Jėzaus Kristaus įvaizdžio istorijanuotraukos (9)

2020 rugsėjo mėn. 30 d. 07:00:27 Perskaitė 2836

Atostogų metu, dirbant prie savo kolekcijos „Neregio paveikslas žmonijos kultūros pavelde", kurią sudaro apie 6000 vaizduojamojo meno reprodukcijų, priėjau prie temos „Neregio paveikslas Biblijoje". Tai plati tema, kurią sudaro per 2000 reprodukcijų, todėl ją suskirsčiau į kelias potemes, tarp kurių yra ir potemė „Kristus gydo neregį". Minėtą potemę sudaro 356 vaizduojamojo meno reprodukcijos. Mano dėmesį patraukė paveikslas „Kristus gydo aklagimį", kuriame Kristus pavaizduotas kaip juodaodis...

 

Remdamasis mokslo tyrinėjimais religijotyros centro vadovas kultūrologijos daktaras Nikolajus Šaburovas, kalbėdamas apie Kristų, pažymi, jog toks žmogus tikrai prieš 2000 metų gyveno Palestinos teritorijoje. Jo vardą mini krikščionybės oponentai - filosofai, žydų istorikas Josifas Flavijus, imperatorius Julianas.

I a. pradžioje Judėjoje atsirado naujų, tarpusavyje kovojančių religinių ir visuomeninių judėjimų, tokių kaip fariziejai, sadukėjai, esėjai, kurie buvo politinių partijų prototipai. Religija ir politika buvo neatsiejami. Vienas iš to laikotarpio veikėjų buvo Kristus. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Kristus pirmiausia buvo socialinis kritikas ir reformatorius (Šaburovas, 2014).

Kaip iš tiesų atrodė Kristus, jei jam esant gyvam, galbūt niekas jo nenutapė? Vaizduojamojo meno atstovai su panašiu klausimu yra susidūrę ir anksčiau, pavyzdžiui, kurdami Homero įvaizdį. Homero vaizdavimą Senovės Graikijoje yra nagrinėjęs vokiečių menotyrininkas Germanas Hafneris. Autorius pažymi, kai V a. pr. Kr. graikams parūpo turėti Homero atvaizdą. Savaime suprantama, apie jo išvaizdą jau nebuvo jokių autentiškų žinių. Kad Homero būta aklo, spręsta iš himno Opolonui, kur buvo minimas „aklas žmogus iš Chijo salos" ir iš „Odisėjos", kur figūravo aklas dainius Demodokas (Hafneris, 1987). Graikams nebuvo sudėtinga sukurti didžiojo dainiaus paveikslą, nes jiems buvo artimas ir gerai žinomas seno graikų vyro tipažas. Regis, nesunku būtų įsivaizduoti ir 33 metų izraelitą, gyvenantį dykumų rajone.

Šiandien mes turime Kristaus įvaizdį, kuris bažnytiniame mene yra įgijęs ikonos statusą ir yra tiražuojamas maldynuose bei bažnytiniuose žurnaluose.

Kristus beveik visada vaizduojamas kaip Šiaurės europietis. Jis buvo Palestinos žydas, dirbęs rankomis, o vėliau, tapęs keliaujančiu pamokslininku, praleidęs nemažą laiko dalį lauke. Mintis, kad jo oda buvo balta, neturi prasmės, net jei Dievas jam kažkaip suteikė švedų genus (Goble, 2017).

Kanteburio archivyskupas, anglikonų bažnyčios lyderis Džastinas Velbis (Justin Welby) interviu „BBC Today" pažymėjo, kad Jėzus buvo iš Artimųjų Rytų ir nebuvo baltaodis, tai mes turėtume atsiminti (Spary, 2020).

Būta ir kraštutinių nuomonių. Antai, aktyvistas ir kovotojas prieš rasizmą pastorius Šonas Kingas (Shoun King) ragino nugriauti Europoje Kristaus skulptūras. Jo nuomone, baltaodis Kristus - baltaodžių rasės pranašumo atspindys. Reaguojant į tokią nuomonę, daugelis nurodė, kad kiekviena tauta vaizduoja Kristų panašų į savo tėvynainius.

