Pažvelkime į pasaulį be spalvotų akinių

- Metų apžvalgą pradėkime nuo „Brexit“, kurio atomazga kaip tik ir išryškėjo paskutinėmis šių metų dienomis. Nepaisant visų mūsų ir ne mūsų propagandistų pasakojimų apie kelis pakvaišusius „populistus“, britų pasitraukimas iš ES yra įvykęs faktas. Ir vis dėlto - kodėl?

- Borisas Džonsonas (Boris Johnson), laimėjęs priešlaikinius rinkimus, įrodė visam pasauliui, kad „Brexit“ nori didžioji dauguma Anglijos rinkėjų. Nepaisant milžiniškos antibreksitiškos propagandos, kuri buvo finansuojama ir ES pinigais, nepaisant didžiulių „investicijų“ į Didžiosios Britanijos žiniasklaidą, kuri turėjo paveikti žmones, - britai išėjo ir žmonių visa tai nepaveikė. Tačiau konstatuodami, kad britai pagaliau išėjo, turime pripažinti, kad tai dar ne proceso pabaiga. Mes jau žinome aiškią Škotijos poziciją ir net nėra svarbu, kad Anglija nedavė leidimo rengti naujo referendumo dėl škotų nepriklausomybės - škotai nėra iš tų, kurie susirinko daiktus ir ramiai nuėjo namo... Manau, kuo toliau, tuo garsiau šis klausimas bus keliamas ir čia iš tikrųjų rimta problema. Jeigu anglai arba jų dauguma nori išeiti, tai škotai - ne. Ir čia iškyla klausimas apie visos Didžiosios Britanijos ateitį, kaip tokios jungtinės postimperinės valstybės. Anglams čia tikrai yra didelė problema ir nematau, kad kas nors žinotų, kaip ją spręsti... Škotai kelia klausimą labai aiškiai: jeigu jūs išeinate iš ES, tai mes išeiname iš Didžiosios Britanijos sudėties. Tas pat yra su Šiaurės Airija, nors ir mažesniu procentu... Na, šiaurės airių klausimą dar galima išspręsti derybomis prekybiniais niuansais ir nuolaidomis pasienio režimui. Taigi, apibendrinant, galime konstatuoti faktą: tie Anglijos gyventojai, kurie balsavo už B.Džonsoną ir nori išeiti iš ES, pačią galimybę palikti Bendriją vertina labiau, negu grėsmę, kad subyrės Didžioji Britanija. Įsivaizduokime, koks yra jų noras ir kokie motyvai... O juk mes dar visai neseniai kalbėjome, kad britai buvo gavę tiesiog idealias sąlygas Europos Sąjungoje. Tačiau nepaisant to, jie vis tiek išeina ir palieka didžiulę rinką, suprasdami, kad joje jau negalės taip laisvai prekiauti, kaip iki šiol. Štai ir dar vienas reikšmingas dalykas - „London City“ reikalai, nes jau dabar yra daug kompanijų, kurios persikėlė į kitas vietas. O „London City“ yra vienas didžiausių finansinių pasaulio centrų ir anglai dabar rizikuoja to netekti... Taigi, nežiūrint į tokius milžiniško masto pavojus, anglai vis tiek išeina.

- Logiška būtų klausti, tai koks vis dėlto motyvas? Man pačiam neseniai teko lankytis Londone, ten kalbinti žmonės nurodė du svarbiausius motyvus: „visa tai mums nusibodo“ ir „niekas iš šalies mums nevadovaus“. Ar to pakanka, kad galėtum rizikuoti jūsų išvardintais dalykais?

