Skandalingasis režisierius Larsas fon Tryras (Larsas Von Trieras) ir anksčiau garsėjo kaip radikalas, bet jo naujausias filmas “Antikristas”, pristatytas Kanuose, tiesiog šokiravo festivalio dalyvius. Publika švilpė ir juokėsi, bet abejingų nebuvo. Kanų herojus davė interviu Rusijos spaudos atstovams.
- Pone Tryrai, nerasi nė vieno vietos laikraščio, kuris nebūtų rašęs apie jūsų naująjį filmą. Dauguma, be abejo, jį koneveikia.
- Blogą kritiką laikau gera pradžia! Manęs nelabai jaudina, ar šis filmas bus pelningas, ar aš užsidirbsiu pinigų, ką apie mane galvoja kritikai. Man svarbu tai, kad manasis filmas sujudino maurais užsitraukusį liūną ir įžiebė diskusiją.
- Jūsų filmai panašūs į blogai pasibaigiančias pasakas, kurių veiksmas grindžiamas sekso, religijos, smurto ir manijos apoteoze. Ko jūs siekiate?
- Tiesą sakant - nieko. Esu užsispyręs iki kvailumo ir mėgstu kontroliuoti savo žiūrovą bet kokiais būdais. (Šypsosi.) Mano mėgstamiausi režisieriai - Godaras ar Kubrikas - buvo diktatoriai.
- Jūsų herojus tarsi užvaldžiusi šėtoniška jėga, jų poelgiai nepaaiškinami žmogiška logika...
- Savo herojų elgesį greičiau aiškinčiau ne velnio apsėdimu, bet hipnoze. Pamenate sceną, kai herojė stebi savo vaiko, kuris kabarojasi ant palangės, elgesį? Tai va - ji atrodo tarsi užhipnotizuota. Panašaus efekto siekiu ir iš žiūrovo. Jei man pavyksta jį hipnotizuoti, vadinasi, darbas genialus.
- Tai, ką jūs vadinate hipnoze, labiau primena bandymą manipuliuoti žiūrovu. Bet koks manipuliavimas neturi nieko bendra su genialumu - greičiau tai noras užvaldyti žiūrovą.
- Manieji filmai - drausmės ir logikos bei emocijų kratinys. Tikra tiesa, kad aš kontroliuoju visus kino procesus, nuo filmo scenarijaus iki filmavimo, neleidžiu aktoriui išsakyti savo nuomonės ir atsiduoti nežabotai saviraiškai. Manote, aš patenkintas tuo diktatoriaus vaidmeniu? Priešingai! Jei pernelyg tuo susižavėsiu, mano filmai praras bet kokią gyvastį, taps dirbtiniai, vadinasi, nustos vystęsi ir nekels jokių klausimų, neįžiebs diskusijų.
- Bet jūsų noras kontroliuoti žiūrovus nuėjo pernelyg toli, o darbas su aktoriais balansuoja ties smurto riba. Pakanka prisiminti scenas, kai herojė bando nusipjauti genitalijas ar kai pagrindinis herojus traukia metalinį strypą iš savo kojos...
- Aš tą smurtą prieš herojus vadinčiau filmo dramaturgija. Tokį darbo metodą parekomenduočiau bet kuriam pradedančiam režisieriui. Kinas turi kelti skausmą nelyginant stiklo šukė bate, antraip kokia prasmė statyti filmus ir juos žiūrėti. Žiūrint filmą reikia mąstyti, o priversti susimąstyti galima tik radikaliais metodais. O jei publika trokšta prasiblaškyti, tegu geriau praktikuoja seksą.
- Jūsų istorijos ribojasi su sadizmu. Dažnai aplanko mintis, koks turi būti žmogus, pasakojantis panašias istorijas?
- Žmogus iš prigimties - gyvulys, besivadovaujantis instinktais. Tik menas paverčia jį žmogumi.
- Norite pasakyti, kad tik tie, kurie mąsto ir kuria, gali vadintis žmonėmis, o visi kiti gyvena kaip gyvuliai?
- Noriu pasakyti, kad per meną žmogų pasiekia sąmonė ir suvokimas, jie moko jį būti žmogumi. Bent jau aš tuo tikiu.
- Filme šmėsteli mintis, kad pasaulį kūrė ne Dievas, kaip mus moko krikščionybė, bet Antikristas, tai yra Šėtonas. Leiskite paklausti, ar jūs pats tikite Dievą?
- Vis mažiau ir mažiau. Kai buvau mažas, mano tėvai ne itin domėjosi religiniais klausimais ir aš galėjau daryti absoliučiai viską. Regis, mano tėvai visiškai nesidomėjo, ar aš ryte eisiu į mokyklą, ar pasigersiu artimiausiame bare. Po tokios vaikystės mokaisi ieškoti apribojimų ir taisyklių suaugusiųjų gyvenime.