Jodaodis Kristus

Tad nenuostabu, kad šiuolaikiniai dailininkai, esant reikalui, Kristų vaizduoja kaip juodaodį. Tai patvirtina ir kai kurie projektai. Praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje Mafa krikščionys Šiaurės Kamerūne panoro turėti Šventojo Rašto iliustracijų, su savo kultūriniu atgarsiu. Padedant prancūzų misionieriams Naujojo Testamento scenas parinko ir numatė vietiniai kaimo žmonės, pagal kuriuos buvo nupiešti eskizai. Eskizus fotografavo ir galiausiai pagal juos prancūzų dailininkai nutapė 63 paveikslus, kurie buvo įvardinti bendru pavadinimu „Jėzus Mafa", taip vadinosi ir tuo laiku pradėtas projektas.

Paskutinėje vakarienėje - visi apaštalai, kaip ir Kristus, kuris visuose paveiksluose išsiskiria raudona skraiste, juodaodžiai. Kituose šio projekto paveiksluose Marija - Kristaus motina - vaizduojama kaip juodaodė gražuolė. Buvo tikimasi, kad šie menininkų sukurti paveikslai padės geriau suvokti ir apmąstyti Kristaus aistrą ir jo aukojamą meilę visoms pasaulio etninėms grupėms. Iki šiol 83 šalyse buvo išplatinta daugiau kaip 6 milijonai minėtų iliustracijų egzempliorių.

Įdomu tai, kad šioje paveikslų galerijoje nepateikiamos dailininkų pavardės, o visi darbai įvardijami projekto „Jėzus Mafa" vardu. Paveiksle „Aklagimio gydymas" Kristus - jaunas, trumpais garbanotais plaukais, juodaodis, ant nuogo kūno užsimetęs skaisčiai raudoną apsiaustą. Kristus palinkęs prie sėdinčio juodaodžio tautiečio, pusnuogio neregio su ilga stora lazda, su tikėjimu ir viltimi veide laukiančio stebuklo (Gudonis, 2008).

Tokios suprantamos, artimos vietos kultūrai iliustracijos yra didžiulė pagalba skleidžiantiems krikščioniškąjį tikėjimą misionieriams. Pateiktas vaizdas vietinius, neretai neraštingus gyventojus veikia kur kas įtaigiau negu žodis.

Krikščionybė, kaip ir kitos monoteistinės religijos - žydų ir musulmonų, tiki vieną Dievą ir skelbia, kad Dievas yra tobula dvasinė, transcendentinė, visaapimanti būtis, neturinti nei formos, nei kontūro, tad jos pavaizduoti neįmanoma. Krikščionybėje Dievas tapo žmogumi - Jėzumi Kristumi, kuris, kaip sako Šv. Jono evangelija: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6).

Pirmosios krikščionių kartos pragyveno be Dievo atvaizdo. Pirmieji krikščioniški atvaizdai pasirodė apie 230 metus. Juose Dievas buvo vaizduojamas per simbolius, netiesioginius ženklus, apibrėžiant Dievo žodį, jo veikimą, artumą ir šlovę (bernardinai.lt, 2013). Tačiau laikui bėgant galbūt žmonėms norėjosi turėti konkretų kūniškąjį Kristaus atvaizdą. Nors yra versijų, kad Išganytojo paveikslas buvo sukurtas ne tik Jėzaus laikais, bet ir Jo noru. Kuo remtasi kuriant Kūrėjo ir Kristaus portretus? Greičiausia pirmieji krikščionių menininkai, dar slėpdamiesi katakombose, vadovavosi Šventojo Rašto Pradžios knyga, kurioje Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą... (Pr 1, 27.) Todėl suprantama, kad menininkai vaizdavo Dievą žmogaus pavidalu.

