Kokia suma kariuomenei garantuotų saugumą?

Ukraina toliau plėšoma į gabalus: dalis atitenka Rytams, dalis nori į Vakarus. Mūsų politikai dėl šio XXI a. karo užsispyrė padidinti ir Lietuvos karines išlaidas iki 2 proc. šalies BVP. Ar už tokią sumą taptume saugesni? Ir nuo ko saugesni?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo svečiai: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, krašto apsaugos viceministras Marijus VELIČKA, buvęs pirmasis Lietuvos atstovas NATO aljanse, mūsų kariuomenės veteranas, atsargos komandoras Eugenijus NAZELSKIS ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės krašto apsaugos ministras signataras Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Po įvykių Kryme vėl kalbame apie krašto gynybą. Ar gebėtume pasipriešinti, jeigu būtume užpulti?

A.BUTKEVIČIUS: Lietuvos gebėjimas pasipriešinti priklausytų nuo to, koks priešas ir kokiomis pajėgomis bandytų pažeisti mūsų stabilumą. Akivaizdu, kad Lietuva viena rasti galimybių apsiginti, jei tai būtų ne provokacijos, o rimtas ketinimas okupuoti teritoriją, negalėtų ir nepajėgtų. Ypač turint omeny, kad turime tik vieną rimtą potencialų priešininką - šiandieninę Rusiją, kurios politika gana agresyvi. Jeigu kalbame apie Lietuvos gynybą NATO kontekste, tokiu atveju Lietuva galėtų ne tik sulaukti paramos, bet ir, svarbiausia, gauti politinę paramą, kuri pačius ketinimus atakuoti mus, užimti teritoriją, įvesti čia politinę kontrolę darytų arba neįmanomus, arba priešininkas tiesiog būtų atgrasintas nuo tokių ketinimų.

Žinoma, jeigu įvyktų konfliktas ir būtų kariniai veiksmai, jie vyktų Lietuvos teritorijoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl apie Lietuvos gynybą pirmiausia reikėtų galvoti politiniu, strateginiu lygmeniu neprieinant iki karinio susidūrimo. Kitu atveju mes patirtume didelių tiek psichologinių, tiek žmonių, tiek ekonominių nuostolių. Vertindamas šiandien susidariusią kritinę situaciją sveikinu iniciatyvą padidinti mūsų karinius indėlius iki 2 proc. BVP. Tačiau man nepatinka, kai tai daroma gana isteriškai.

Negi iki Krymo įvykių nebuvo suvokiama, kad egzistuoja problema? Jeigu taip, tai ko verta visa Lietuvos Respublikos gynybos sistema, ko verta žvalgyba, ko verta NATO žvalgyba? Nejau reikėjo pamatyti Kryme V.Putino specialiąsias pajėgas ir tik tada pradėti mąstyti, kad mes turime savo įsipareigojimų partneriams? Nejau reikėjo sulaukti krizės, kad būtų priimtas sprendimas vykdyti savo įsipareigojimus pagal NATO sutartį? Štai čia yra problema.

Tie 2 proc. bus skirti, bus pripirkta visokio karinio turto, tai bus padaryta labai demonstratyviai, bet ar tai iš tikrųjų padidins mūsų saugumą? Ar tai bus padaryta tokiu būdu, kad mes geriausiai galėtume priimti paramą iš savo NATO partnerių, ir kartu ar bus sukurtas potencialas atgrasinti priešininką, net jeigu mes kurį laiką turėtume gintis patys. Tai pagrindinis klausimas, pagrindinė tema.

G.JAKAVONIS: Ar nebuvo padaryta klaida šiek tiek užliūliuojant, kad štai NATO mus gins?

E.NAZELSKIS: Mano galva ir supratimu, pusiau tuščios diskusijos - NATO gins, NATO neapgins ir t.t. Mes esame kolektyvinės gynybos dalis. Antra, reikėtų pradėti nuo to, kas apskritai yra gynyba. Mąstant apie esamą padėtį, aš irgi sveikinčiau tokią iniciatyvą. Galų gale geriau vėliau nei niekada. Pribrendome iki tokio dalyko, iki politinių sprendimų priėmimo ir susitarimo. Esu dirbęs NATO, taigi labai nesolidžiai atrodo, kai valstybės įsipareigoja ir savo įsipareigojimų nevykdo. O toliau yra koncepcijos klausimas.

