Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.
- Šią savaitę Europos Parlamentas (EP) pareiškė paramą griežtai Europos Sąjungos pozicijai derybose su Didžiąja Britanija dėl būsimų santykių. Kaip aiškina Briuselis, ateityje Didžioji Britanija „neturi turėti tokių pačių teisių ir privilegijų kaip ES valstybės narės“, bet turės laikytis numatytų sąlygų, įskaitant ES normas ir standartus. Kita vertus, britų premjeras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) taip pat neslepia, kad neketina laikytis ES standartų ar nurodymų... Kaip tuomet suderinti tokias absoliučiai priešingas derybines pozicijas, kai abu partneriai viešai labiau demonstruoja jėgą nei diplomatiją?
- Visa tai reiškia, kad ir toliau išlieka „Brexit“ be sutarties galimybė. Netgi gali būti, jog ši galimybė šiandien yra kur kas labiau tikėtina, negu anksčiau. Dabar, galima sakyti, prieitos išeities pozicijos. Kaip jau esame kalbėję, kai kurios Europos valstybės - pirmiausia čia reikia kalbėti apie Vokietiją ir Prancūziją - veidmainiškai šypsosi ir žodžiais kartoja savo norus apie būtinybę išlaikyti gražius santykius su britais, bet tikrovėje jiems toliau bus taikomas brutalus spaudimas. Juk žvelgiant į dabartines pozicijas, niekas negali paaiškinti, kokia yra „Brexit“ prasmė, jeigu tikrovėje viskas išlieka taip pat, nuo ko britai dramatiškai bėgo? Plius dar prisidėjo Škotijos ir Šiaurės Airijos problemos, kurių iki „Brexit“ nebuvo... Tad natūralu, jog negali būti jokios kalbos apie „draugiškas“ skyrybas...
- O galbūt Briuselis čia specialiai blefuoja, demonstruoja jėgą, mėgina užkelti derybinę kartelę kuo aukščiau, kad vėliau derybų eigoje galėtų ją kiek pažeminti, rodant visiems, kad ES nėra užsispyrusi ir yra linkusi į nuolaidas?
- Be abejo, tai yra viena iš derybinių technologijų, tačiau ją valdo visi ir mes dažnai tokius triukus stebime, kaip antai besiputojantį Donaldą Trampą (Donald Trump), kaip jis „ką nors sudaužys į šipulius“, arba rusus, aiškinančius, kaip jie Vakarus paleis radioaktyviais pelenais... Todėl nereikėtų ir čia atmesti tokios derybinės taktikos. Tačiau šiuo atveju viskas gana seniai buvo aišku ir tikėtis, kad britai ir toliau turės daugybę įvairiausių lengvatų, nevertėtų. Žinoma, juos spaus ir tai gresia britų pasitraukimu be jokio susitarimo. Tačiau įdomu, jog britai to visiškai nesibaido ir jų ekonomika „veža“ toliau. Jų požiūris yra toks: geriau išeiti be jokios sutarties, o tuomet vėliau pasirašinėti tai, kas jiems bus naudinga, atsižvelgiant į besiklostančius santykius, negu dabar priimti visą derybinio paketo naštą, nuo kurios vėliau niekur nepabėgsi. Tad, būdamas britų derybininkų vietoje, aš jokiu būdu nepasirašinėčiau šito iš anksto rankas surišančio susitarimo, kuris duotų tik gražų ir mandagų „Brexit“ variantą ir nieko daugiau. B.Džonsonas yra gana ciniškas, brutalus ir jis tikrai nepabijos atmesti šitų prancūziškų-vokiškų reikalavimų. Mes turėtume padaryti dar vieną prielaidą, kad greta šių visiems matomų dalykų egzistuoja ir tam tikri susitarimai po stalu. Kad ir, pavyzdžiui, to paties „Nord Stream 2“ klausimu, kuris taip pat gali būti įdėtas į derybinį paketą, nors oficialiai to gali ir nesimatyti... Bet kodėl gi negali būti toks susitarimas: mes jums nusileidžiame čia, o jūs mums netrukdote tvarkytis su vamzdžiais?.. Toks susitarimas taip pat gali egzistuoti.