- Tačiau suaugęs priėmėte katalikybę, kurią, regis, praktikuojate iki šiol.
- Aš apskritai nieko nepraktikuoju, bet daug kuo stebiuosi. Pavyzdžiui, komerciniu požiūriu į Dievą katalikybėje. Iš pradžių nusidedi, paskui eini į bažnyčią ir atgailauji. Moki už savo nuodėmes ir vėl gali pradėti viską iš naujo.
- Žiūrint “Antikristą” kankina klausimas...
- Kankina?! Malonu girdėti!
- ...kas gi jūsų filme yra blogio nešėjas? Moteris, kuri kraustosi iš proto praradusi vaiką, terorizuoja vyrą abejonėmis ir galiausiai tyčiojasi iš jo fiziškai, ar vyras, kuris nori padėti žmonai, bet bijo jos beprotybės ir seksualinės energijos? Blogis tarsi glūdi jo pasąmonėje, ir galų gale jis užmuša žmoną. Kas jie - jūsų herojai? Piktadariai iš prigimties ar tokie tapę aplinkybių verčiami?
- Tai labai religinis klausimas! Tai tas pat, kas paklausti: kuris nusidėjo? Dievas, išpuoselėjęs gundančią obelį rojaus sode, ar Ieva, nuskynusi tą vaisių?
- O ką jūs apie tai manote?
- Dievas sugundė Ievą prisirpusiu obuoliu. Aš asmeniškai esu moters pusėje. Ji ne nusikaltėlė, ji - auka.
- Jūsų žavėjimasis moterimi pažengęs taip toli, kad jūs ją vaizduojate arba kaip iškrypėlę, arba kaip raganą.
- Klystate. Aš paprasčiausiai statau filmus, kur reiškiasi stiprių charakterių moterys, kurias ne kiekvienas pajėgia suprasti. Vyrų aš apskritai nemėgstu. (Šypsosi.) Štai kad ir aktoriai. Dirbdamas visad sugebu daugiau “išspausti” iš moterų nei iš vyrų. Vyrai save suvokia pernelyg šališkai ir rimtai, jie nemėgsta, kad iš jų šaipytųsi ar jiems įsakinėtų. Moteris sugeba lengviau prisitaikyti prie situacijos, vadinasi, ji protingesnė, atviresnė eksperimentams ir bandymams.
- O kokiais metodais jūs verčiate aktorius ryžtis tokioms aukoms?
- Kad aktoriai gerai vaidintų, juos reikia terorizuoti, tuomet iš jų gal kas nors ir išeis. Moterys didesnės bailės, todėl jas lengviau įbauginti, taigi ir dirbti su jomis lengviau.
- Ar aktoriai gali rodyti iniciatyvą?
- Menas ir demokratija nesuderinami. Kine kalbama apie kovą dėl valdžios, o ne apie psichoanalizę.
- Ką jūsų filme reiškia miškas?
- Jame susitelkusios tamsiosios mistinės jėgos. Būdamas vaikas keistai suvokiau mišką - mylėjau ir tuo pat metu bijojau. Kaip ir mano herojė, kuri nori medžius matyti kaip savo išsigelbėjimo iš psichikos ligos šaltinį, bet tuo pat metu sieja su jais savo mirtį. Filmuojant “Antikristą” juokavome, kad tai bus Hičkoko (Hitchcock) filmas su Tarkovskio dekoracijomis.
- ?..
- Hičkokas mėgo publikai kelti nuolatinę įtampą. Kulminacinėmis akimirkomis jis sukurdavo “dvejopą” kameros judėjimo kryptį: ji artėdavo iš filmo gilumos link žiūrovo ir atvirkščiai. Naudoju šį metodą ir aš, tačiau, skirtingai nei Hičkokas, filmuoju ne žmones, bet gamtą, medžius, lapus, žolę, o tai iš esmės yra pamėgti Tarkovskio vaizdai. Niekas kitas, išskyrus šį režisierių, nesugebėdavo taip romantiškai pavaizduoti gamtos.
- Bet gamta Tarkovskio filmuose yra tarsi palytėta Dievo, kiekvienoje detalėje jaučiamas didžiojo kūrėjo, davusio pradžią visam, kas gyva, alsavimas. Jūsų kūryboje, priešingai, gamta sietina su grėsme ir nerimu.
- Pirmą kartą pažiūrėjęs Tarkovskio “Veidrodį” jaučiausi taip, lyg būčiau ateivis iš kitos planetos. Aš nieko nesupratau. Kodėl? Todėl, kad stengiausi suprasti!
Po antrosios peržiūros praregėjau, nusprendžiau neieškoti logikos jo filmuose ir jų neanalizuoti - tiesiog susikoncentruoti į juos, ir buvau sužavėtas. Nuo tada niekada jų neanalizuoju, žiūriu kaip į gerą muziką, kurios klausaisi ir kuria mėgaujiesi.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita".
