Baltarusijai lieka laukti parašyto nuosprendžio

- Baltarusijoje nerimstant aistroms, šios šalies vadovas Aliaksandras Lukašenka skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Apie ką jie galėjo kalbėtis?

- Norint suprasti atsakymą, reikia prisiminti netolimą praeitį. 2010 ir 2015 m. A.Lukašenka rinkimus laimėjo, surinkęs 79-83 proc. balsų. Beje, tuomet dėl rezultatų niekas neprotestavo, tad kyla klausimas - kodėl neteisėti turėtų būti dabartiniai rinkimai? Juolab kad tarsi per kalkę buvo nukopijuotas tas pats modelis.

Baltarusijos vadovas, bandydamas gauti Vakarų pritarimą, atliko tuos pačius „ritualinius veiksmus“. Jis demonstratyviai apsipyko su V.Putinu, bandė draugauti su Ukraina bei Volodymyru Zelenskiu, pirko naftą iš JAV. Psichologiškai jis buvo nusiteikęs, kad Vakarai ir vėl nesikiš, bet neįvertino, kad šį kartą gerokai rimčiau rinkimams pasiruoš Rusija.

Kas buvo jo pagrindiniai oponentai? Sergejus Cichanouskis, prieš metus eteryje pasirodęs radikaliai prorusiškas tinklaraštininkas. Viktoras Babarika - ne vieną dešimtmetį šalyje veikiančio „Gazprom“ banko, Rusijos politinio instrumento, vadovas. Valerijus Cepkalo - buvęs diplomatas, ne tik gyręs proputinišką politiką, bet ir palikęs Rusijoje įkaitą - savo žmoną.

Galvodamas, kad užsitikrino Vakarų paramą, A.Lukašenka pašalino šiuos tris kandidatus, oponentu pasilikdamas namų šeimininkę - tinklaraštininko žmoną. Jis apsiskaičiavo, nes šį kartą prieš jį veikė ne atskiros Rusijos oligarchinės struktūros, o valstybinė Rusijos hibridinio karo mašina. Į kovą buvo mestos susidūrimams gatvėse parengtos grupės, kurios sukvietė gausias, bet jokių aiškių politinių preferencijų neturinčias, žmonių mases.

Suvokęs, jog situacijos turimomis priemonėmis suvaldyti nepavyks ir puikiai žinodamas, kas organizavo neramumus, A.Lukašenka turėjo vėl atsigręžti į Rusiją. Jis ėmėsi realizuoti planą B - išsaugoti valdžią nors ir suvereniteto praradimo sąskaita. Tad greičiausiai telefonu dviejų valstybių vadovai tarėsi, kiek ir kokios valdžios bus palikta A.Lukašenkai, o kas iš daugiau negu 20 metų saugoto valstybinio turto atiteks kinams bei rusų oligarchams. Faktiškai V.Putinas laimėjo ilgai trukusių derybų su Baltarusija epopėją.

Čia galima prisiminti situaciją puikiai išmanantį profesorių Valerijų Solovėjų, kuris, informaciją gaudamas tiesiai iš Kremliaus, vaizdelį paišo maždaug taip: bandydamas išlikti valdžioje, V.Putinas siekė tapti sąjunginės valstybės vadovu. A.Lukašenka tam priešinosi priversdamas V.Putiną žengti jam išskirtinai nepatogius ir Rusijos visuomenę prieš jį nuteikiančius žingsnius su Konstitucijos pataisomis ir faktiniu prezidentinio laiko nunulinimu. Konfliktas tarp dviejų autoritarinių asmenybių pasiekė apogėjų susitikimo paskutinio derybų raundo Sočyje metu. Ten A.Lukašenka, paėmęs už sagos V.Putiną, pasiūlė - tu būk sąjunginės valstybės prezidentas, o aš - viceprezidentas. Po metų pasikeisime rolėmis.

