, palaikė ir skatino kurti. Mane ji įkvepia. Šią knygą rašyti buvo taip malonu, lyg kaskart prisėdusi prie kompiuterio grįžčiau į savo namus - čia jauku ir gera, čia aš ir ji. Ir mūsų istorijos, mūsų vyrai, vaikinai, buvę mylimieji, prisiminimai apie mokyklą, mamas, tėvus, senelius. Mėgavausi rašymu, nors pradėjau rašyti, kai mano sūnui Kristianui tebuvo keliolika mėnesių, turėdavau vos tris laisvas valandas ir ne kasdien, tiesiog važiuodavau į savo mėgstamas kavines ir rašydavau. Nereikėjo jokių mūzų ir įkvėpimų, tik laisvo laiko, nes visas tas laikas buvo lyg vienas nesibaigiantis įkvėpimas.

- Knygoje gausu autobiografinių momentų, jūsų asmeninių laiškų, net dienoraščio fragmentų. Drąsiai naudojatės savo gyvenimu, kurdama romaną apie moterį menininkę. Nebaisus toks apsinuoginimas?

- Tiesą pasakius, po to, kai perskaičiau Niki ir kitos mano mėgstamos performansų menininkės Marinos Abramovič autobiografijas, niekas nebaisu. Koks atvirumas! Be to, nors romane gausu autobiografinių detalių, visgi tai - grožinis kūrinys, ne memuarai. Rašiau apie tai, kas jautriausia, ir, manau, kad kiekvienas skaitytojas per romaną galės keliauti, lyg laikydamasis ilgo siūlo - visi fragmentai primins kažką iš jų gyvenimo. Prisiminimai apie tėvą (jo linija man itin svarbi, tėvai romane yra du - menamas ir tikrasis), močiutę, kurią be galo mylėjau, gyvenimas su garsiu menininku, mano sūnaus gimimas, pažintis su įvairiais meno atstovais, studijos Dailės akademijoje, darbas Šiuolaikinio meno centre, stojamieji egzaminai į aktorinį, Rimo Tumino kursą, santykiai su draugėmis… Viską, apie ką rašė Niki, rašau ir aš. Romane taip pat akcentuoju įvairius ženklus, kuriuos reikia mokėti pastebėti. Pavyzdžiui, paskutinėje knygos pastraipoje, kurią rašiau prieš metus, parašiau „mano sūnūs“ - daugiskaita. Tiesiog šiaip sau. Bet, kaip juokauja mano knygos redaktorė Audra Kairienė: „Tau šiaip sau nebūna.“ Netrukus gims mano antrasis sūnus.

- Arūnas Sakalauskas, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Deimantas Narkevičius ir kiti svarbūs mūsų kultūros žmonės, apskritai - visas menininis laukas, yra jūsų romane. Kodėl nusprendėte knygoje pasitelkti tikras asmenybes, tikrus faktus?

- Dėliojau mozaiką - Niki autobiografijoje taip pat visos pavardės autentiškos. Taip, romane gausu tikrų pavardžių. O ką čia slėpti? Galbūt kai kam bus staigmena, kai sužinos: „Ar žinai, kad tokia rašytoja apie tave parašė?“ (Juokiasi.) Tie, kas mane įkvepia, kuo žaviuosi - kodėl gi neparašyti jų pavardžių? Pavyzdžiui, mano muzikos mokytojas Ričardas Jankauskas, kurį buvau iki ausų įsimylėjusi. Dabar jis tikra įžymybė, į jo skaitomas meno istorijos paskaitas MO muziejuje sudėtinga pakliūti.

Kažkada net negalėjau svajoti, kad pažinosiu tuos visus žmones, su kuriais susipažinau savo vyro dėka. Pamenu, kai būdama antrame kurse po spektaklio „Meistras ir Margarita“ su būsimu vyru nuėjau į teatro užkulisius - pirmą kartą! Vos nenualpau iš jaudulio, nes apie tai svajojau nuo mokyklos. Pamačiusi gyvą A.Sakalauską vos sugebėjau išlementi: „Laba diena, su premjera.“ (Juokiasi.)

- Jūsų romane moterys desperatiškai ieško artimo žmogaus, į kurį galėtų atsiremti, nori būti suprastos, bijo būti atstumtos, vienišos, bet kartu nori būti laisvos, savarankiškos, kuriančios, stiprios. Įmanoma suderinti šiuos skirtingus pradus?

- Vienatvė turbūt yra daugelio vienturčių vaikų palydovas. Anksčiau nenorėjau nei seserų, nei brolių, turėjau nuostabius senelius, augdama daugiausia laiko praleidau su jais - žaliame mediniame name Žvėryne šalia Nėries ir tarp pievų (kurių tada dar buvo). Mirus močiutei, pajutau kosminę vienatvę. Ėmiau sapnuoti brolį - sapnuose taip džiaugdavausi, kad jį turiu. Turbūt dėl to romane tiek „sugrupavimų“ - surinkau mylimiausius Skorpionus ir Niki. Tai lyg artimų sielų ieškojimas, patvirtinimas, kad mūsų daug, kad yra ta didelė šeima, kurios niekada neturėjau. Tik gaila, kad jų visų negaliu pakviesti švęsti Kūčių.

Tik gimus sūnui, tas jausmas, kad esu viena visoje planetoje, dingo. Taigi romane svarbią vietą užima mano sūnus. Kaip viskas pasikeitė... Lyg tarp dviejų gyvenimų nusibrėžė didžiulis brūkšnys: iki Kristiano ir su Kristianu.

- Žvėrynas, Užupis, Londonas, Paryžius - romane svarbios erdvės. Jums ir pačiai tai labai brangios vietos, mylimi miestai? Kas lemia meilę konkrečiai vietai?

- Šios vietos man svarbiausios. Žvėryne užaugau, dabar čia gyvenu netoli vaikystės namų. Užupyje praleidau vieną nuostabią vasarą ir dabar visuomet į jį važiuoju. Sūnus mėgsta žaisti Užupio meno inkubatoriuje, groti tais, prie Vilnelės stovinčiais, senais pianinais, o aš turiu mėgstamas kavines.

Kelionė į Londoną mane įkvėpė parašyti pirmąją knygą „Katinas Temzėje“, o Paryžius… Jis lyg antrieji namai. Su vyru tame mieste praleidome ne vieną mėnesį.

- Romanas persunktas meno, kultūros. Turbūt toks ir jūsų gyvenimas?

- Kadangi mano vyras Gintaras Makarevičius - teatro scenografas ir dailininkas, visą laiką esu apsupta meno ir pokalbių apie jį. Šiuo metu man įdomiausia parodos ir knygos. Teatras ir kinas liko antrame plane. Kaip sakė režisierius Fransua Triufo (Francois Truffaut), į kiną einame tada, kai gyvenime ko nors trūksta. Šiuo metu jaučiu pilnatvę.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATŠAUKĖ: Alytaus miesto savivaldybės vadovai pirmadienį susitiko su Pramonės rajono verslo įmonių vadovais ir atstovais; susitikime buvo nutarta atšaukti draudimą įvažiuoti į Pramonės rajoną.
  • LAIKINAS UŽDARYMAS: dėl ekstremalios situacijos Alytuje „Luminor“ bankas paskelbė laikinai uždarantis klientų konsultavimo centrą šiame mieste.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kaip manote, ar dar vienas streikas mokytojams padės pasiekti norimų rezultatų?

balsuoti rezultatai

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +18 C

+14 +16 C

 

 +12 +13 C

0-2 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s