Arijai, atsisakę bendradarbiauti su fašistaisnuotraukos (16)

2020 lapkričio 25 21:13:36 Perskaitė 1449

Istorikams įdėmiai ištyrinėjus kai kurias biografijas, daugelio garsių vardų svoris sumenksta. Edita Piaf (Edith Piaf) koncertuodavo koncentracijos stovyklose visai ne tam, kad padėtų belaisviams pabėgti; Koko Šanel (Coco Chanel) šnipinėjo Trečiajam reichui; daugelis garsių Europos firmų vykdė A.Hitlerio užsakymus ir naudojosi belaisvių ir iš Rytų atvarytų vergų darbu. Ir vis dėlto daugybė žinomų žmonių, nacių supratimu - tikrų arijų, atsisakė bendradarbiauti su fašistais.

 

Selma Lagerliof

Vienos mylimiausių vaikų knygų apie berniuko Nilso kelionę su laukinėmis žąsimis autorę aukštai vertino nacizmo ideologai - jos knygos išpopuliarino skandinavų, vadinasi, „tikrų arijų" folklorą ir kultūrą. Kai 4-ajame dešimtmetyje buvo svarstoma, kad reikėtų atrinkti grynakraujus Šiaurės šalių rašytojus ir jų knygas leisti Trečiajame reiche (dauguma populiarių knygų buvo paskelbtos ideologiškai žalingomis ir naikinamos), S.Lagerliof kandidatų bendradarbiauti su nacistine Vokietija sąraše atsidūrė viena pirmųjų.

Jos knygos buvo jau įtrauktos į rekomenduojamų vokiečių vaikams sąrašus, o nacių spauda liaupsino ją kaip Šiaurės poetę. Bet labai greitai nacių ideologams teko nusivilti šviesiaplauke švede ir skubiai apsimesti, kad pasaulyje jos išvis nėra.

Selma visur, kur tik galėjo, gindavo žydus ir kitas engiamas Vokietijos gyventojų grupes ir sugebėjo skubiai įforminti Švedijos vizą poetei Neli Zaks (Nelly Sachs) ir jos motinai, taip išgelbėdama abiejų gyvybes. Reikia nepamiršti, kad tuo metu S.Lagerliof buvo Nobelio premijos laureatė, o N.Zaks ja tapo vėliau. O pagal vieną S.Lagerliof knygą buvo sukurtas filmas su Greta Garbo, kurią Hitleris ne kartą kvietė gyventi ir filmuotis į Vokietiją.

G.Garbo atsisakė bendradarbiauti ir dėl to vėliau gailėjosi: galbūt, sakydavo ji, ji būtų gavusi galimybę nušauti A.Hitlerį. Beje, 2000 m. išslaptinus švedų karinės žvalgybos archyvą, paaiškėjo, kad Greta Garbo aktyviai dalyvavo antifašistinėje kovoje ir dalyvavo gelbstint Danijos žydus, kuriuos vokiečiai rengėsi išvežti į mirties stovyklas.

Dar viena garsi XX a. pradžios aktorė, danė Asta Nilsen (Asta Nielsen), kuri filmavosi daugiausia Vokietijoje, skubiai išvyko iš jos, kai A.Hitleris pasikalbėjo su ja apie dalyvavimą propagandiniuose Reicho filmuose. Ji taip pat visą savo turtą išleido persekiojamųjų Vokietijoje evakuacijai ir pagalbai jiems.

Hermanas Hesė

Nacistai puoselėjo viltis, kad arijų proto galią sutiks reklamuoti vokiečių klasikas Hermanas Hesė (Hermann Hesse), persikėlęs gyventi į Šveicariją, ir anglų rašytojas Džonas Tolkinas (John R.R.Tolkien), kurio pavardė - vokiškos kilmės. Jiems abiem buvo nusiųsti laiškai su prašymu patvirtinti savo „ariškumą", kad galėtų bendradarbiauti su Vokietijos leidyklomis. H.Hesė laišką tiesiog ignoravo (po to jo knygas tėvynėje buvo nustota leisti, o vokiški leidiniai nebepriimdavo jo straipsnių), o Dž.Tolkinas atsakė subtiliai pašaipiu laišku, kuriame išreiškė apgailestavimą, kad neturįs žydiško kraujo, ir leido suprasti, kad Trečiajame reiche nepageidaujami romai turi daugiau teisių vadintis arijais.

