Tas nepakeičiamas Baltarusijos „batka“...nuotraukos (71)

2020 rugpjūčio mėn. 15 d. 13:16:31 Perskaitė 7779

„Respublikos“ savaitės akiratyje - šeštai kadencijai išrinktas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Vos ne kaskart per prezidento rinkimus gaunantis apie 80 proc. balsų. Ir vos ne kaskart tų procentų sąžiningumu suabejoję baltarusiai po rinkimų išeina į gatves protestuoti. Kad būtų sumušti ar net areštuoti jėgos struktūrų. Kartais žmonės protestuoja ilgiau. Kartais numalšinami greičiau. Tačiau fenomeno, vardu A.Lukašenka, vis vien neįveikia. Nei Vakarai, nei Rusija, nei pati Baltarusija. Kodėl?

 

O todėl, kad nėra kuo A.Lukašenką pakeisti. Kaip Ksenija Sobčak per Rusijos Federacijos prezidento rinkimus negalėjo pakeisti Vladimiro Putino, taip ir Sviatlana Cichanouskaja neturėjo jokių šansų per rinkimus nugalėti A.Lukašenkos. Net ir tuo atveju, jei rinkimų rezultatai būtų nė kiek nepagražinti. Pralaimėjusieji retai prisipažįsta pralaimėję. Jie jei ne sau, tai bent savo gerbėjams įteigia, kad tikrai būtų laimėję, jei rinkimų rezultatai nebūtų suklastoti. Sporte, kai pralaimi mylima komanda, kaltinami „nesąžiningi“ varžybų teisėjai. Politikoje, kai pralaimi, kaltinami „užstrigę“ Vyriausiosios rinkimų komisijos kompiuteriai, sukčiai stebėtojai, balsų pirkimai ir t.t.

Demokratinės jėgos? O kur jos yra?

Nusivylimas reiškiamas visaip. Bet jei Maskvoje, Vladivostoke, Minske ar Breste į gatves išeina šimtai tūkstančių nusivylusiųjų, tai dar toli gražu ne visa Rusija ar visa Baltarusija. Slavai, o ypač rytų slavai, mėgsta vyrišką tvirtą ranką ir diktatoriškų polinkių vyrukus. Moteris tapti prezidente čia dar neturi jokių šansų. Jei A.Lukašenka „prezidentauja“ savo nuosavoje Baltarusijoje nuo 1994 metų, vadinasi, jis geras psichologas. Puikiai suprato, kad S.Cichanouskaja jam silpna priešininkė. Jei ko bijojo - tai rinkimų rezultatais nusivylusio jaunimo. Įtikėjusio stebuklu, kad laimės S.Cichanouskaja. Bijojo riaušių. Nes kiekvienam kolūkio, vardu Baltarusija, vadovui nepatinka, kai „chuliganai“ gadina kolūkio turtą. Tai, ką mes vadiname Baltarusijos demokratinėmis jėgomis, viso labo, yra žmonės, norintys daugiau asmens saviraiškos laisvių. Tai ne kryptinga, ryškų lyderį turinti demokratinė jėga, bet skirtingų, net ne visai išryškintų norų, vilčių chaosas. Tame sraute yra ir narcizų, ir naivuolių, ir visada nepatenkintų. Bet visada nepatenkintas individas ar narcizas nebūtinai yra demokratas. Oponentai sakys, jog tvirtos opozicijos nėra, nes A.Lukašenka ją metodiškai žlugdė, naikino. Sodino savo priešininkus už grotų, naikino nepriklausomą žiniasklaidą. Tačiau ar buvo tie oponentai savo iškalba, išvaizda, įtaigumu, stotu, charizma tiek baltarusiams simpatiški, kad nurungtų charizmatiškąjį „batką“? Tokio nebuvo nė vieno. Nes charizma ir atsidūrus už grotų niekur nedingsta. Atvirkščiai. Sustiprėja. Tai įrodė buvęs Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela ir buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. O Baltarusija neturi kuo A.Lukašenkos pakeisti. Kas išsuks iš šviestuvo lemputę, jei neturi kitos? Tai supranta ir Vakarai, ir Rusija. Visi, suprasdami, kad rinkimų rezultatai pagražinti, bendraus su A.Lukašenka ir toliau. O kad gatvėse - riaušės, žmonės apšaudomi guminėmis kulkomis, tai tokių vaizdų dabar matome ir Vokietijoje, ir JAV, ir Libane.

