Rusiškoji korta Amerikos prezidento rinkimuose

- Amerikiečių žiniasklaida praneša, jog JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pageidauja susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu dar iki rinkimų. Jeigu taip ir įvyks, tuomet apie ką jiedu turėtų kalbėtis? Kokios galėtų būti tokio susitikimo vyraujančios temos?

- Natūralu, kad viena iš temų bus galimybė Rusijai dalyvauti Europos angliavandenių rinkos dalybose. Antras dalykas - problemos, susijusios su saugumo klausimais: t.y. situacija Šiaurės Afrikoje, Sirijoje, taip pat Turkijos reikalai... Pastarasis klausimas itin įdomus, nes, kaip žinoma, rusai pardavė turkams priešlėktuvinius S-400 kompleksus, o turkai juos dabar sėkmingai parceliuoja... Tai yra rimtas smūgis tiek Rusijoje kariniam-pramoniniam kompleksui, tiek ir visos Rusijos saugumui, nes tai yra pats naujausias rusų priešlėktuvinės gynybos ginklas, kuris dabar gali būti pervertintas iš naujo savo galimybių požiūriu... Dar vienas klausimas - tai saugumo klausimai Europos žemyne. V.Putinas, bandydamas spręsti vidaus problemas, kurios jam jau prasidėjo ir kurios akivaizdžiai tik aštrės, gali pamėginti tvarkytis tradiciniu Rusijai būdu, t.y. sukeldamas isteriją ir euforiją dėl „tikrosios“ Rusijos teritorijos „atgavimo“. Šiandien labai panašu, kad šiuo klausimu labiausiai rūpinasi kazachai. Žinoma, kartu rūpinasi ir ukrainiečiai, kurie supranta, jog vandens tiekimo Krymui klausimo sprendimas yra tokia maža pergalė, kurią V.Putinas sau gali pamėginti leisti, panaudodamas tipiškas hibridinio karo technologijas Chersono srityje... Taigi, manau, jog visi šie klausimai ir eis derybų tarp D.Trampo bei V.Putino pakete.

- Tikriausiai D.Trampas susitikime turėtų V.Putinui paaiškinti, kad pastarajam nėra jokio reikalo dalyvauti Amerikos rinkimuose ir kad amerikiečiai be jokios V.Putino pagalbos gali sau išsirinkti prezidentą?..

- D.Trampas jam jau kartą pagrasė piršteliu, sakydamas: „Nedalyvauk daugiau mūsų rinkimuose...“. D.Trampo santykiai su V.Putinu daug kam kelia didžiulę nuostabą. Kaip sako kai kurie Jungtinių Valstijų politologai, po susitikimo su V.Putinu D.Trampas gerą parą būna gilioje depresijoje. Taigi, aš manau, kad V.Putinas turi ką jam pasakyti. Lygiai taip pat jis kai ką gali pasakyti ir mūsų politinei globėjai Europoje poniai Angelai Merkel ar Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron). Čia situacija, ko gero, yra analogiška. Tačiau gelbstint D.Trampo įvaizdį, turėtume pasakyti, kad palyginus su iki jo buvusiu Baraku Obama (Barack Obama), ant kurio sąžinės guli Krymo praradimas, Budapešto memorandumo sulaužymas, taip pat visiškas neveiklumas, rusams vykdant Ukrainos teritorijos grobimus bei kurstant karą Donbase, D.Trampas yra kur kas efektyvesnis. Beje, vienintelė rimta letalinė ginkluotė, kuri pasiekė Ukrainą kaip pagalba prieš Rusijos agresiją, yra D.Trampo dovanėlė... Taigi, sakyti, jog D.Trampas yra prorusiškai veikiantis prezidentas tikrai nereikėtų. Be to, D.Trampas, o ne kas kitas sudūrė kaktomuša turkus ir rusus Sirijoje, manyčiau, kad ne be D.Trampo dalyvavimo abi šios galios dabar nepasidalija Libijos... Taigi, čia viskas toli gražu nedviprasmiška. Todėl pateikti vaizdelio, kad D.Trampas yra kiaurai valdomas V.Putino, tikrai nereikėtų.

- O tuo metu pačioje Rusijoje auga protestinės nuotaikos. Šią savaitę Maskvoje suimta apie 150 protestuotojų prieš naują konstitucinę reformą, o Chabarovsko krašte žmonės išėjo į gatves ginti vietinio gubernatoriaus, kurį centrinė valdžia pasodino į kalėjimą... Ką tai reiškia? Jau seniai nieko panašaus Rusijoje nevyko...

- Mes seniai prognozavome gražų V.Putino „patriarcho rudenį“, taigi šis patriarcho ruduo prasidėjo vasarą... Žinoma, tai prasidėjo Chabarovske, kurio etninė sudėtis stipriai skiriasi nuo tradicinių Rusijos teritorijų, kadangi į tą, atokiau nuo centro esantį, kraštą suvažiavo daug įvairių tautų iš buvusios TSRS teritorijos, be to, ten nuo seno gyvena nemažai ukrainiečių, kurie savo dvasia yra laisvi žmonės. Tai, ką mes matome Chabarovsko krašte, yra svarbu ne kaip kažkokio gubernatoriaus gynimo akcija - iš esmės tai yra Rusijos dezintegracijos pradžia. Žmonės ten per protesto akcijas atvirai kelia šūkius, raginančius atsisakyti Maskvos diktato, vyrauja autonomizacijos tendencijos, o iš esmės tai yra aiškus ėjimas į tam tikrą Rusijos defragmentaciją. Tai yra rimta, ir V.Putinas tą suprato. Tačiau procesas tik gilės. Manau, kad V.Putino mėginimai „duoti mužikams lazdų“ šį procesą tik dar labiau greitins...