Mes turime išspręsti pačią koncepciją. Išspręsti, kokią matome gynybą. Ministras viešojoje erdvėje kalba lyg ir netiesiogiai apie pozicinę gynybą. Žiūrint pro karinę prizmę aš joje didelio konstruktyvumo nematau. Turi būti ir tam tikros atsakomosios priemonės. Kaip integruoti totalinę gynybą, ją suderinti su kolektyvine gynyba, manau, šiandien daug kas Lietuvoje neatsakyta. Grįždamas prie tų 2 proc. BVP gynybai noriu pasakyti, kad su dideliu skausmu žiūriu į nuotraukas „Respublikos“ dienraštyje: vienoje - ministras, kitoje - suversti į smėlio krūvą ginklai. Gali skirti ir 5, ir 10 proc., vis tiek nieko doro nebus. Taigi į viską reikėtų žiūrėti kompleksiškai.

M.VELIČKA: Aš taip pat sveikinu, kad šiandien politinės partijos priėmė politinį susitarimą, kuris jau seniai turėjo būti priimtas. Pasiekti 2 proc. BVP 2020 metais. Apskritai teigiamas reiškinys, kad krašto apsaugos, gynybos finansavimas didinamas, nes kriziniu laikotarpiu, nuo 2008 metų, prieš tai buvusios Vyriausybės jis buvo drastiškai sumažintas. Sumažintas tiek, kad šiandien Lietuvos krašto apsaugos sistema turbūt yra praradusi daugiau nei pusantro milijardo litų. Keista, kad gyvenant rytinio kaimyno pašonėje į gynybą nebuvo žiūrima rimtai. Lygiai taip pat nebuvo priimtas įvertinimas, įsipareigojimas NATO organizacijai skirti 2 proc. BVP.

Taigi šiandien tikrai džiaugiuosi, kas yra pasiekta. Ir tikiuosi, kad bus įgyvendinta. Nes pasirašyti politinę deklaraciją yra viena, o ją įgyvendinti - kita. Kiek supratau, tiek Seimo pirmininkės, tiek Vyriausybės vadovų pasisakymai šiuo klausimu yra aiškūs. Atrodo, šio sprendimo link ir bus judama.

Kitas dalykas - Lietuvos gebėjimai apsiginti patiems, jei bet koks agresorius veržtųsi į Lietuvą. Nesutikčiau su tuo, kad mes nesugebėtume ar būtų labai sudėtinga. Visiškai teisingai buvęs krašto apsaugos ministras paminėjo, kad viskas priklauso nuo skaičiaus, nuo agresoriaus dydžio ir puolamosios jėgos. Jeigu bus puolama labai didelėmis pajėgomis, šiandieniniai pajėgumai nėra tokie dideli, kad atlaikytų prie Ukrainos išrikiuotą daugiau kaip 40 tūkst. karių kariuomenę.

Tačiau šiandien Lietuvoje yra patvirtinti gynybos planai, pagal kuriuos Lietuvos kariuomenė gintųsi agresijos atveju. Gintųsi iki tol, kol sąjungininkų pajėgos sugeneruotų reikiamą pajėgumą ir ateitų laikydamosi kolektyvinės gynybos principų į mūsų šalį. Manau, kad biudžeto lėšomis, kurias mes turime, visus mums iškeltus uždavinius stengiamės įvykdyti tiek, kiek galime.

Kaip sakoma, gynybos nemokamos nebūna, paslaugų nemokamų nebūna, o jeigu nėra skiriama reikiamų pinigų... Šiandien yra problema dėl tam tikrų šaudmenų atsargų, kurių rezervas per krizės laikotarpį buvo išnaudotas. Šiuo metu jis yra papildomas, kad būtų atkurtas buvęs pajėgumas. Nes karo atveju reikalingas tam tikras rezervas, kad būtų galima kariauti. Šiandien turint tiek pinigų, kiek yra skiriama, visa tai daroma maksimaliai, racionaliai, tiek, kiek galima.

