Šias vietas pasiekti sunku, bet vertanuotraukos (1)

2020 rugpjūčio mėn. 07 d. 19:00:51 Perskaitė 2836

Nuvykti ten - tikras iššūkis. Ir visai ne todėl, kad dabar pasaulį sustingdė pandemija ir suvaržė karantinas. Ten gyvena žmonės, kurie puikiai jaučiasi, būdami atskirti nuo civilizacijos. Jie neskuba jos pasitikti, ir turi priežasčių taip elgtis. Supažindiname su sunkiausiai pasiekiamomis pasaulio gyvenvietėmis. Bet kuri iš jų taptų tikru užkietėjusio keliautojo kolekcijos perlu.

 

Aukštai kalnuose: La Rinkonada (Peru)

Gyvenvietė 5100 m aukštyje! Nepasiruošusiam žmogui čia ir būti sunku, o vietos gyventojai sunkiai fiziškai dirba. Miestelio atmosfera yra niūroka: bet kaip suręsti namai iš skardos ir kitų pagalbinių medžiagų, geliantis šaltis, visiškai jokių komunikacijų. Vis dėlto per pastaruosius dešimtmečius La Rinkonados gyventojų pagausėjo dvigubai ir dabar čia gyvena apie 50 tūkst. žmonių. Visa tai - dėl aukso, išgaunamo vietos rūdyne. Aukso, beje, liko ne tiek ir daug, o superkamas jis pusvelčiui, bet žmonės vis tiek vyksta ten bandyti laimės. Patekti į La Rinkonadą galima tik pėsčiomis kalnų taku.

Nepraeinamų džiunglių pakraštyje: Kapurgana (Kolumbija)


Mažutis miestelis yra sunkiai praeinamų džiunglių ploto ties Panamos ir Kolumbijos siena pakraštyje, ten, kur baigiasi Panamerikos plentas. Nepaisant to, čia gana daug turistų: pirma, Kapurgane yra pasienio punktas, o antra, būtent per šią gyvenvietę eina pigiausias ir įdomiausias kelias iš vienos šalies į kitą. Iš pradžių mažu senu lėktuvėliu reikia skirsti į Puerto Obaldiją (tai Panamoje), iš ten valtimi plaukti į Kapurganą, kur dėl prasto oro visai galima kelias dienas įstrigti. O iš čia kitu laiveliu keleiviai per tris valandas nuplukdomi į artimiausią didelį Kolumbijos miestą Turbą, kur jau yra transportas ir keliai. O Kapurganoje nėra nė vieno automobilio, elektrą tiekia generatorius, interneto ryšys yra tik keliuose miestelio telefonuose, o vietos vaikų mėgstamiausia pramoga - futbolas.

Toli nuo žemynų: Tristano da Kunjos salynas (Britų užjūrio teritorija)

Šis tolimas salynas yra taip sunkiai pasiekiamas, kad čia nėra net oro uosto. Maža to, nėra ir jūrų uosto - tik uostas žvejų laiveliams ir mokslinėms ekspedicijoms. Iki artimiausio didelio miesto, Keiptauno (PAR), reikia plaukti ne trumpiau kaip savaitę. Gyvenama tik pagrindinė sala, joje įsikūrė vos 300 žmonių, kurie seniai yra giminės - pavardžių čia mažiau kaip dešimt.

Sala yra D.Britanijos protektoratas, „sostinė“ vadinasi Septynių Jūrų Edinburgas, bet visi ją vadina tiesiog settlement (angl. gyvenvietė ). Salynas yra toli nuo jūrų kelių, taigi saliečiai didžiąją laiko dalį būna vieni ir yra tuo visai patenkinti. Jie turi mokyklą, ligoninę ir pašto skyrių, o jei kas nutiktų, pagalba atskubėtų ne anksčiau kaip po savaitės, taigi dėl ko nors nerimauti nėra prasmės.

Nedarbo salose nėra, nusikalstamumo taip pat, žemė yra bendra. Nedideles pajamas vietos gyventojai gauna iš turizmo. Norint patekti į salą, reikia su vietos valdžios atstovu susisiekti elektroniniu paštu ir jis padės patekti į laivą, plaukiantį iš PAR, taip pat suorganizuos apgyvendinimą vienoje iš šeimų. Viešbučių, kaip suprantate, čia taip pat nėra.

Pakeliui į Pietų ašigalį: „Makmerdo“ stotis, Antarktida

Antarktida, aišku, priklauso visoms šalims po truputį, nes čia aktyviai atliekami mokslo tyrimai, bet kai kurias poliarines stotis drąsiai galima laikyti nuolatinėmis gyvenvietėmis. Amerikiečių „Makmerdo“ - didžiausia šiame žemyne. Tai ir gyvenvietė, ir transporto mazgas, ir uostas, ir mokslo tyrimo centras. Čia nuolatos gyvena ir dirba per 1300 žmonių, todėl yra visa būtina infrastruktūra.

