1 nuotr.Egipto pietuose, apie 120 km nuo Asuano, Edfu miesto apylinkėse įsikūrė neįprastas Al Samahos kaimas. Jis yra keistas tuo, kad jame gyvena vien moterys su vaikais. Berniukai gali likti su motinomis tik iki tam tikro amžiaus, o paskui privalo kaimą palikti. Kaip mūsų laikais galėjo atsirasti tokia keista gyvenvietė ir kaip sekasi jos gyventojoms?
Būti vienišai, kai neturi savo būsto ir gero darbo, užtat turi vaikų, yra labai nelengva bet kurioje šalyje. Egipto vyriausybė nusprendė padėti šiai socialinei grupei, ir taip 1998 m. šalies pietuose atsirado išsiskyrusių moterų ir našlių kaimas. Iš viso šioje gyvenvietėje gyvena apie 300 šeimų. Vyrams čia atvykti kategoriškai draudžiama.
Įgyvendindama šį projektą, vyriausybė kiekvienai moteriai skyrė namą ir 1 ha žemės sklypą. Taip pat kiekviena gyventoja gavo namų apyvokos daiktų, baldų, žemės ūkio padargų, galvijų. Be to, moterys gali gauti trumpalaikę beprocentinę paskolą. Visa tai daroma tam, kad moterys galėtų pradėti naują gyvenimą. Taigi, šio kaimo gyventojos verčiasi galvijų auginimu ir žemdirbyste.
Pagal Al Samahos taisykles čia gali gyventi tik moterys. Jeigu moteris nusprendžia ištekėti, ji praranda teisę gyventi gautajame name ir turtą, kuriuo naudojosi. Ir net šios moters sūnūs gali likti kaime tik iki nustatyto amžiaus.
Al Samahos moterims tenka daug ir sunkiai dirbti. Jos yra priverstos daug kur taupyti, kad galėtų atidėti pinigų vaikų mokslams (mokyklos yra gretimose gyvenvietėse), o ateityje jiems surengti vestuves.
Ir nors valstybė nuolatos skiria subsidijas ir įvairią kitą pagalbą, problemų kaime netrūksta: nepakanka infrastruktūros, transporto, kad būtų galima pasiekti kitas gyvenvietes, labai ilgai moterims trūko vandens, nes kaime nebuvo vandentiekio. Vanduo į kaimą būdavo atgabenamas kartą per savaitę, bet jo nepakakdavo net kasdieninėms reikmėms. Ir vis dėlto Egipto vyriausybė stengiasi spręsti kaimo problemas ir gerinti moterų gyvenimo sąlygas.
Seniausiai Al Samahos gyventojai Hagai Azai - apie 60 metų. Pasak jos, dauguma moterų lieka kaime visai ne dėl to, kad gyventi čia yra lengva. Tiesiog jos neturi kur daugiau prisiglausti ir negali išlaikyti savęs ir vaikų.
Pagrindinė problema - vanduo, būtent dėl jos daug moterų išvyko iš kaimo. Šiandien čia liko vos trečdalis gyventojų. „Mes stengiamės savo vaikų gyvenimus pripildyti džiaugsmo ir meldžiamės Alachui. Tai viskas, ką turime", - sako Aza. Kita kaimo gyventoja, Iman - dvidešimties su trupučiu našlė su trimis vaikais. Ji sako sulaukusi siūlymo tekėti, bet nenori palikti kaimo ir savo namų. Ji tikisi, kad prie jos prisijungs išsiskyrusi giminaitė, o dviese prižiūrėti vaikus ir ūkininkauti bus lengviau.
Bet dauguma jaunų kaimo moterų tikisi, kad jų gyvenimas kardinaliai pasikeis į gerąją pusę.