Bus skiriamos didesnės lėšos, tos lėšos bus tinkamai panaudotos. Šiandien nesu girdėjęs, kad bent jau šiai Vyriausybei būtų kilę kokių problemų dėl pinigų panaudojimo.

Pinigai panaudojami logiškai. Jokių pirkimų Krašto apsaugos ministerija nedaro be karinio patarimo. Visi pajėgumai, kurie yra šiandien plėtojami ir numatyti plėtoti pagal turimą ir būsimą biudžetą, šiuo metu perplanuojami. Tai daroma atsižvelgiant į karinės logikos pamatą. Ir tai daroma, kad būtų atkurti tam tikri pajėgumai ir sugeneruoti nauji, padidintas Lietuvos gebėjimas apsiginti tam tikrais atvejais.

G.JAKAVONIS: Matau mažėjantį šaulių organizacijų skaičių, bandymus paimti jų pagrindu atitinkamą skaičių mobilizuoti, kai žinai, kad sudėtis yra jaunieji šauliai, net moksleiviai, kyla klausimų dėl savanorių šauktinių kariuomenės atsisakymo. Kas bus tie žmonės, kurie priešinsis, juk generolų turime daugiau negu kareivių?

M.VELIČKA: Praėjusiais metais buvo organizuojamos jaunųjų šaulių stovyklos. Krašto apsaugos ministerijos skirtais pinigais į jas buvo pakviesta daugiau nei 3 tūkstančiai jaunųjų šaulių. Tokiu būdu skatiname jaunuosius Lietuvos gyventojus prisidėti prie aktyviojo rezervo.

Šiandien turime profesionalią kariuomenę. Ir vėl dėl pinigų stygiaus ji nėra iki galo tinkamai sukomplektuota. Tačiau atkūrus tuos pajėgumus, kurie šiandien numatyti, t.y. finansavimą, struktūra bus iki galo užpildyta. Taip pat turime krašto apsaugos savanoriškąsias pajėgas, turime aktyvųjį rezervą, turiu omeny savanoriškąsias pajėgas, ir rezervą, t.y. asmenis, kurie išėję į atsargą.

Reikėtų paliesti emigracijos temą. Kiekvienais metais šaukiame rezervo karius į tam tikrus mokymus. Šiais metais pašaukėme, rodos, 700, kitais metais planuojame dar daugiau. Noriu pateikti paprastą pavyzdį - asmuo, kuris šiuo metu gyvena Norvegijoje, gavęs šaukimą į pakartotinius mokymus, be jokių problemų grįžo į Lietuvą, atliko pakartotinius mokymus ir vėl išvyko. Todėl galiu pasakyti, kad Lietuvos rezervo karių, karių ir jaunųjų šaulių pasiryžimas ginti šalį yra gana didelis.

A.PAULAUSKAS: Iki 2004-ųjų, kai mes rengėmės stoti į NATO, tikrai buvo visiškai kitoks suvokimas, kokios turi būti mūsų krašto apsaugos gynybos sistemos, koks finansavimas. Kaip tik turiu lentelę. 2003-2004 metais mes skyrėme didžiausią dalį BVP - 1,36 proc., o kai tik įstojome, kreivė iš karto leidžiasi žemyn. Mes bent psichologiškai iki Ukrainos įvykių suvokėme, kad įstoję esame saugūs ir galime savo krašto apsauga rūpintis tik tomis lėšomis, kurios lieka nuo visų kitų finansavimų.