- Senokai kalbėjome apie karą Sirijoje, o kovos veiksmai ten pastaruoju metu suintensyvėjo: sirai su rusais bombarduoja Idlibą, kartais pataiko ten dislokuotiems turkų kariams, o tuomet seka piktoki valstybių vadovų komentarai ir diplomatiniai demaršai. Dėl ko ten aštrėja situacija?
- Šiame žaidime matykime ir Izraelį... Natūralu, kad rusai, žaisdami savo lošimą, tradiciškai neįvertino fakto, jog Turkija ten turi labai aiškiai apibrėžtus interesus ir jie nepasiruošę daryti nuolaidų. Čia galima juos suprasti, nes Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Taiyyp Erdogan) ten sprendžia labai rimtą finansinį klausimą: ką daryti su tais keliais milijonais pabėgėlių, kurie suplūdo į Turkiją? Kur juos padėti? Ir šiuo atveju nesvarbu, kad tie žmonės yra kultūriškai ir netgi etniškai artimi turkams - čia yra neapibrėžtos, sunkiai suskaičiuojamos masės žmonių įsiliejimo į 70-ties milijonų bendruomenę klausimas. Visi tie žmonės verčia aukštyn kojom per dešimtmečius susigulėjusią ekonominę sanklodą ir drastiškai keičia ekonominę situaciją šalyje, todėl R.T.Erdoganas ten kovoja už savo interesus. Kita vertus, tiek Sirijoje, tiek Libijoje Turkija turi ir geopolitinių interesų. R.T.Erdoganas suvokia savo misiją kaip turkiškosios imperijos tąsą - jis nėra tas vadovas, kuris mąstytų tik apie galimybę pakliūti į ES rinką. Jis tiesiog nori visiems parodyti, jog senoji turkiška dvasia, su kuria buvo kuriama Osmanų imperija, yra gyva. O už viso to stovi akivaizdūs ekonominiai interesai, nekalbant apie ideologinį-politinį motyvą, kuris R.T.Erdogano asmenybėje yra labai ryškus. Lygiai taip pat Vladimiras Putinas negali būti atsietas nuo ideologijos, nuo savo noro įsipašyti į istoriją, nuo aiškaus tikslo tapti naujuoju Stalinu, atkuriančiu imperinę erdvę. Tokių pačių užmačių nepriskirti R.T.Erdoganui būtų didelė klaida...
- Tokiu atveju kyla tiesioginio susidūrimo galimybė toje pačioje Sirijoje...
- Mes jau turime tokį susidūrimą. Manyčiau, kad ir Didžioji Britanija, pastaruosius 300 metų sėkmingai žaidusi turkų korta ir rėmusi Turkiją kovoje prieš Rusijos ekspansiją, čia taip pat žymiai prisideda. Manau, kad britai tikrai neužmiršo savo efektyvios politikos mechanizmų. Manau, kad su R.T.Erdoganu vyksta labai rimti pokalbiai, jam yra sakoma: kodėl tu neturėtum pretenduoti į teritorijas, kurios jūsų buvo prarastos dėl visiškai kvailo elgesio Pirmojo pasaulinio karo metu. Taigi, mes užmiršome jūsų kvailystes, dabar elkitės padoriai ir gausite kaulą... Žaidimas čia gali būti toks, juolab kad, atkreipčiau dėmesį, labai greitai užsimiršo rusiškų priešlėktuvinių sistemų pirkimai ir kitos R.T.Erdogano nuodėmės - tiesiog jo artilerija gana taikliai šaudo į rusiškus „ichtamnetus“ (nuo rusiško „ich tam net“ - „jų ten nėra“, aut. past.), o tai kelia nemažai džiaugsmo tiek britams, tiek ir Pentagonui.
- O vyriausiasis „ichtamnetų“ vadas V.Putinas kaip tik pareiškė, jog dabar ruošiasi aukščiausio lygio demokratijos išbandymui - referendumui dėl Rusijos Konstitucijos pakeitimų. Kaip tik šią savaitę demonstratyviai šaukiamas „visuomenės atstovų“ susitikimas su valdžia, kur esą bus diskutuojama dėl pokyčių esmės. Tuo metu netyla spėlionės: kam vis dėlto V.Putinui prireikė gana drastiškai keisti Konstituciją?