- Be abejo, tiedu motyvai yra svarbūs. Bet aš dar pridėčiau ir giluminį, geopolitinį motyvą, kurio taip paprastai ir greitai kalbinami žmonės nepasakys, nors, ko gero, tikrai jį jaučia. Tai yra didžiulis geopolitinis konfliktas, į kurį jau įtraukta arba dar bus įtraukta ir visa ES. Pažvelkime kad ir į prekybinius karus tarp JAV ir Vokietijos ar Prancūzijos, sankcijos už „Nord Stream 2“, kurias Jungtinės Valstijos uždeda Europos kompanijoms... Juk visa tai niekur nedings ir tik stiprės. Todėl manau, kad supratingesni anglai nori būti nuošalyje nuo šito konflikto ir turėti laisvas rankas, sprendžiant kaip elgtis ir kurioje pusėje atsidurti.

- Tai po truputį ir mes judėkime prie šito geopolitinio konflikto, juolab kad Lietuvoje visą laiką aktualus ir Ukrainos klausimas, kurį bene pirmą kartą realiai mėginta sureguliuoti Paryžiuje, kur Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Daugelis apžvalgininkų šį susitikimą net vadina svarbiausiu metų įvykiu, nors realiai, kaip suprantu, taip nieko ir nebuvo sutarta?

- Pirmiausia turime konstatuoti, kad iš šoumeno staigiai peršokus į prezidento kėdę, joks stebuklas neįvyko... Vienas dalykas yra šaipytis iš visų prezidentų, ką V.Zelenskis darė 20 metų, o visai kas kita pačiam pabūti jų kailyje. Taigi - dabar jau šaipomasi iš jo... Jeigu apie Ukrainą šnekėsime dar po metų, tai V.Zelenskio reitingas bus kur kas žemesnis, nei dabar, nors ir dabar jis krenta kiekvieną mėnesį. Ši tendencija išliks, nes panašu, kad jis atėjo į šį postą tam visiškai nepasiruošęs. Antra vertus, kas gi nutiko Paryžiuje? Mes aiškiai matėme, kad tiek Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), tiek Angela Merkel (ji šiek tiek santūriau) pasakė, kad Minsko susitarimų turi būti laikomasi. O V.Zelenskis važiavo su viltimi, kad jis tuos Minsko susitarimus kaip nors perrašys... Todėl nieko ir nebuvo pasiekta, nes prieš V.Zelenskį buvusi trijulė laikėsi pozicijos, kad reikia laikytis to, kas jau pasirašyta. Priminkime skaitytojams, kas tuose susitarimuose yra svarbiausia ir dėl ko vyksta ginčas. Ten yra pora labai svarbių pozicijų: Minsko susitarimų protokole parašyta, kad sienų kontrolė su Rusija Donecko ir Luhansko srityse pereina Ukrainos pusei tik po daugelio atliktų veiksmų, kuriuos turi padaryti oficialusis Kijevas: po rinkimų, po tam tikrų pakeitimų Konstitucijoje, o sienos kontrolė įmanoma tik suderinus su Donecko ir Luhansko dabartine administracija. Suprantama, kad Kijevas su tuo sutikti negali arba tiksliau būtų pasakyti - radikalusis Kijevas. Antras labai svarbus dalykas: ypatingojo Donecko ir Luhansko sričių statuso užfiksavimas Konstitucijoje. Šito ukrainiečiai padaryti taip pat negali, nes jeigu tai įrašysi, tuomet to paties užsimanys ir kitos Ukrainos dalys. Neužmirškime, kad Užkarpatėje gyvena žmonės, turintys Vengrijos pasus, Bukovinoje gyvena rumunai su rumuniškais pasais, Lvovo srityje yra daugybė žmonių, turinčių Lenkijos pasus arba lenko kortas... O Donecko ir Luhansko sričių gyventojams jau masiškai dalijami rusiški pasai. Todėl Ukraina yra labai keblioje situacijoje, tačiau nuostabą man kelia tai, kad kuo toliau, tuo mažiau ukrainiečiai, įskaitant jų politinį elitą, į savo aplinką žvelgia realiai, ne per rožinius akinius... Jie tarsi mato vaizdą, kuris nieko bendro su tikrove neturi. Be to, Minsko susitarimuose parašyta, kad viskas turi būti derinama su minėtų sričių administracija, o su tuo nei V.Zelenskis, nei radikalusis Ukrainos sparnas kategoriškai nesutinka. Jie nepripažįsta jokios galimybės su tais žmonėmis ką nors aptarinėti, nors ten yra maždaug 8 milijonai gyventojų. Dabar, aišku, sunku pasakyti, koks yra tikslus skaičius. Bet tie žmonės turi savo interesus ir nori nenori į juos reikia atsižvelgti, jeigu jau mėgini spręsti konfliktą... Šis mazgas yra labai sudėtingas. Mano prognozė yra tokia: kai vėl apie Ukrainą šnekėsime po metų, tai Doneckas ir Luhanskas bus dar labiau nutolęs nuo Kijevo ir galimybės susitarti bus dar mažesnės. Visus metus bus vedamos panašios derybos, bet taikos procesas nepajudės iš vietos. Galima kiek nori žiūrėti pro spalvotus akinius, bet pasaulyje gali būti tik taip, kaip turi būti, o tavo norai nebūtinai sutampa su realybe...

