Kas boikotavo Krymo platformos susitikimą?

„N1" žiniomis, toks sprendimas buvo priimtas po rugsėjo 16 d. įvykusio Serbijos parlamento pirmininko Vladimiro Orličiaus ir Rusijos ambasadoriaus Belgrade Aleksandro Bocan-Charčenkos susitikimo.

Rugsėjo 21 d. datuojamame Serbijos parlamento dokumente, su kuriuo pavyko susipažinti portalui, sakoma, jog A.Bocan-Charčenka „išsakė lūkesčius, kad Serbijos Respublikos Liaudies Skupštinos delegacija nedalyvaus šiame susitikime". Vietoj šio renginio Rusijos ambasadorius pasiūlė V.Orličiui apsilankyti Maskvoje.

Susitikimą boikotavo ir pačios Kroatijos prezidentas Zoranas Milanovičius. Jis pareiškė „matąs daug cinizmo ir nesąžiningumo Ukrainos žmonių ir karo atžvilgiu ir todėl nenorįs prie to prisidėti".

„Galiausiai JAV ir Rusija turės sėsti prie derybų stalo, nes jos kariauja tarpininkaujant Ukrainai, o Ukrainos žmonės už tai moka siaubingą kainą. Nežinau, kodėl niekas nedrįsta to atvirai pasakyti, bet tai yra tiesa", - tvirtino Kroatijos valstybės vadovas.

Ši karo versija beveik atitinka oficialią Kremliaus poziciją: Ukraina - pasyvioji pusė, tikrasis karas vykstantis tarp Rusijos ir Vakarų. Belieka pridurti, kad puola Vakarai, o Rusija - ginasi. Tokia versija neigia Rusijos atsakomybę už suverenios šalies puolimą. Anot Kremliaus ideologų, Ukraina apskritai nėra suvereni valstybė, ji tiesiog perėjusi iš Rusijos įtakos zonos į pavaldumą Vakarams. Tad nesą ir jokio suverenumo pažeidimo, vykstant invazijai, aneksuojant šios šalies teritorijas ar planuojant keisti jos valdžią.

Rusijos geopolitinė logika atmeta kiekvienos tautos suverenumo principą. Pasak jos, visas pasaulis tėra supervalstybių galios ir įtakos zonos. Ukraina esanti Rusijos įtakos zona, tad Vakarų šalys elgiasi tiesiog ciniškai, padėdamos Ukrainai ir tokiu būdu besikišdamos į Rusijos vidaus reikalus, siekdamos atimti iš Rusijos tai, kas jai teisėtai priklauso. Paradoksalu tai, kad šią logiką atkartoja NATO šalies - Kroatijos - lyderis.

Z.Milanovičius jau yra pareiškęs, kad vetuos Švedijos ir Suomijos stojimą į NATO. Kuo šių šiaurės šalių stojimas į bloką, kuriam priklauso Kroatija, pažeis pastarosios interesus, prezidentas laiko paslaptimi, bet aišku, kuo tai gresia Rusijai. Švedijai ir Suomijai įstojus į NATO dar pailgės Rusijos siena su šiuo bloku, o dar dvi šalys sustiprins jį savo karinėmis pajėgomis.

Kroatijos prezidento linija skiriasi nuo parlamento daugumos ir vyriausybės pozicijų. Šių institucijų vadovai remia NATO plėtrą ir pritaria dviejų minėtų šiaurės šalių stojimo sutarties ratifikavimui. Kas link Serbijos, tai jos prezidentas Aleksandaras Vučičius kalba apie multivektorinę savo šalies geopolitiką, laviruoja tarp Rusijos ir Vakarų bei pasisako prieš bet kokių užsienio ar tarptautinių karinių pajėgų bazes Serbijos teritorijoje.

Atvira karinė agresija prieš Ukrainą atstūmė nuo Rusijos jos tradicines europietiškas sąjungininkes - Vokietiją, iš dalies - Prancūziją ir iš esmės - Italiją, bet randasi sąjungininkų ten, kur to mažiausiai tikėtasi - Vidurio Europoje. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, atėjęs iš antisovietinių disidentų gretų, vis aštriau pasisako prieš sankcijas, rengia liaudies referendumus su tendencingai suformuluotais klausimais apie žalą Vengrijos ekonomikai, o Kroatijos prezidentas priešinasi NATO plėtrai. Jei kitais metais keisis valdžia Lenkijoje, yra tikimybė, jog ir ši šalis gali keisti savo griežtą antikremlinę poziciją.

Paradoksalu, bet veto teisė tarptautiniuose blokuose, sauganti nacionalinių valstybių suvernumą ir vertybes nuo globalaus ar viršnacionalinio diktato, tampa Trojos arkliu didžiosiose geopolitinėse kovose. Kol Rusijos agentai turi šią teisę NATO ir Europos Sąjungoje, Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas gali miegoti ramiai.