L.Lapkauskaitė: vaikų niekada neapgausi

Birželio 1 dieną minima Tarptautinė vaikų gynimo diena. Apie tai, kaip užauginti talentingus Lietuvos vaikus, kokią vietą jų gyvenime užima televizija, kodėl joje tiek smurto ir žiaurumo „TV publika“ kalbėjosi su Marijampolės muzikos mokyklos mokytoja, vaikų kolektyvo „Olialia“ vadove ir grupės „Studentės“ vadybininke Laima Lapkauskaite.

- Ką jums reiškia Vaikų gynimo diena? Ar švenčiate ją?

- Birželio 1-ąją mes dažniausiai koncertuojame su vaikų kolektyvais. Tai automatiškai ši diena mums būna kaip šventė. Asmeniškai man ši diena yra labai svarbi, nes dirbu su vaikais ir jiems skiriu didelę dalį savo gyvenimo, todėl džiaugiuosi kiekviena švente. Labai norėtųsi, kad Vaikų gynimo diena nepraeitų vien kaip šventė. Būtų labai gerai, jei „dideli“ dėdės ir tetos daugiau dėmesio atkreiptų į vaikus.

- Jeigu pažvelgtumėte į televiziją, ką siūlytumėte rodyti Lietuvos vaikams?

- Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į vaikiškus animacinius filmus. Daugiausiai jų yra netinkami mūsų vaikams. Jie neskiepija vaikams gerumo, jautrumo ar teigiamo gyvenimo suvokimo, bet priešingai - žiaurų elgesį ir smurtą. Man dažnai net plaukai šiaušiasi matant pateikiamas programas. Mes užaugome žiūrėdami visiškai kitokius animacinius filmus. Jei būtų mano valia, aš atrinkčiau, ką galima vaikams rodyti. Neleisčiau žiūrėti tiek realybės šou, tiek kažkokių serialų, nes jie duoda labai daug neigiamos infomacijos ir energijos.

- Ar televizija gali lemti tokius vaikų bruožus kaip hiperaktyvumas ar įžūlumas?

- Žinoma. Teko man išvykti į Ameriką. Ten apsistojome amerikiečių šeimoje. Labai man patiko, kad jie riboja vaikų žiūrimas programas ir laiką. Manau, tai labai protingas poelgis. Lietuvoje žmonių požiūris į vaikų auklėjimą ir televiziją taip pat turėtų keistis. Tai daugiausiai priklauso nuo tėvų. Jie privalo vaikams nurodyti, ką galima stebėti, o ko ne.

- Kaip reikia užauginti talentingus vaikus?

- Talentas yra įgimtas, tačiau žinome ne vieną pavyzdį, kai žmonės daug dirbdami gali pralenkti net ir už juos talentingesnius žmones. Darbas ir pastangos yra dar svarbesnės. Kartais vaikai pamąsto, kad nebenori lankyti choro ar muzikos mokyklos. Tėvai ne visada turėtų paklausyti savo gabių vaikų. Jie galėtų rasti priemones, kuriomis paskatintų nepabėgti vaiko iš šios veiklos. Reikėtų padėti talentingam vaikui vėl sužadinti jo aistrą.

- Ką jums reiškia vaikai?

- Tai mano gyvenimo būdas ir džiaugsmas. Laimingiausios akimirkos būna tuomet, kai stoviu užkulisiuose ir stebiu savo vaikų darbo rezultatus. Be to, greitai švęsime „Olialia“ kolektyvo dvidešimtmetį.

- Kaip jums pavyksta su jais susitarti?

- Anksčiau būdavau labai griežta, bet bėgant metams keičiuosi ir „minkštėju“. Jau pastebiu, kad mažyliai ne visuomet manęs ir klauso. Griežtesnio tono negalima visiškai atsisakyti. Tvarka yra būtina. Kokia gali būti repeticija, jei vaikas išsiblaškęs ir nesutelkia dėmesio. Dažnai ieškau įvairių būdų, kaip su vaikais susitarti nekeliant tono. Iki šiol kasdien dar vis mokausi, kaip su jais dirbti.

- Galbūt išduosite, kokie yra tie būdai?

- Mažiesiems įvairios pastabos gali būti pasakomos žaidimo forma. Juos reikia sudominti. Mokant natas, jas pavadinu lėlių vardais. Rodau, kuri už kurią yra aukštesnė, kaip ir natos. Vaikams reikia netradicinių formų, tuomet jiems būna įdomu ir jie neišdykauja.

- Jūs savo choro mokiniams esate kaip antroji mama. Ar dažnai tenka juos išklausyti ar patarti?

- Darželinukai ir mokyklinukai užduoda mažiau asmeninių klausimų. Labai atvirai pasikalbame su suaugusiais savo kolektyvo nariais. Svarbu yra tai, kad vaikų niekada neapgausi. Vaikai jaučia, ar tu jiems esi nuoširdus, atviras, ar tikrai juos myli.

- Vaikiškas pasaulis yra atviresnis ir nuoširdesnis nei suaugusiųjų?

- Maždaug iki devynerių metų jie būna be galo nuoširdūs. Vėliau prasideda jų brendimas ir pradeda atsiverti įvairūs suktumai. Patys nuoširdžiausi yra mažyliai. Jie sako tai, ką galvoja. Kartą viena maža mergaitė tarė: „Tu man labai negraži, panaši į beždžionę“. (Juokiasi.) Tai yra įžeidžiantys dalykai, tačiau jie tokie nuoširdūs ir tikri, kad ant vaiko jokiu būdų negalima pykti. Todėl man labai patinka dirbti su mažiausiais.

- Savų vaikų neturite, ar jums jūsų mokiniai tarsi jūsų vaikai?

- Taip. Jie nuolat keičiasi, tačiau man yra kaip mano vaikai. Save kažkiek realizuoju kaip mama. Mes pasikalbame, jie prisiglaudžia, sako, kad mane myli. Labai malonu išgirsti tokius žodžius iš jų. Kai kurie suaugę vaikai, net išėję iš choro, dar vis prisimena, paskambina ir bendrauja.

- Galbūt jaudinatės dėl jų?

- Labai jaudinuosi. Ypač dėl tų vaikų, su kuriais praleidome daugiau metų. Pasidomiu jų asmeniniu gyvenimu. Svajoju, kad jiems sektųsi mokslai ir karjera. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekvienu jų pasiekimu.

- Ar būna sunku juos išleisti iš choro?

- Pagal Zodiaką esu Vėžys. Labai priprantu prie žmonių, prie jų veidelių. Suskausta širdelė, kai jie išeina. Ilgą laiką viduje jaučiasi tuštuma. Tačiau gyvenimas turi eiti į priekį. Vieną žmogutį pakeičia kitas. Tokia jau mokytojų dalia.