Galiu dar daugiau pasakyti. Argumento, kad štai buvo tie ketveri metai, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų, kai krašto apsauga buvo visiškai prastai finansuojama, aplinkinės šalys nepripažįsta. Estai pasiekė net 2 proc., latviai didino finansavimą, lenkai taip pat. Kitaip sakant, netgi krizės laikotarpiu buvo suvokiama, kad krašto apsaugai reikia skirti pakankamai lėšų. Čia reikėtų prisiminti, kad ir mūsų prezidentė, gynybos pajėgų vyriausioji vadė, yra pasakiusi, kad tie 2 proc. niekur nėra įrašyti ir nėra joks įsipareigojimas, nors visuose dokumentuose, pradedant 2004 metais, visur apie tuos 2 proc. kalbame. Ir formaliai esame įsipareigoję - 2012 metais, kai partijos pasirašė gynybos susitarimą, buvo pasakyta iki 2016 metų pasiekti 1 proc. Bet jeigu pasižiūrėtume į 2013 ir 2014 metus, pamatytume, kad nuo to susitarimo buvome pradėję atsilikti. Buvo klausimas, ar tą 1 proc. išvis bepasieksime. Aš irgi sveikinu pastarąjį susitarimą, nors politikoje esu nebe pirmus metus ir esu matęs tų susitarimų labai daug, todėl juos vertinu laikydamasis tam tikros kritinės nuostatos.

Turėjau progos susipažinti, kaip tokie susitarimai įgyvendinami Danijoje, Belgijoje. Ten prie tokių susitarimų smulkiai surašoma, ką partijos sutaria už tuos 2 proc. įsigyti krašto apsaugai - nurodomi konkretūs įsigijimai, terminai, netgi sumos. Ir šiuo atveju siūliau, kad prioritetas būtų ne tik pinigai, kuriuos reikia skirti, bet ir ką įsigyti. Jeigu atkreipėte dėmesį į to susitarimo 10 punktą, ten pirmą kartą trumpai paminėta apie prieštankinę ginkluotę, pėstininkų kovines mašinas, rezervo rengimą.

Kad ir mažytis, bet tai žingsnis į priekį. Kad nebūtų taip, kaip dabar kalba buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kad pajėgumai, kuriuos įsigijo ankstesni ministrai, yra ne laiku ir visai nereikalingi. Arba reikalingi, tik ne Lietuvos kariuomenei. Mes turime žinoti, kad partijos sutaria, ką reikia įsigyti, ir tai būtų daroma. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas galėtų kontroliuoti, žiūrėti, ar tikrai vykdomas tas susitarimas. O kai tik įrašomi 2 proc., sunku kontroliuoti.

Įvykiai Ukrainoje, manau, padėjo daugeliui suvokti, kad krašto apsauga ir pinigai, skiriami gynybai, nėra tik paradai, misijos, o uolus saugumo užtikrinimas.

Kalbame apie įsigijimus, tačiau turime daug dėti pastangų ir karinei, patriotinei, pilietinei dvasiai ugdyti. Pradedant nuo mokyklos. Anksčiau buvo stebimasi, kaip čia mokyklose militarizuosime mokinius. Tas klausimas buvo visiškai atmetamas, negalėjo būti net kalbos, kad mokykloje atsirastų kokios tai pamokos ar mokymai. Dabar jau taip kategoriškai nebekalbama. Jau ir vienas kitas ministras sako, kad galime grįžti prie tos temos. Turbūt reikia peržiūrėti visą šaulių organizacijos veiklą. Čia irgi didelis rezervas. Manau, kovinės dvasios ugdymas turi būti vienas iš pagrindinių dalykų. Ir švietimo sistemos, ir, aišku, krašto apsaugos. Kitu atveju mes galime turėti daug ginklų, galbūt modernių, bet ar su jais kovos žmonės, jeigu jie neturės tos dvasios, įsitikinimo, kad reikia ginti šalį.

G.JAKAVONIS: Kam skirti tuos 2 proc.?

A.BUTKEVIČIUS: Valstybės, ypač mažos, gynyba yra ne karinis uždavinys. Tai politinis uždavinys. Manymas, kad naudodami karines priemones tik galime padidinti savo saugumą, yra klaida. Karinės priemonės mažos valstybės gynyboje atlieka tik tokį vaidmenį, kiek jos padeda sukurti tam tikrą pakitusį politinį kontekstą, kurį galima išnaudoti politikoje. Kitaip sakant, ar mes užsiimsime fiksuoti agresijos aktą, ar mes išlošime laiką, per kurį ateis politinė ir karinė pagalba?