- Šiais metais kilo pakankamai rimtas konfliktas ir NATO viduje. Teigiama, kad Turkija faktiškai nusisuko nuo Aljanso ir suartėjo su Rusija. Kaip ir kodėl tai įvyko?

- Pirmiausia, neužmirškime, kad prieš Redžepą Tajipą Erdoganą (Recep Tayyip Erdogan) buvo organizuotas sąmokslas. Jis yra įsitikinęs, kad šis sąmokslas organizuotas su Jungtinių Valstijų pagalba, panaudojant ten gyvenantį pamokslininką Fetula Giuleną (Fethullah Gulen), kuris turi labai daug šalininkų pačioje Turkijoje. R.T.Erdoganas po sąmokslo reikalavo, kad jis būtų išduotas Turkijai, tačiau Amerika jo neišduoda. Bet pasvarstykime, kodėl JAV apskritai galėjo remti tokį suokalbį? Galėjo, nes Jungtinių Valstijų ir Turkijos interesai šiame pasaulio regione smarkiai skiriasi. Amerikai nereikalinga stipri Turkija, kuri dominuoja tame regione. Amerikiečiams ten reikalingas vadinamasis „kontroliuojamas chaosas“ ir ši idėja JAV iškelta prieš daugelį metų, ką jie patys ne kertą yra skelbę viešai. Čia ir yra ta giluminė priežastis, kodėl tas konfliktas vyksta. Lygiai taip pat Jungtinėms Valstijoms nereikia ramybės ir gerovės Europos Sąjungoje, nes Europa yra Amerikos konkurentai - šito mūsų žmonės Lietuvoje visiškai nesupranta arba tiesiog nenori suprasti. Aš jau prieš daugelį metų radijuje esu sakęs, kad mes žiūrime į Vakarus kaip į visumą, kaip į labai draugišką šeimą, o iš tikrųjų tas „draugiškumas“ transliuojamas tik išoriniam pasauliui - jau prieš daugelį metų man buvo aišku, jog JAV ir Europos interesai yra priešingi. Mes visi norime valgyti skanią saldžią kriaušę, bet ta kriaušė tik viena, norinčių ją valgyti - šiame pasaulyje daug. O Turkija itin svarbi tuo, kad ji yra NATO šalis, todėl tai yra skilimas visame bloke, juolab kad Turkijos kariuomenė yra didžiausia ir geriausiai ginkluota kariuomenė visoje NATO (neskaitant Jungtinių Valstijų)... Ir ką gi mes pastarosiomis dienomis girdime? Kad bus uždarytos Jungtinių Valstijų karinės bazės Turkijoje. O štai JAV Kongresas staiga pripažino armėnų genocidą. Praėjo „tik“ 100 metų ir amerikiečiai staiga suprato bei prisiminė... Juk akivaizdu, kad tai nieko bendro su žmogiškumu ar atjauta neturi - tai yra grynai politinis veiksmas, nukreiptas prieš R.T.Erdoganą, kuris pasakė: mes tuomet priminsime jums indėnų genocidą... Aš čia taip pat įžvelgiu požymius vykstančio geopolitinio konflikto, kuris kiekvieną dieną vis aiškiau mums rodo, kad taip draugiškai, kaip iki šiol, mes jau nebegyvensime - kur bepažvelgsi, visur tas pat... Turkija yra tik dar viena šio konflikto dedamoji.