- Neseniai V.Putinas „Echo Moskvy“ vyriausiajam redaktoriui Aleksejui Venjaminovui uždavė esminį klausimą: „kaip tu manai, ką apie mane rašys istorijos vadovėliai“? Tai, ką mes dabar matome, ir yra bandymai rasti atsakymą į šį klausimą. Valdžioje prasėdėta 20 metų ir kas toliau? Kaip tave suvoks: kaip vagį, kūrusį gerovę sau ir oligarchams, ar vis dėlto kas nors įžvelgs tavyje rusiškųjų žemių vienytoją bei valstybės galių atkūrėją? Šie klausimai jam neduoda ramybės. Nesuvokiant ideologinio komponento reikšmės apskritai neįmanoma suvokti, kas vyksta Rusijoje. Na, o kalbos apie referendumą taip pat yra dalis atsakymo į šį V.Putinui ramiai miegoti neleidžiantį klausimą. Ar jis sukonstruos naują valstybę, žinoma, nepamiršdamas savęs, kurioje atsiras aukščiausiojo valdovo pareigybė, apie kurią kadaise svajojo net admirolas Aleksandras Kolčiakas, mėginęs išvaduoti Rusiją nuo bolševikų, t.y. postas, kuriame V.Putinas galės sėdėti iki gyvenimo pabaigos? Kaip išlikti ir daryti įtaką procesams? Kaip įsirašyti į istoriją „gana gražiu veidu“? Kalbas apie referendumą reikėtų suvokti tik per šių klausimų kontekstą. Bet kur kas įdomesnis dalykas: koks tai bus referendumas? Kaip bus suformuluoti klausimai? Ar jie bus pateikti tokia forma, kad žmonės turės ateiti ir už tai balsuoti? Ar tai bus bandymas pasitarti su visuomene, kas buvo kalbama ne kartą naujosios Konstitucijos svarstymo metu? Kai paaiškės visas referendumo mechanizmas, kurį naudos V.Putinas ir jo aplinka, tuomet bus galima pasakyti daugiau. O kol kas nepanašu, kad jie patys žinotų, ką daro...
- Tuo metu Amerikoje demokratai, atrodo, pasirinko savo favoritą būsimuose prezidento rinkimuose. Juo tampa Bernis Sandersas (Bernie Sanders), laimėjęs dviejuose pirminiuose demokratų rinkimuose. Ar tai rimtas konkurentas Donaldui Trampui? Kokios jo politinės nuostatos mums aktualiausiais klausimais?
- Tai yra žmogus, sugebantis gražiai ir efektingai kalbėti, o Amerikos demokratijos sąlygomis tai turi didelę reikšmę bei svarbą. Tai yra žmogus, kurio ryšiai su Rusija nėra panašūs į tą mistifikaciją, kurią būtų galima įžvelgti aplink D.Trampą. Tai žmogus, kuris nuoširdžiai puoselėja net ne socialistines, o grynai komunistines, idėjas ir visas tradicinis kairiųjų elektoratas šoka aplinkui jį. Manau, kad tai yra rimtas priešininkas D.Trampui, kuris renka senąjį baltąjį elektoratą... Niuansai čia tik tokie: B.Sandersas pasimokė praėjusių rinkimų metu ir vienintėlis dalykas, kuris jį gali sustabdyti, yra smarkiai blogėjanti sveikata, nes vien tik šios kampanijos metu jis yra turėjęs keletą širdies smūgių... Šiaip apie jį negalima pasakyti nieko gero: žmona - rusė, o jo paties šnekos apie tai, kad į JAV reikia perkelti Tarybų Sąjungos patirtį, rodo, jog šis žmogus yra išskirtinai pavojingas Lietuvai. Galvoti, jog jo atėjimas į JAV prezidento postą galėtų pataisyti kai kurias D.Trampo nuodėmes, neverta - viskas yra kaip tik atvirkščiai. Todėl konstatuokime: Benis Sandersas - tai realus pavojus.
- Jungtinės Tautos paskelbė 112 Izraelio, JAV ir kitų Vakarų šalių kompanijų, kurios dalyvavo Vakarų Kranto apgyvendinimo izraeliečiais programoje. Praktiškai tai reiškia, kad joms turėtų būti skelbiamos sankcijos, kaip jos taikomos tiems juridiniams asmenims, kurie dalyvavo Krymo okupacijoje. Ar vėl stebėsime dvejopų standartų praktiką?