Hermanas Hesė Nobelio premijos laureatu tapo po karo, o Džonas Tolkinas buvo nominuotas premijai 7-ojo dešimtmečio pradžioje, bet jos taip ir negavo. Reikia pasakyti, kad H.Hesė ne tik atsisakė galimybės leisti savo kūrinius tėvynėje; jis savo namuose nuolatos priglausdavo garsius žmones, pabėgusius iš Trečiojo reicho.

Karalius Hokonas

Kai į Norvegiją įsiveržė vokiečių kariuomenė - suprantama, ji žadėjo niekaip nekenkti vietos gyventojams - soste sėdėjo Hokonas VII (Haakon), Danijos karaliaus brolis. Suprasdami, kokia svarbi norvegams yra ši simbolinė figūra, fašistai pradėjo geruoju ir grasinimais karalių spirti savo valia (nesilaikant įstatymų!) paskelbti vyriausybės galva Trečiojo reicho statytinį. Karalius išsisukinėdamas pareiškė, kad turi pasitarti su vyriausybe. Vokiečiai jam tokią galimybę suteikė. Tada karalius ir vyriausybė išvyko į nuošalią vietovę ir iš ten radijo bangomis kreipėsi į norvegus, ragindami aršiai priešintis okupantams. Paskui, suprasdami, kad vokiečiai juos nubaus, Hokonas ir vyriausybės nariai paliko kaimelį ir pasislėpė miške, kad juos gaudant nenukentėtų vietos gyventojai.

Bet vokiečiai nesismulkino ir tiesiog subombardavo gyvenvietę, iš kulkosvaidžių sušaudydami visus, kas bėgo iš liepsnojančių namų, tikėdamiesi išsigelbėti. Išgyveno tik karalius ir vyriausybės nariai, nenoromis tapę susidorojimo liudininkais. Po to jie pasitraukė į kalnus, o norvegai sukilo prieš vokiečius. Vėliau karalius ir jo sūnus sugebėjo emigruoti į Londoną. Iš D.Britanijos Hokonas transliuodavo kalbas, siekdamas palaikyti norvegų kovinę dvasią. Nieko daugiau jis iš esmės ir negalėjo daryti.

Hokonas niekada negavo Nobelio premijos, bet po karo Izraelis paskelbė norvegus teisuolių tauta. Visą šalį.

Tomas Manas

1933 metais, kai nacistai atėjo į valdžią, Nobelio premijos laureatas Tomas Manas (Thomas Mann) su šeima išvyko į Šveicariją. Naciai, po trejų metų susigriebę, kiek prarado garsenybių, galėjusių atstovauti Vokietijai, bandė įkalbėti T.Maną grįžti ir leisti knygas tėvynėje. Jo žmona buvo žydė, bet tuo metu vyras vokietis dar buvo laikomas jos apsauga, ir niekas nenujautė, kad netrukus šeimos bus išskiriamos, o „neteisingos" tautybės vyras ar žmona išsiunčiami mirti.

Vis dėlto T.Manas iš principo atsisakė grįžti, o paskui iš jo ir visų jo šeimos narių buvo atimta Vokietijos pilietybė. Jis dvejus metus buvo Čekoslovakijos piliečiu, bet supratęs, kad šalį greitai užims Vokietija, su artimaisiais išvyko į JAV. Iš ten T.Manas vesdavo antifašistines radijo laidas.

Karalius Hokonas

Kai į Norvegiją įsiveržė vokiečių kariuomenė - suprantama, ji žadėjo niekaip nekenkti vietos gyventojams - soste sėdėjo Hokonas VII (Haakon), Danijos karaliaus brolis. Suprasdami, kokia svarbi norvegams yra ši simbolinė figūra, fašistai pradėjo geruoju ir grasinimais karalių spirti savo valia (nesilaikant įstatymų!) paskelbti vyriausybės galva Trečiojo reicho statytinį. Karalius išsisukinėdamas pareiškė, kad turi pasitarti su vyriausybe. Vokiečiai jam tokią galimybę suteikė. Tada karalius ir vyriausybė išvyko į nuošalią vietovę ir iš ten radijo bangomis kreipėsi į norvegus, ragindami aršiai priešintis okupantams. Paskui, suprasdami, kad vokiečiai juos nubaus, Hokonas ir vyriausybės nariai paliko kaimelį ir pasislėpė miške, kad juos gaudant nenukentėtų vietos gyventojai.