- Apžvelkime ir Jungtinių Valstijų reikalus. Dabar vykdoma apkalta JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump), o šį procesą jūs mūsų skaitytojams prognozavote dar prieš gerus metus. Bet kalbant apie Ameriką visada klausimas daug gilesnis, nei trumpalaikių procesų apžvalga. Ar matote skirtumus tarp D.Trampo ir, pavyzdžiui, Barako Obamos (Barack Obama) Amerikos?

- Ar tai yra D.Trampas, ar JAV prezidentu būtų tapęs koks nors kitas žmogus, ar taps juo ateityje - Amerikos politika nuo to nepasikeis. Nebent ji bus vykdoma kiek kitokiomis formomis, veikiama kitais metodais, gal vadovas nebus toks ekscentriškas ar nenešios tokios įspūdingos šukuosenos... Kodėl? Todėl, kad Amerikos politika negali keistis - ji yra nulemta tam tikrų aplinkybių, interesų ir pasaulinio masto priežasčių. O kodėl vyksta puolimas prieš D.Trampą apskritai? Pirmiausia todėl, kad jis yra svetimas politiniam elitui netgi nepaisant to, jog D.Trampas yra parašęs ne vieną knygą ir kaip politologas, ir kaip ekonomistas - jau prieš 20 metų jis kėlė klausimus, kurie šiandien yra dar aktualesni nei anuomet. D.Trampas nėra V.Zelenskis, kuris į šį postą įšoko tiesiai iš TV ekrano su komiko-šoumeno reputacija. O D.Trampas mąsto valstybinėmis-geopolitinėmis kategorijomis. Bet jis vis tiek yra svetimas toje aplinkoje. Ir čia būtina akcentuoti dar vieną esminį dalyką: šiandieniniame Vakarų pasaulyje (arba tame „auksiniame milijarde“) skilimas vyksta ne partijų ar valstybių lygmeniu (tas taip pat yra), bet požiūriu į šio pasaulio ateitį ir į pačius save. Kitaip sakant, vyksta vertybinis skilimas: vyrų-moterų, tėvų-vaikų reikalai ekonominėje srityje, kur tarpusavyje rungiasi finansinis bei pramoninis kapitalas su visiškai skirtingais interesais bei galimybėmis uždirbti. Vienoje pusėje stovi tradiciniai žmonės, kitoje - kaip aš juos vadinu, - svajokliai... Tie visi svajokliai šiandien ir stoja piestu prieš D.Trampą - MeToo aktyvistai, visokie feministai, homoseksualistai ar „žaliosios energetikos“ fantastai. O D.Trampas stovi tvirtai ant žemės ir yra gerokai realistiškesnis negu daugelis tų svajoklių... Todėl jis juos erzina. Tie svajokliai užsidėję spalvotus akinius ir jokios tikrovės nemato, o D.Trampas akinių nenešioja ir žiūri realiai. Jų pasaulio matymas absoliučiai skirtingas. Dėl to aš atskirčiau JAV vykstančią kovą prieš patį D.Trampą (impičmentas jokio rezultato neduos) nuo tikrovės, bet susipriešinimas Jungtinėse Valstijose niekur nedings ir jis eina kiaurai per visą „auksinį milijardą“, įskaitant ir Lietuvą. Kitąmet, kai šnekėsime tomis temomis, ir Lietuvoje tas susipriešinimas bus itin ryškiai matomas. Kuo toliau, tuo labiau. Vien dėl to, kad vieni turi spalvotus akinius, o kiti išsiverčia be jų...