- Tuo metu Angela Merkel bene pirmą kartą viešai ir atvirai pareiškė, jog tai, kad Amerika gina Europą, nėra „savaime suprantamas“ dalykas, kaip kad būdavo anksčiau. Europai esą reikia pačiai galvoti apie gynybą ir kažką šiuo požiūriu daryti... Tačiau ji nepasakė, ką?

- Ji sėdi politiniame krėsle ne trumpiau, negu V.Putinas. Visą šį laiką ji buvo daugiau Rytų Vokietijos pramonininkų kanclerė ir atstovavo pramonininkų interesams, o ne Vokietijai kaip valstybei, kuri prisiėmė atsakomybę už visą ES su kraštais, kurie ten įstojo ar buvo įsiurbti, kaip nutiko mūsų atveju, nusipirkus narystę už skalbimo miltelius... A.Merkel stipriai vėluoja su šiais pareiškimais. Karinis-pramoninis kompleksas, bandydamas atstatyti Vokietijos karinį potencialą, tam turi turėti bent keletą metų. Net turint omenyje Adolfo Hitlerio vadybinį talentą, jam prireikė 5-6 metų tam, kad būtų atkurta šalies kariuomenė. Po viso to, ką A.Merkel iškrėtė Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms, šitos kalbos man primena krokodilo ašaras... Nes visa jos ankstesnė politika buvo Bundesvero naikinimas ir gerokai užkelta kaina Vokietijos karinio-pramoninio komplekso gaminių iškaišiojimas Grybauskaitei ir į ją panašiems... Jeigu ji dabar atsibudo (geriau vėliau, negu niekada), tai yra neblogas ženklas, nes vokiečiai turi gebėjimus greitai atkurti savo karinį potencialą, bet mes turime būti garantuoti, kad tai yra tikra politika, o ne vienadienės šnekos.

- Mums už sienos Baltarusijoje taip pat vyksta protestai, o amžinasis valdovas Aliaksandras Lukašenka ten taip pat naudoja jėgą, juos malšindamas. Ar tai yra rimtas signalas užsisėdėjusiai valdžiai?

- Čia situacija yra įdomi: rusai gąsdina Batką ir sako, kad tai jie organizuoja tuos protestus bei mobilizuoja opoziciją. Batka gi sako: leiskite man ramiai persirinkti ir tuomet aš su jumis kitaip kalbėsiu. O tikroji tiesa yra banali: nei rusai, nei Batka nekontroliuoja žmonių opozicijoje. Jeigu baltarusiai jau pradėjo mušti milicininkus arba „mentus“, kas anksčiau būdavo tik pavieniais atvejais, galiu pasakyti, jog Batkai persirinkus eilinei kadencijai (jis faktiškai pasistatė sau į varžoves labai patogią ir vienintelę kandidatę) ir atitinkamai sutvarkius rinkimų balsadėžes, išsilaikyti valdžioje jam bus vis sunkiau. Situacija stipriai keisis tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje. Mes gi dabar turime nepakliūti po šių mirštančių galybių peiliais...

- Tačiau vėl atsinaujino azerbaidžaniečių ir armėnų konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Kodėl būtent dabar?

- Vieno atsakymo nėra, nes šis konfliktas niekada ir nebuvo užgesęs. Netgi pačiu taikiausiu metu man privažiavus prie skiriamosios linijos mano džipas buvo apšaudytas ir vėliau turėjau lopyti skyles kapote...Todėl sakyti, kad dabartiniai susišaudymai turi išskirtinai naują priežastį, negalima. Bet vieną priežastį vis dėlto įžvelgti būtų galima. Antai naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas netapo labiau sukalbamas, o netgi atvirkščiai - panaudodamas labai efektyvios armėnų diasporos pasaulyje galias pradėjo audringą veiklą Kalnų Karabacho teritorijoje, t.y. ieškoma investicijų, dalijami ištisi žemės plotai, o eksploatavimo požiūriu teritorija ten gana įdomi. Taigi, azerbaidžaniečiai į tai atsakė atitinkamais veiksmais. Na, o rusai ten remia armėnus. Kalnų Karabachas yra ta pati Rusijos palikta uždelsto veikimo mina, kokias jie paliko ir Moldovos, ir Gruzijos, ir Ukrainos teritorijose. Pavyzdžiui, daugeliui jaunų žmonių Krymo atplėšimas nuo Ukrainos yra naujiena, tačiau jau nuo 1992 metų rusai nuolat naudojo Krymo kortą, taikant spaudimą visiems Ukrainos prezidentams. Ukrainiečiai man visai neseniai pademonstravo ištisą chronologiją, kaip 3 dešimtmečius Rusija įvairiais būdais bandė atplėšti Krymą nuo Ukrainos ir naudoti jį kaip svertą. Tas pats vyksta Padniestrėje, Abchazijoje, Osetijoje ir pan. Visa laimė, panašių anklavų jie nesugebėjo suformuoti pas mus. Taigi taip pat reikia vertinti ir Kalnų Karabacho klausimo atsiradimą. Manau, tai privers N.Pašinianą gerinti santykius su Rusija, ko iš esmės ir yra siekiama.