Turistui patekti į šiuos kraštus yra nelengva: galima teigti, kad kelionė į Antarktidą bus brangiausia iš visų kada nors planuotų, ypač nusprendus pasiekti Pietų ašigalį. Vis dėlto kasmet ne mažiau kaip šimtas keliautojų leidžia sau tokią prabangą. Paprastai į kelionės programą įeina ne tik fotografavimasis Pietų ašigalyje, bet ir pažintis su poliarinės stoties gyventojų gyvenimu.

Tarp amžinų ledynų: Ilokortormiutas (Grenlandija)

Šis miestelis yra salos rytinėje, mažiausiai apgyvendintoje, jos dalyje. Didžiulė Grenlandija ir šiaip negali pasigirti dideliu gyventojų tankumu, juolab vietos miestų ir kaimų pasiekiamumu.

Norint patekti į Ilokortormiutą (kitaip: Itokortormitas), iš pradžių reikia skristi lėktuvu, kuris dukart per savaitę čia atskrenda iš Islandijos, o paskui keliauti sraigtasparniu arba laiveliu, o tai yra įmanoma tik kelis mėnesius per metus. Kitu laiku mažos gyvenvietės gyventojai - jų yra apie 450 - yra atkirsti nuo civilizacijos. Beje, įdomu, kad gyvenvietės pavadinimas eskimų kalba reiškia „didelis namas“. Vietiniai verčiasi medžiokle ir žvejyba, taip pat gaudo krevetes. Kai kada į kaimelį užklysta turistų, o tai taip pat reiškia pajamas vietos gyventojams.

Tarp Tibeto kalnų: Motuo (Kinija)

Motuo - vienintelė apskritis šalyje, neprieinama transportui, o vienintelis būdas ten patekti - keliauti pėsčiomis kabamuoju tiltu, kurio ilgis - keli šimtai metrų. Juo pristatomos ir pirmo būtinumo prekės bei maistas. Vietovė garsėja savo laukine gamta ir pribloškiančio grožio vaizdais. Netoli yra snieguotų 7000 m aukščio viršukalnių ir vaizdingų tarpeklių. Budistai Motuo laiko šventa žeme ir aiškina, kad ji prisileidžia ne kiekvieną žmogų. Beje, prieš kokius 20 metų čia buvo neasfaltuotas automobilių kelias, bet jį greitai sunaikino nuošliaužos, o paskui jis išvis apaugo mišku.

Kanjono dugne: Sapajas (JAV, Arizonos valstija)

Gali pasirodyti keista, bet kai kurios JAV žemyninės dalies vietovės taip pat yra itin sunkiai pasiekiamos. Ypač Sapajo miestukas, į kurį apskritai nėra nė vieno kelio. Štai kur galima pailsėti nuo vartotojiškos įvairovės, ryškių iškabų, automobilių triukšmo!

Sapajas su kelias šimtais gyventojų yra vienos iš Didžiojo kanjono atšakų dugne, taigi jį supa milžiniškos uolos. Čia gyvena indėnai. Nusigauti ten galima arba pėsčiomis 13 km ilgio taku, arba ant arklio, arba sraigtasparniu. Kaimas atrodo visiškai civilizuotas. Vietos gyventojai daugiausia dirba aptarnavimo srityje - kaime yra viešbutis, taip pat pėsčiųjų takų, kuriuos reikia nuolatos prižiūrėti. Per metus čia apsilanko iki 20 tūkst. turistų, ir kiekvienas gauna specialų ryškų ženklelį, kurį reikia visą laiką segėti saugumo sumetimais. Jei ketinate gyventi palapinėje, turėsite sumokėti nedidelį oficialų mokestį - tai yra įprasta praktika indėnų rezervatuose. Sapajuje yra mokykla, taip pat gydytojo kabinetas, dvi bažnyčios, dvi parduotuvės, viena kavinė ir net klubas.

Atolo paviršiuje: Palmerstonas (Kuko salos)


Palmerstonas - gyvenamas koralų atolas Ramiajame vandenyne. Iki N.Zelandijos, artimiausios „didžiosios“ žemės krantų - 3200 km. Per metus pro šalį praplaukia ne daugiau kaip 10 laivų. Visa sala priklauso laivo dailidės Viljamo Masterso, čia patekusio 1860 m., palikuonims. Jis turėjo kelias žmonas ir 17 vaikų, o dabar jo palikuonių skaičius siekia tūkstantį, bet Palmerstone iki šiol gyvena apie 60 žmonių. Parduotuvių saloje nėra, užtat yra elektra ir net telefono stotis. Pagrindinis vietinių užsiėmimas - žvejyba, kokoso riešutų, paukščių plunksnų ruošimas bei turizmas, nors keliautojų čia atvyksta nedažnai. Palmerstono gyventojai visiškai nesinaudoja pinigais, visus reikalingus daiktus dukart per metus maino į žuvį, kai čia atvyksta didelis laivas iš N.Zelandijos.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net