- Kodėl šventiniu laikotarpiu televizijos kasmet rodo tuos pačius filmus („Vienas namuose“, „Likimo ironija, arba Po pirties“ ir pan.)? Jie pigūs? Ar yra kaip balta mišrainė, be kurios negali būti baliaus?
- Manau, kad tai „balta mišrainė“, be kurios baliaus negali būti. Dėl to nematau didelės problemos. Galbūt daugiau problemų galima įžvelgti kalbant apie filmą „Likimo ironija, arba Po pirties“, nes tai susiję su traumine mūsų patirtimi, kurią kartais norime sau pasikartoti. Tai gilesni psichologiniai kompleksai, susiję su okupacijomis. Tą patiria visos postkolonijinės visuomenės.
Šiaip žmonės per šventes linkę gauti ne ką nors naujo, ar tai, kas juos nustebintų, bet tai, kas juos džiugintų. Manau, televizijos per daugelį metų išbandė viską ir suprato, kad geriausiai veikia patikrinti dalykai.
- Ar kino kūrėjai nebesukuria nieko, kas patrauktų žmones? Kodėl neatsiranda naujas filmas, toks kaip, pavyzdžiui, „Vienas namuose“?
- Kartais ir atsiranda. „Vienas namuose“ irgi atsirado palyginus neseniai, ne prieš 50 metų. Reikia suprasti, ką daro Holivudas ir kuo jis yra stiprus - iš esmės gebėjimu dar ir dar kartą mums parduoti tą pačią istoriją. Tik kitaip papasakotą. Bet ne taip paprasta pakartoti, ne taip paprasta padaryti, todėl tik maždaug kas 10 ar 20 metų atsiranda kažkas, kas vėl tinka į kalėdinę programą. Kol naujo filmo neatsirado, tinka ir tai, kas buvo. Viskas čia gerai. Mes irgi eglutę kas metai statome namie, ar ne? Nepuošiame gi, pavyzdžiui, beržo. Tad ir televizija veikia taip pat, nes televizija iš esmės yra pramoga.
- Ką pasakytumėte apie šventines laidas, žiburėlius? Ar TV kanalams nereikėtų turėti išskirtinio savo stiliaus, braižo, nes dabar, įsijungus TV, nesuprasi, ką žiūri: TV3 ar LNK, ar kokį kitą kanalą. Visi kanalai - vieno veido.
- Aš kaip žmogus, kuris daug metų rašė scenarijus LNK žiburėliams, galiu pasakyti paprastai - mes išbandėme viską, ir visi supratome, kas veikia. Tad natūralu, kad visi supanašėjome. Čia nieko blogo vėlgi nėra. Visi, pavyzdžiui, einame pasižiūrėti Vilniaus eglutės, Kauno eglutės, nors iš principo jų idėja ta pati - skiriasi šiek tiek formos, papuošimų sprendimai. Taip pat ir televizijos. Jos skiriasi viena nuo kitos tiek, kiek skiriasi Kauno eglutė nuo Vilniaus, o Vilniaus - nuo Šiaulių. Nes vis tiek pati idėja, jos šerdis yra panaši - skirta žmonėms džiuginti.
- O tai, kad tą patį vakarą tie patys veidai šmėžuoja visuose kanaluose irgi nieko? Tiesiog turime mažai žmonių?
- Žinoma, mes - maža šalis. Ir į mūsų mėgstamų veikėjų sąrašą telpa ribotas kiekis žmonių. Jeigu kas nors ateina, tai kas nors turi išeiti. Ne visus galime išlaikyti atminty. Bet nenusiminkime, Didžiojoje Britanijoje - tas pat. Ten irgi pačios didžiausios žvaigždės keliauja iš vieno kanalo į kitą. Tai yra švenčių žanras. Jis turi savo dėsnius ir jiems nusižengti, žinoma, galima, bet tai visada yra labai rizikinga. Tam reikia didžiulių pastangų, didžiulių įdėjimų ir didžiulių talentų. Jeigu tik vieno komponento pritrūksta, geriau daryti taip, kaip visi.