- O šiame susipriešinusiame pasaulyje, nepaisant akinių ar skirtingų vertybių, dar vyksta ir ekonominiai karai: Amerika prieš Kiniją, Kinija prieš Europą, Europa prieš Ameriką... Kuo visa tai baigsis? Ar matysime kažkokį vieną nugalėtoją? O gal pralaimėsime visi?

- Tai yra esminiai dalykai... Tarp kitko, neseniai net mūsų žiniasklaidoje pasirodė iš „Bloomberg“ perspausdintas straipsnis apie pasaulio skolas. Ten buvo konstatuojama, kad mes stovime ant katastrofos ribos ir aprašyta tai, ką mes su jumis „Respublikos“ laikraštyje kalbame ne vienerius metus... Kur čia esmė? Esmė yra ta, kad Vakarų pasaulis arba mūsų minėtas „auksinis milijardas“ pastaruosius kelis dešimtmečius gyvena į skolą. Bet galimybė gyventi į skolą artėja prie pabaigos dėl kelių priežasčių. Viena iš priežasčių - skolų aptarnavimo kaštai yra tokio masto, kad daugiau jau negalima skolintis. Pateiksiu buitinį pavyzdį, kad būtų aiškiau: žmogus uždirba 1000 eurų per mėnesį, o tam, kad galėtų egzistuoti, jam reikia mažiausiai 400 eurų. Vadinasi, dar 600 galima nunešti į banką ir kredituoti sau kokią nors mašiną. Bet kai bankui atiduodi 600, tai daugiau kredituotis jau nebegali, nes toliau jau pavojus grės tavo gyvybei... Taigi, imant „auksinio milijardo“ mastu, kredito galimybės ir pasiekė šitą ribą - daugiau kredituotis nėra kaip, nes tuomet iškyla grėsmė valstybių gyvybiniams interesams. Antras dalykas - per šitą gyvenimo skolon laikotarpį išaugo Kinija, kuri nenori atiduoti savo darbo vaisių vien tik už tuščius nuliukus kompiuteryje... Čia prisiminkime tokį įstabų dalyką, kuris Lietuvoje praėjo visiškai nepastebėtas: visai neseniai Sočyje buvo susirinkę 50-ies Afrikos valstybių lyderiai. Ten buvo skirta diena atskiram svarstymui, kaip atsiriboti nuo dolerio. Įsivaizduokite - net Afrika tai supranta ir svarsto... Suvokime pagaliau vieną esminį dalyką: Amerika gali gyventi taip, kaip dabar gyvena ir emituoti dolerį tik būdama išskirtinėje padėtyje pasaulyje. O ta išskirtinė padėtis reiškia, kad doleris dominuoja prekyboje - štai ir mes iš rusų perkame dujas bei naftą už dolerius, nors turime eurą, tuo nusistebėjo netgi buvęs Europos viršininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker), pavadinęs tai nesąmone... Ta išskirtinė padėtis paremta 800 visame pasaulyje dislokuotų JAV karinių bazių galia... Todėl amerikiečiai dominuoja pasaulyje. Kai tik jie neteks savo išskirtinio vaidmens, mes neimsime jų dolerių, o tuomet pas juos prasidės didelė krizė. Štai ir visa logika. Dėl to Jungtinės Valstijos darys viską, kad išsaugotų savo išskirtinę padėtį. Dėl to ir sakau, kad nėra jokio skirtumo, kas bus JAV prezidentu - tai yra gyvybinis Jungtinių Valstijų interesas. Iš čia yra tie prekybiniai karai su Kinija ar Europa, nuolatinės sankcijos Rusijai ar Iranui ir pan. Viskas yra labai paprasta: tereikia nusiimti spalvotus akinius ir įjungti kritinį mąstymą. Tiesiog pas kiekvieną esantys akiniai skirtingai rodo pasaulį: vieniems pasaulis atrodo rožinis, kitiems - žydras, tretiems - žalias... Bet kai tik akinius nusiimi, jis vėl pasidaro toks, koks yra iš tikrųjų... Todėl palinkėkime skaitytojams kitais metais pažvelgti į pasaulį be įvairiaspalvių akinių...