Jie norėjo, kad A.Lukašenka laimėtų

Rusijai Baltarusija yra Rusijos gubernija, kurią valdo kiek ekscentriškas, bet prognozuojamas gubernatorius A.Lukašenka. Kam kištis į valdymą tiesiogiai, jei gubernatorius neblogai tvarkosi. Pastarajam Baltarusija yra jam priklausantis, puoselėjamas kolūkis. Su paveldėjimo teise palikuonims. Su apsėtais laukais ir restauruotomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų pilimis. Nes A.Lukašenka - ne tik žemės ūkio ekonomistas. Pedagoginiame institute įgijo ir istoriko specialybę. Ir štai į visą šitą ūkį kėsinasi kažkokie nesusitupėję, neišsikristalizavę demokratai! Vakarams Baltarusija yra kažkas, kas natūraliau atrodytų, jei būtų ne Europoje, bet Azijoje. Bet jei yra čia, tai tegul būna. Tad visi - tiek Vakarai, tiek Rytai, NORĖJO, kad laimėtų A.Lukašenka. Net ir ne visai sąžiningai. Nes dabar pasaulyje ir taip pakanka nestabilumo.

Oponentai sakys, jog „batka“ simbolizuoja praeitį, baltarusiai nori permainų. O kas jų nenori? Visame pasaulyje žmonės nori gyventi turtingiau, laisviau, nesirgti, nemirti ir t.t. Bet kas iš tikrųjų nori, tai iš tikrųjų ir padaro. O jei nepadarė, matyt, nelabai norėjo. Kritinė noro masė Baltarusijoje nesusiformavusi. Matyt, nelabai žino, ko nori. Jaunimas, kaip ir karo pabėgėliai sirai, afganai, ištrūkti į Vakarus. Ten mokytis ar dirbti ir praturtėti. Vyresni - turtingiau gyventi. Tačiau visi, kas mąsto, supranta, kad Baltarusijai pats pavojingiausias būtų postlukašenkinis laikotarpis. Būtent tada iškils klausimas, ar tas buvęs A.Lukašenkos žaisliukas yra valstybė. Ar tik laikinas A.Lukašenkos įnoris, iš kurio šaipėsi tiek Rusija, tiek Vakarai. Na, tegul dar pažaidžia. Toks gudų fenomenas „batka“, kuris vienintelis iš tikrųjų patiko, nors ne visada ir įtiko gudams. Na, toks šaunus, prieš paprastus žmones nesipučiantis, tvarkos žiūrintis „batka“. Galintis paplepėti su kiekviena močiute. Nušienauti pradalgę. Nors griežtas, bet teisingas. Demokratijos „chuliganams“ - guminės kulkos. Minsko metro stoties sprogdintojams - sušaudymas. Doriems darbo veteranams - nors mažos, bet nevėluojančios pensijos. Tai bent mūsų Aliaksandras! Net koronaviruso neišsigando. Jau nekalbant apie S.Cichanouskają.

A.Lukašenka irgi sensta. Kaip ir V.Putinas. Abu vaidina prieš žmones savo roles. Malonių, labai žemiškų vyrukų. Raukiančių antakius prieš vidinius bei išorinius priešus. Besididžiuojančių šlovingąja savo tautų istorija. Vienas dėl to net nusisavino Lietuvos Didžiuosius kunigaikščius. Bet abu jie bijo to laiko, kai jau negalės savo valstybių valdyti. Ir A.Lukašenka bijo labiau nei V.Putinas. Nes Baltarusijos valstybė, įskaitant ir šlovingosios Gudijos istorinį naratyvą, yra pats A.Lukašenka. Kiek įteigė, įtvirtino Baltarusijoje savęs, tiek ta valstybė ir turi. Susiformavusį „batką“, bet visiškai nesusiformavusią pilietinę visuomenę. Galų gale, o kur ji susiformavusi? Gal Lietuvoje? Mes skiriamės tik tuo, jog niekaip nesutarėme, kas galėtų tapti mūsų visų tėvu. Kaskart įsisūnijame ir įsidukriname vis kitoms mamytėms, tėveliams.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net