Būtiniausi „namų darbai“ - stiprinti krašto gynybą

- Šią savaitę įvyko G7 vadovų susitikimas. Ką jis parodė?

- Jis aiškiai parodė, kad Rusijai pavyko sukurti kolektyvinius Vakarus. Pastarieji pagaliau suvokė, kad Rusija, kurią jie ilgą laiką vertino kaip kiek kitokį, bet visgi partnerį, iš tikro yra ne kas kita, kaip sektantų užgrobta ir valdoma teritorija. Jie, naudodamiesi sena, išbandyta bolševikų schema, surengė revoliuciją vienoje, atskirai paimtoje teritorijoje ir pabandė ją eksportuoti į kitas šalis. Šios pagaliau suprato, kuo tai gali pasibaigti, todėl G7 šalių lyderių juokeliai apie nuogą Vladimiro Putino „torsą" yra ne kas kita, kaip požymiai, kad Rusijai organizuojamas pasipriešinimas.

Deja, šią mums palankią žinią niveliuoja Dalios Grybauskaitės, Albino Januškos ir grupelės jaunų nevykėlių, tokių kaip Gabrielius Landsbergis, Matas Maldeikis ir kiti, komanduojami vadinamieji Lietuvos politikai. Jie ir toliau šaukia, kad būtina nesilaikyti bendros ES ir NATO saugumo politikos, o Lietuva esą toliau gali planuoti virti savo „sriubą" bendro puodo kampe.

Jei manytume, kad už šios pozicijos slypi tik karjerizmas, labai aktualus kadenciją baigusiai prezidentei D.Grybauskaitei arba po kitų rinkimų (jeigu tokie dar bus) iš visų gerai apmokamų postų lėksiančiam G.Landsbergiui, tai būtų dar pusė bėdos. Asmeniškai aš manau, kad jie sąmoningai žaidžia Rusijos interesus atitinkantį žaidimą ir bet kokia kaina bando sueiti į konfliktą su ES ir NATO, taip bandydami pasodinti juos prie derybų stalo.

ES ir NATO strategija akivaizdi - maksimali karinė ir ekonominė parama Ukrainai, sukuriant palankią terpę „nukraujuoti" Rusijai, o tuomet spręsti Rusijos kaip valstybės politinio išlikimo klausimus. Šiai Vakarų strategijai priešinasi Lietuvos politikai, įsivaizduodami, kad jie gali ES ir NATO primesti savąsias, pačių sukurtos krizės, sprendimo strategijas. Privačiuose pokalbiuose jie bando rasti argumentų, kodėl Lietuvai reikia iš dalies riboti tranzitą į Kaliningradą. Ten jie nekalba, kad tai yra sankcijų tąsa, nors ir toks teiginys - mūsų politikų sukurtos problemos paviršinis aiškinimas. Privačiai jie teigia, kad yra labai gudrūs ir, sukurdami kritinę situaciją, jie esą privers Vakarus skirti daugiau dėmesio Lietuvos saugumo ir gynybos klausimams. Jie fantazuoja, kad po tokio incidento Lietuvoje mes turėsime ne NATO batalioną, o visą brigadą. Jeigu šie „strategai" turėtų bent lašelį sveiko proto, jie suprastų, jog ir brigada, kai Vilnius yra tik per 30 kilometrų nuo sienos su Baltarusija, nieko nepakeis. Valstybė, kuri neturi nei gynybinių įtvirtinimų, nei aiškios strategijos, kaip karo atveju stabdytų įsiveržusį priešą, gali tikėtis tik vieno - atiduoti turimas pozicijas.

Norintiems abejoti mano žodžiais priminsiu, kad rusai Kijevo prieigas pasiekė per 14 valandų nuo karo pradžios, įveikdami 180 km atstumą. Prie Chersono ir Mariupolio jie priartėjo per 18 valandų. Tikėtina, oponentai man teigs, kad taip įvyko todėl, nes ten buvo valstybinė išdavystė. Jie bus teisūs, bet kas gali paneigti, kad analogiškai nesielgia dabartinė Lietuvos valdžia? Todėl reikia tiesiai ir aiškiai pasakyti - esame kišami į tokį pavojų, kuriam nesame pasiruošę.