T.y. maždaug tokio masto tikslai gali būti formuluojami karinėje gynyboje, bet ne vien tik jos pačios pastangomis užtikrinti mūsų valstybės ir visuomenės saugumą. Antra, šiais laikais priešininkas nesiekia užgrobti teritorijos. Priešininkas siekia įvesti savo politinę kontrolę, siekia pajungti kitos valstybės ekonomiką arba rinką savo interesams. Nebent tos valstybės teritorijos reikėtų jo tolimesniam šuoliui - kariniam veiksmui. Norint apsisaugoti nuo priešininko politinės kontrolės, pirmiausia reikalinga gerai pasiruošusi visuomenė. Taigi investicija į visuomenės rengimą susidurti su galima krize yra kur kas svarbesnis dalykas, mano požiūriu, nei tam tikros rūšies ginklų įsigijimas, nes jie nebus naudingi nesant visos sistemos.

Gynyba yra kompleksinis uždavinys. Negali nusipirkti tik prieštankinės ar tik priešlėktuvinės ginkluotės, nespręsdamas šio uždavinio kompleksiškai. Mano požiūriu, Lietuvos gynybai šiandien trūksta visko. Kaip ir tais 1990-aisiais, kai buvo įsigyjama viskas, kas buvo įmanoma. Tuos 20 metų kiekvienas gynybos vadovas, ką gaudavo, tą griebdavo. Vienas statė šaudmenų fabrikėlį už milijonines sumas, paskui už tai gavo prancūzų garbės legiono apdovanojimą, kitas pirko sunkvežimius, trečias dar kažką. Visko galbūt reikia, bet nesant valstybės pasirengimo krizei plano tokie epizodiniai pirkimai padaro daugiau žalos nei naudos.

Turi būti aišku, ką turi daryti valstybė, kad galėtų pati atsilaikyti tą laiką, kuris numatytas NATO planuose, per kurį ateis pagalba. Kitas dalykas, ką mes turime padaryti patys, jeigu aiškiai būtų fiksuotas agresijos faktas.

Mes patys turime būti atsakingi už tai, kad laiku pamatytume, kokia krizė artėja. Ukrainiečiai galėjo labai anksti susivokti, kad ketinama aneksuoti Krymą. Apie tai buvo žinoma ganėtinai plačiai. Taip pat ir NATO. Tai karo specialistams nebuvo jokia naujiena. Tiesiog ukrainiečiai užsiėmė savo vidinėmis peštynėmis, neskyrė dėmesio artėjančiai krizei. Jeigu mes taip pat užsimerksime pešdamiesi viduje ir nematysime artėjančios krizės ženklų, nesukursime sistemos, kuri tuos ženklus fiksuotų, kalbu apie žvalgybą, kontržvalgybą, iš viso nupirkto metalo laužo jokios naudos taip pat nebus.

G.JAKAVONIS: Per visuomenės apklausą didesnė dalis respondentų neslėpė, kad „mes neisime ginti su ginklu“. Tai ką gali pakeisti karinių išlaidų didinimas iki 2 proc. BVP?

E.NAZELSKIS: Kas tie 2 proc.? Aišku, karo ekonomika yra labai specifinis mokslas. Pas mus neįvertinama, kad tie procentai tam tikra prasme tempia valstybę pirmyn. Vystosi ekonomika. Nes karyba visuomet turėjo tai, kas inovatyviausia, naujausia.

Šiandien man kelia nerimą žodžiai „nupirksim, nupirksim, nupirksim“. Man atrodo, kad reikia gerai apskaičiuoti, ką turime pasigaminti ar pasidaryti patys. Tokie dalykai kaip šaudmenys, sprogmenys, minos, granatos - savos pramonės dalykas. Šioje srityje turėtume eiti į regioninę kooperaciją kartu su latviais, estais ir lenkais. Ir tokie skuboti pareiškimai, kad mes čia tuoj pripirksime automobilių... Reikia atsisakyti tokio plano. Ne tai, kad pripirksime, o nupirksime tai, ko mums reikia. O ko mums reikia, čia jau kitas dalykas - bendro plano.