Kristaus atvaizdai Drobulėse

Dr. Sigita Maslauskaitė, nagrinėjusi Kristaus atvaizdo klausimą, pažymi, kad IV a. pasirodęs pirmojo Bažnyčios istoriko Euzebijaus iš Cezarėjos pasakojimas, randamas jo raštuose, teigia, jog sunkiai susirgęs karalius Abgaras, gyvenęs Kristaus laikais, siunčia dailininką (arba tarną, pasak kitos versijos) atvežti Kristaus atvaizdą.

Dailininkui nesiseka nupiešti sutikto Kristaus veido, tad Kristus, jo pagailėjęs, paima drobulę ir joje įspaudžia savo veidą. Dailininkas grįžta pas pasveikusį ir atsivertusį karalių, kuris šią drobę išstato viešai pagerbti.

Rytų Bažnyčiai šis pasakojimas labai svarbus, kadangi taip buvo norima atskirti krikščionišką kažkada egzistavusio asmens atvaizdą nuo niekada neegzistavusių pagoniškų dievų. Antra, stebuklinga Kristaus veido reprodukcija neleido jo gretinti su „žmogaus rankų sukurtais dievais". Tai Apaštalų darbuose teigia šv.Paulius.

Trečia, Kristus tarsi pats norėjęs palikti savo atvaizdą. Bažnyčioje atvaizdas drobulėje tampa idealiu archetipu, pristatančiu ikonos modelį, o Romoje jis tampa Kristaus kančios antrine relikvija, nes Kristus nepaliko jokių materialių relikvijų (Maslauskaitė, 2013). Yra kelios tokios relikvijos su Kristaus atvaizdo atspaudais drobėje (Turino, Veronikos drobulės).

Šventoji Drobulė (arba Turino Drobulė), senovinis įkapių audeklas, į kurį, kaip teigia tradicija, buvo suvyniotas ant kryžiaus mirusio Jėzaus Kristaus kūnas, tapusi pasaulio piligrimų traukos centru. Drobulė yra nuolatinėje saugojimo vietoje Turino miesto katedroje, Šiaurinėje Italijoje.

Nors pirmieji moksliniai tyrimai ir nepatvirtino, jog šis radinys priklauso Kristaus laikmečiui, tačiau vėlesniais tyrimais nustatyta, kad Drobulės audekle rastų žiedadulkių pavyzdžiai yra iš augalų, randamų Palestinos regione, o audinio raštas yra būdingas tam istorijos laikui, kuriame gyveno Kristus.

Testai patvirtino, kad audekle išlikusios geležies oksido žymės galėjo ženklinti išdžiūvusį kraują, nes Drobulėje atsispindėjusiame atvaizde parodomos ir nukankinto asmens žaizdų kraujo dėmės (Buika, 2010). Galima garyti prielaidą, kad minėtų drobulių atvaizdai buvo perkelti į ankstyvąsias ikonas, bareljefus ir skulptūras. Tai rodo ir nekintantis tradicinis charakteringas pailgo veido ovalo, tiesia nosimi, ilgais plaukais, nedidele barzdele suaugusio vyro atvaizdas.

Bizantijos mene yra ir visų išsaugotų, Kristui priskiriamų, simbolių šaknys. Bet kuriame atvaizde tradiciškai iš abiejų galvos pusių išdėstytos raidės - žodžiu išreiškiančios Jo asmenį - Jėzus Kristus „IC XC" (Kristus - gr. Pateptasis, Dievo pasiuntinys). Taip pat tradiciškai aplink galvą yra nimbas - apskritimas, dažniausiai aukso spalvos, - simbolinė iš Jo einančios amžinosios šviesos išraiška, todėl ir turi apvalią (be pradžios ir pabaigos) formą.

Kristaus įvaizdį Europoje formavo ir iki šiol formuoja ir stiprina bažnytinis (sakralinis) menas. Kristaus atvaizdus randame ranka rašytose ir iliustruotose Biblijose, psalmynuose, maldynuose, enciklopedijose bei skulptūrose, mozaikose, paveiksluose išlikusiose Europos seniausiose bažnyčiose bei sarkofaguose, pradedant IV amžiumi.

 





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net