- Žinoma, niekas jiems sankcijų neskelbs... Ar yra dvejopi standartai? Žinoma, yra. Tačiau palyginus Izraelį, kaip potencialų Vakarų sąjungininką ir vieną efektyviausių lobistų, su jo oponentų galimybėmis, darosi visiškai aišku, už ką turi pasisakyti Vakarų valstybės su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje. Kokios pozicijos laikysis D.Trampas, yra akivaizdu. Ir apskritai nereikėtų tikėtis, kad kas nors gali taikyti sankcijas kompanijoms, statančioms žydų nausėdijas Vakarų Krante. Jeigu tai įvyktų, tuomet reikštų, jog pasaulis tiesiog apsivertė aukštyn kojom... Žinoma, kokie vokiečiai ar prancūzai kartais mėgsta pašnekėti, jog ten vyksta „neteisėtos statybos“, tačiau tokiu atveju izraeliečiai tikrai ras, ką priminti tiek vokiečiams, tiek prancūzams. Tokie pareiškimai gali būti daromi tik aiškaus konflikto kontekste, kur vienoje pusėje atsiduria rusai, prancūzai ir vokiečiai, o kitoje - amerikiečiai ir izraeliečiai. Jeigu tai būtų naudojama kaip bendro susitarimo paieška, dar būtų galima suprasti, o priešingu atveju - toks žaidimas neturi didelių perspektyvų...
- Tęsiant dvejopų standartų temą verta prisiminti ir 1945 m. vasario 13-16 d. Drezdeno bombardavimą, kurį šiomis dienomis įvairiai mini vokiečiai. Iki šiol Vokietijoje audringai diskutuojama: ar tai buvo karo nusikaltimas?
- Pirmiausia tai yra įrodymas, jog visiškai nereikalinga atominė bomba, kad būtų pasiektas norimas efektas demotyvuoti priešininką. Drezdeno bombardavimas, kuomet milžiniška miesto teritorija buvo paversta kažkuo panašiu į mėnulio paviršių, rodo, jog branduolinis ginklas nėra vienintelis būdas, siekiant palaužti prieš tave kariaujančią tautą. Ar tai buvo nusikaltimas? Be jokios abejonės - visas Antrasis pasaulinis karas yra vientisas, nuoseklus nusikaltimas. Tai, ką darė vokiečiai, rusai, amerikiečiai ar britai, yra nusikaltimas - šiame kare jokių šventųjų ar teisiųjų nebuvo. Čia galiu tik pritarti Vilhelmui Keiteliui (Wilhelm Keitel) bei Hermanui Gėringui (Hermann Goering), kurie Niurnbergo procese sakė, kad čia nėra jokio teisingumo, o tiesiog laimėjusieji teisia pralaimėjusiuosius: „jeigu mes būtume laimėję, tai šiose vietose sėdėtumėte jūs“... Tuomet vokiečiai tikrai būtų radę, ką pasakyti visiems karo dalyviams....
- O koronavirusas siautėja toliau...
- Mes čia susiduriame su dviem problemom. Pirmiausia, šio viruso svarba pernelyg sureikšminama medijose, siekiant ekonominių tikslų. O antra - mes susiduriame su visišku patikimos informacijos deficitu, nes Kinija tiesiog jos neteikia. Įsivaizduokime regioną, kuriame gyvena 70-80 milijonų žmonių ir kuris yra paverstas karantino zona. Ir šiame kontekste kinai sako: „turime testų tik 2000 mėginių per dieną“. Iškart tampa aišku, kad jokios tikslios informacijos niekas neturi, viskas yra paišoma iš akies, o informacija į viešumą patenka labai politizuota, t.y. tokia, kokia yra patogiausia kinų valdžiai. O turint galvoje, kad tai yra komunistų valdžia, kuri iš principo pagal savo prigimtį turi meluoti, į jų pateikiamus skaičius galima nekreipti jokio dėmesio. Vienintelis dalykas, kuris yra visiškai tikslus - plaukime rankas, nekrapštykime nosių, nelieskime gleivinių nešvariais pirštais ir venkime didelio susibūrimo vietų, kol nepaaiškės tikroji šio viruso prigimtis, paplitimo mastai ir galimybės jį valdyti mūsų turimomis medicinos priemonėmis.