- Apie Ukrainos pasirengimą karui irgi buvo įvairių kalbų.

- Lyginant Ukrainos ir Lietuvos pasirengimą galimam karui, mūsiškis tesudaro 30-40 proc. to, ką turėjo ukrainiečiai. Jie šiandien sėkmingai numuša rusų sparnuotąsias raketas tais priešlėktuvinės gynybos kompleksais, kuriuos turėjo dar prieš Vakarams pradedant tiekti ginkluotę. Tuo pat metu Lietuva, neskaičiuojant kelių į dangų nukreiptų „špygučių stingerių" ir neseniai įsigytų norvegiškų sistemų, nieko panašaus neturi.

Tikslinga būtų priminti, kad ukrainiečiai sėkmingai ginasi visu didžiuliu 1400 km ilgio frontu. Lietuva potencialaus konflikto atveju gautų kiek mažesnį frontą, tačiau mes turime 20 kartų mažiau gyventojų ir 15 kartų mažesnes gynybines pajėgas. Kalbant konkrečiau, Ukrainos ginkluotosiose pajėgose iki karo buvo 250 tūkstančių karių, o Lietuva šiuo metu jų turi 19 tūkstančių.

Nepaisant to, mūsų valdžia vis bando pabrėžti, kad, būdami NATO nariais, su turima ginkluote mes pajėgsime spręsti Aljanso patikėtas užduotis. Būkime atviri patys sau - su tuo, ką šiandien turime, tokių uždavinių, kuriuos būtų privalu atlikti laukiant, kol ateis pagalba, mes neišspręsime. Tai visiems, išskyrus mūsų „protinguosius", buvo aišku nuo pat pradžių, todėl NATO planuotojai ir numatė, jog galimo konflikto atveju Baltijos šalys bus užimtos, o pagalba ateis maždaug po 180 dienų. Net nebejoju, kad tuoj visoks „gaivalas" ims šaukti, jog privalome pasitikėti partneriais. Pasitikėti būtina, tačiau siūlau pažiūrėti, kaip po 130 karo dienų atrodo Ukraina ir pagalvoti, kaip Lietuva atrodys po 180-ies. Beje, po tokio termino netgi partneriams gali kilti klausimas - kodėl mūsų vyrai turi guldyti galvas už Vilnių ar Narvą, jeigu valstybių, kuriems šie miestai priklausė, nebėra? Tokiu atveju išvaduotojų mums vėl tektų laukti 50 metų.

Taigi, NATO siūlomos šios dienos strategijos mums nėra priimtinos, tačiau jei čia dar būtų galima diskutuoti, tai vadinamųjų Lietuvos politikų veiksmai akivaizdžiai kenkia šaliai. Jų pastangomis į Lietuvą žiūrima ne į kaip patikimą partnerį, o kaip į V.Putino komandai tapatų „gopniką", bandančiam blefuojant partneriams primesti klausimų, kuriems šie nėra pasirengę, sprendimų paieškas.

G7 lyderių, kaip ir NATO atstovų susitikimą Madride, reikia vertinti būtent tokiame kontekste ir išsikelti klausimą - ar pasiekti pokyčiai problemiškoje Lietuvos saugumo situacijoje? Pokyčiai geresnio mūsų situacijos vertinimo link yra. Bet ne dėl provokacinių ir nepagarbių mūsų politikų veiksmų sąjungininkų pasirinktos strategijos atžvilgiu. Poslinkius suponavo efektyvi ukrainiečių savigyna ir Vakarų suvokimas, jog velnias nėra toks baisus, kaip atrodė, o Rusijos pajėgos ir jos Vakarų gąsdinimo strategija neturi pagrindo. Bet baimės dėl atominio ginklo išlieka. Vakarų valstybių lyderiai supranta, kad turi reikalą ne su valstybe, o su sektantais, kurie gali pasakoti sau ir kitiems, kaip jie keliaus į dangų, kai visi kiti maudysis radioaktyviame lietuje. Šis suvokimas Vakarų lyderių psichikoje išlieka ir kova su juo, galvojant apie mūsų saugumo didinimą, tampa pagrindiniu Lietuvos uždaviniu.