Norėčiau reaguoti dėl mažų valstybių. Istorija mena ir mažų valstybių - kaip 1937 metais Suomijos ar 1969 metais Izraelio - pavyzdžių. Tada niekas nekėlė klausimo, dideli ar maži. Gynėsi. Pasirodo, galima tai padaryti.

Viceministras, jau ne pirmą kartą girdžiu, tarsi ramina, esą turime tą, turime tą. Mes čia sėdime daugiau mažiau šaukiamo amžiaus. Konkrečiai užduodu klausimą: ar žinote savo vietą mobilizacijos atveju, kur būsite, ką veiksite?

G.JAKAVONIS: Nieko nežinau.

E.NAZELSKIS: Ar jūs daktarausite, ar vadovausite, ar dar ką nors darysite? Aš nežinau. Aš nežinau savo vietos. Kai sakoma, kad mes turime atsargos karių, tas klausimas ir iškyla. Gal man duos laivą pavairuoti, dėstyti akademijoje, nežinau. Tai yra tik toks visuotinis nuraminimas, kad kažkas kažkur vyksta. Aišku, ir to nuraminimo reikia.

Mokslinio tyrimo institutas klausia, jūs ginsite Tėvynę ar neginsite. Mano galva, klausimo formuluoti šitaip negalima. Tai kiekvieno žmogaus pilietinė pareiga. Kitas dalykas, kaip padėti realizuoti šitą pareigą, kad žmonės suprastų, jog jie atlieka prasmingą darbą. Tai be galo sudėtingas dalykas ir turėtų būti to mūsų kompleksinio plano neatsiejama dalis. Kolektyvinės gynybos ir totalinės gynybos bei šių dviejų dalykų suderinamumas.

M.VELIČKA: Pradėčiau turbūt nuo to, kad viską lemia pinigai. Turint tokį biudžetą, koks yra šiandien, kalbėti apie kariuomenės modernizaciją, apie naujos ginkluotės ar dar ko nors įsigijimą mes net neturime galimybės. Šiandien skiriamos pinigų sumos vos užtenka tam tikriems pajėgumams išlaikyti. Sakykime, sugenda automobiliai, o mes realiai neturime tiek pinigų, kad galėtume įsigyti reikalingų dalių.

G.JAKAVONIS: Neišduodat paslapties?

M.VELIČKA: Ne, ne, jokios paslapties neišduodu, bet dabartinis biudžetas mums leidžia vos vos išlaikyti tai, ką turime. Šiandien pinigai yra skiriami kariams išlaikyti, jiems parengti, algoms sumokėti, tvarkyti tą techniką, kuri šiandien važiuoja, reikiamam kiekiui šaudmenų nusipirkti, kad iš tikrųjų būtų galima treniruotis ir būti pasiruošusiems ginti valstybę turimais pajėgumais.

Lyg buvo suabejota, ar mes turime gynybos planus. Taip, mes juos turime. Yra gynybos planai, jie nuolat atnaujinami, nuolat pritaikomi prie šiandieninės situacijos, bet tai yra slapta informacija, tad daugiau į tuos dalykus leistis negaliu. Kartoju: Lietuva savo gynybos planus iki tol, kol ateis sąjungininkai, turi. Ir dėl to niekas neturėtų abejoti.

Buvo keliami klausimai, ar sąjungininkai ateis, ar neateis, netgi visuomenė buvo šiek tiek išsigandusi. Atsakymas vienareikšmiškas: žinoma, kad ateis. Neturiu jokių abejonių. Šiandien mano nuomonė tokia, bet ji nuo tos akimirkos, kai mes įstojome į NATO, ir nebuvo kitokia. Esu 100 proc. įsitikinęs, kad sąjungininkai ateis, tai patvirtina ir mums parodytas politinis aktyvumas. Tiek Prancūzijos ministras, tiek Vokietijos ministrai, tiek kiti deklaravo, kad aljansas šiandien yra stiprus ir kad krizė Ukrainoje parodė, jog aljansas sugeba veikti. Papildomi amerikiečių naikintuvai oro policijai tai tik patvirtina.