Bet vokiečiai nesismulkino ir tiesiog subombardavo gyvenvietę, iš kulkosvaidžių sušaudydami visus, kas bėgo iš liepsnojančių namų, tikėdamiesi išsigelbėti. Išgyveno tik karalius ir vyriausybės nariai, nenoromis tapę susidorojimo liudininkais. Po to jie pasitraukė į kalnus, o norvegai sukilo prieš vokiečius. Vėliau karalius ir jo sūnus sugebėjo emigruoti į Londoną. Iš D.Britanijos Hokonas transliuodavo kalbas, siekdamas palaikyti norvegų kovinę dvasią. Nieko daugiau jis iš esmės ir negalėjo daryti.

Hokonas niekada negavo Nobelio premijos, bet po karo Izraelis paskelbė norvegus teisuolių tauta. Visą šalį.

Selma Lagerliof

Vienos mylimiausių vaikų knygų apie berniuko Nilso kelionę su laukinėmis žąsimis autorę aukštai vertino nacizmo ideologai - jos knygos išpopuliarino skandinavų, vadinasi, „tikrų arijų" folklorą ir kultūrą. Kai 4-ajame dešimtmetyje buvo svarstoma, kad reikėtų atrinkti grynakraujus Šiaurės šalių rašytojus ir jų knygas leisti Trečiajame reiche (dauguma populiarių knygų buvo paskelbtos ideologiškai žalingomis ir naikinamos), S.Lagerliof kandidatų bendradarbiauti su nacistine Vokietija sąraše atsidūrė viena pirmųjų.

Jos knygos buvo jau įtrauktos į rekomenduojamų vokiečių vaikams sąrašus, o nacių spauda liaupsino ją kaip Šiaurės poetę. Bet labai greitai nacių ideologams teko nusivilti šviesiaplauke švede ir skubiai apsimesti, kad pasaulyje jos išvis nėra.

Selma visur, kur tik galėjo, gindavo žydus ir kitas engiamas Vokietijos gyventojų grupes ir sugebėjo skubiai įforminti Švedijos vizą poetei Neli Zaks (Nelly Sachs) ir jos motinai, taip išgelbėdama abiejų gyvybes. Reikia nepamiršti, kad tuo metu S.Lagerliof buvo Nobelio premijos laureatė, o N.Zaks ja tapo vėliau. O pagal vieną S.Lagerliof knygą buvo sukurtas filmas su Greta Garbo, kurią Hitleris ne kartą kvietė gyventi ir filmuotis į Vokietiją.

G.Garbo atsisakė bendradarbiauti ir dėl to vėliau gailėjosi: galbūt, sakydavo ji, ji būtų gavusi galimybę nušauti A.Hitlerį. Beje, 2000 m. išslaptinus švedų karinės žvalgybos archyvą, paaiškėjo, kad Greta Garbo aktyviai dalyvavo antifašistinėje kovoje ir dalyvavo gelbstint Danijos žydus, kuriuos vokiečiai rengėsi išvežti į mirties stovyklas.

Dar viena garsi XX a. pradžios aktorė, danė Asta Nilsen (Asta Nielsen), kuri filmavosi daugiausia Vokietijoje, skubiai išvyko iš jos, kai A.Hitleris pasikalbėjo su ja apie dalyvavimą propagandiniuose Reicho filmuose. Ji taip pat visą savo turtą išleido persekiojamųjų Vokietijoje evakuacijai ir pagalbai jiems.

Nilsas Boras

Priešingai deklaracijoms, nacistai nelabai bjaurėjosi pusiau žydiškos kilmės asmenimis, kai galėdavo iš jų pešti naudos - tada būdavo tiesiog paskelbiama, kad jie tapo tikrais arijais. Pavyzdžiui, taip buvo vertinamas Nilsas Boras (Niels Bohr). Kai Daniją okupavo vokiečių kariuomenė, N.Borui buvo pasiūlyta bendradarbiauti su Trečiuoju reichu - gaminti atominę bombą. Nežiūrint to, kad nevisiškai grynos rasės mokslininkui galėjo grėsti areštas ir koncentracijos stovykla, N.Boras kategoriškai atsisakė bendradarbiauti.

Kiek vėliau - su tuo, beje, yra susijusi Greta Garbo - N.Borą pavyko evakuoti į Švediją, jį faktiškai pagrobus naciams iš panosės. Įsiutę vokiečiai į koncentracijos stovyklą išsiuntė jo 84 metų tetą, garsią pedagogę Haną Adler. Ji, laimei, išgyveno, o N.Borui pavyko pasiekti D.Britaniją ir įsijungti į veiklą, nukreiptą į pergalę prieš fašistinę Vokietiją.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net