- Kokie būtų Lietuvos „namų darbai"?

- Atsakymas akivaizdus - stiprinti krašto gynybą. Kaip ir visais visų konfliktų laikais, pagrindiniu, gal net lemiamu veiksniu tampa laikas. Turime suprasti, kad mūsų krašto gynyba pirmiausia yra mūsų pačių reikalas. Geru pavyzdžiu čia galėtų būti Izraelis, į kurį ir reikėtų orientuotis. Deja, mes aiškiai matome primityvias valdančiųjų intrigėles, aiškinimą, kad jie geriau už pačią EK žino, ką ji norėjo pasakyti, priimdama sankcijų politiką ir t.t. Tai ne tik atrodo kvailai, bet yra pavojinga, nes vanduo pilamas būtent ant Kremliaus politikos malūno.

Prisiminus Lietuvos istorijos niuansus, pavojus tampa dar rimtesnis. Po 1794 m. Lietuva kas tris dešimtmečius vis bandydavo išsivaduoti iš okupacijų. Neilgas 1920-1940 metų savivaldos laikotarpis vėl buvo pakeistas okupacija.

Dabartinis 32 metų laikotarpis ir po jo kylanti krizė rodo, kad šie laiko ciklai mūsų valstybei yra labai pavojingi. Todėl veikimas, kuriant atskiras išlikimo strategijas - ar tai būtų neutralumo, ar Vakarų partnerių šantažo strategijos, - nieko gero neduos. Mūsų gynybinį potencialą gali sustiprinti tik efektyvi diplomatija ES ir NATO plotmėje. Taip pat būtina susitarti su estais ir latviais dėl bendro Suvalkų koridoriaus gynimo galimos invazijos atveju. Į šį procesą gyvybiškai svarbu įtraukti ir lenkus. Tai yra pagrindiniai mūsų politikos uždaviniai. Neišsprendus įvardintų politinių uždavinių, visos kitos provokacinės veiklos tebus pavojingi asmeninės naudos siekiančių veikėjų žaidimai.

- Kalbant apie mūsų sienų gynybą, be abejonės, būtina įvertinti ir Baltarusiją?

- Jos vaidmuo yra esminis. Lietuvai ir jos pseudopolitikams padarius viską, kad būtų „uždarytos" elementarios galimybės vystyti diplomatinius santykius su Baltarusija, jos vaidmuo galimoje Suvalkų krizėje tampa lemiamas. Daug požymių rodo, kad V.Putinas pasiekė bent jau formalų Aliaksandro Lukašenkos sutikimą dalyvauti jo karinėse avantiūrose. Tikėtina, kad A.Lukašenkos veiksmai bus nukreipti ne tik siekiant sustabdyti ginklų tiekimą per Ukrainos ir Lenkijos sieną. Neatmesčiau galimybės, kad analogiška strategija bus nukreipta ir į kitą pusę - į Suvalkus.

Vėliau V.Putinas, tyčiodamasis iš Vakarų, galės pareikšti, kad čia veikė ne jis, o situacijoje nesigaudantis Batka. Galbūt pasigirs balsų, teigiančių, jog rusai pavėlavo ir baltarusiai jiems primetamo tokio vaidmens neprisiims. Galbūt. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pasirengimo tokiam scenarijui. Deja, jokia veikla šia kryptimi nėra vykdoma. Galite pervažiuoti visu Suvalkų koridoriumi ir ten nesutiksite nė vieno Lietuvos ar Lenkijos kario. O būtent jo, vienintelio sausumos kelio karo atveju, saugumu privalu rūpintis. Ten turi atsirasti ir fortifikacijos, ir efektyvi priešlėktuvinė gynyba, kuri užtikrintų, kad koridorius funkcionuos tiek, kiek laiko užtruks NATO permesti čia savo dalinius. Ir priešingai, jeigu mes nepadarysime šių „namų darbų", apie pagalbą iš šalies, tikėtina, galėsime tik pasvajoti.