Klausimas: kaip mes patys ginamės? Kalbant apie jaunimą, tai kiekvieną savaitę vyksta pratybos. Jaunieji šauliai taip pat yra rengiami. Valstybinės institucijos yra suaktyvintos, t.y. rengiami vadinamieji mobilizaciniai planai. Vyksta sąveika tarp valstybinių institucijų, kurios karo atveju būtų reikalingos. Nuolat vyksta derinimai tarp ministerijų.

Ar kiekvienas atsargos karys žinotų, kur reikia ateiti? Visų į atsargą išleistų karių atsargos biliete nurodyta, kokiam daliniui jie priskiriami ir kur jie turėtų prisistatyti. Mano šauktinio biliete aiškiai nurodyta, į kokį dalinį aš esu skiriamas ir kur turėčiau atvykti.

G.JAKAVONIS: Jeigu dabar skiriame 2 proc. BVP gynybai, vadinasi, smogsime per socialinius dalykus, mediciną...

A.PAULAUSKAS: Jeigu mes nesutvarkysim socialinių, tautinių mažumų klausimų, nesutvarkysim savo ekonomikos, kad žmonės, gaudami mažiausius atlyginimus, nemokėtų už energetinius resursus brangiausiai, mes tą kovinę dvasią, kokią įsivaizduojame - patriotinę, pilietinę, - sunkiai suformuosime. Nemanau, kad pasikartos 1940-ieji, bet kad mes turėsim tam tikrų abejonių... Vienas politologas rašo, kad mes, nespręsdami tautinių mažumų problemų, atstumiame apie 20 proc. savo gyventojų. Jie vargu ar dalyvautų gynyboje taip, kaip mes norėtume. Taigi savo vidaus grėsmių nesuvokimas daro mus silpnesnius.

Ar tie 2 proc. krašto apsaugai turės neigiamos įtakos mūsų socialinei politikai? Nemanau. Vis tiek ekonomika auga, papildomos lėšos į biudžetą numatytos, BVP auga. Kiek numatyta socialinėms programoms, mes galime skirti. Bet jūs pažiūrėkite: kai tik ekonomika auga, socialinė atskirtis didėja. Tai netgi ne pinigų klausimas, o būtent paskirstymo ir socialinės politikos klausimas. Atskirtis labiausiai išauga, kai auga ekonomika ir didėja biudžetas. O taip neturėtų būti.

Naujausi tyrimai rodo, kad krašto apsaugos sistemoje net 60 proc. ir daugiau lėšų išleidžiama atlyginimams, išlaikymui, o įsigijimams, karinei technikai - iki 30 proc. Tas santykis turėtų išsilyginti, tada įsisuktų ir ekonominiai dalykai, iš dalies būtų sprendžiami socialiniai klausimai.

A.BUTKEVIČIUS: Čia reikia kalbėti apie valstybės psichologinės gynybos ir apie valstybės informacinės gynybos koncepcijas. Ar jas Lietuva turi, ar ne? Lietuva turi psichologinės gynybos padalinius, bet Lietuva neturi psichologinės gynybos politikos ir koncepcijos. Lygiai tas pats pasakytina ir apie informacinę gynybą.

Lietuva iki 1940-ųjų turėjo bent jau užuomazgas patriotinės, psichologinės gynybos, kūrė atitinkamus pavyzdžius. Nors šiandien žiūrint į tą didžiųjų kunigaikščių kultą, kuris buvo Lietuvos patriotinės politikos iki 1940-ųjų akcentas, kartais norisi nusišypsoti.

Bet tie žmonės to laikotarpio mūsų tautiečiams suformavo motyvą gintis beveik iki 1958-ųjų, t.y. sukūrė psichologinius pagrindus tautai priešintis.

Daugiau informacijos rasite ČIA.