Tai, ką matome šiandien, yra V.Putino atsakymas „Čemberlenui“. Vargšas A.Lukašenka taip ir nesuprato, jog aklai pasitikėdamas „vakarais“, jis pasirašė nuosprendį tiek savo tautai, tiek nepriklausomybei, tiek ir sau pačiam.

Tolesnis Baltarusijos likimas nulemtas. Nepaisant visuomenės protestų, rusai ir kinai, jau pripažinę išrinkimą teisėtu, nepaleis Baltarusijos iš savo įtakos sferos. Vladimiras Žirinovskis, paprastai pasakantis tai, ką atvirai vengia sakyti V.Putinas, tiesiai įvardina Baltarusiją imperijos gubernija, dėl keisto nesusipratimo 1991 m. gavusią nepriklausomybę.

Baltarusijos visuomenė, kaip minėta anksčiau, neturinti stambaus verslo ir oligarchato paramos, neturinti aiškių politinių siekių, bus spaudžiama priimti jau peršamas „rusiškojo pasaulio“ idėjas ir dalis šį masalą praris.

Kita dalis, žvelgianti į Vakarus, maištaus, organizuosis ir lauks stiprėjančio politinio protestinio proceso Rusijoje. Jis jau prasidėjo, pagreitį įgaus dar šiemet, o kitąmet išplis didesnėje Rusijos teritorijos dalyje.

Šios naujos situacijos baigtis - sunkiai prognozuojama, tačiau daugybė požymių rodo, jog viskas gali baigtis šiandieninės Rusijos dezintegracija. Tokiame kontekste Baltarusijos revoliucinis procesas turi perspektyvas, o štai Lietuvai savo rėksmingą, provokatyvią ir nieko gero neduodančią politikėlę reikėtų keisti.

- Su šiais procesais nėra kažkaip susijęs netikėtas Aleksejaus Navalno apsinuodijimas?

- V.Putinas ir jo aplinka puikiai suvokia, jog revoliucinis procesas yra skatinamas atskirų žmonių, kaip ir A.Navalnas, veiklos. Visgi nereikėtų jo sureikšminti kaip revoliucionieriaus demokrato. Akivaizdu, jog jis tarnauja vienai iš keturių stambiausių Rusijoje besipešančių oligarchinių grupuočių. Mano nuomone, „nesveiką“ arbatėlę jam pakišo ne V.Putino šalininkai, o konkurentai iš kurios nors grupuotės. Boriso Nemcovo nužudymą ar A.Navalno apnuodijimą tikslingiausia vertinti kaip audrošauklius, signalizuojančius apie artėjančius gerokai agresyvesnius išpuolius.

Akivaizdu, nuo 1991-ųjų, kai griuvo SSSR, užaugo nauja karta. Tai žmonės, kurie siekia tvarkytis gyvenimą patys ir puikiai supranta, kad valdžią ir turtą užgrobusios grupuotės jiems ir jų vaikams palieka tik penktaeilius vaidmenis. Mažos pensijos, pailgintas pensinio amžiaus laikas į protestuojančio elektorato gretas siunčia ir milžinišką vyresnio amžiaus asmenų skaičių. Šis, be galo sprogus užtaisas, labai neįprastai pradeda ardyti imperijos struktūrą. Tą matome Chabarovske: kovojant už išrinkto gubernatoriaus Sergejaus Furgalo laisvę reikalavimai pereina į griežtai politinius - Maskva išeik, Rusija lauk. Tai pastebima ir Baškirijoje, kur į šventojo kalno gynimą pakyla visa tauta.

Baltarusijoje šiandien sako - Nikolui Pašinianui Armėnijoje pakeisti valdžią užteko 2 savaičių, mums tiek nereikės. Deja, deja... Baltarusiams reikės kur kas daugiau, nes prieš juos bus metamos visos imperijos pajėgos ir visas įmanomas melas ir apgaulė. Aleksandaras Duginas, pagrindinis „rusiškojo pasaulio“ ideologas, neslepia, kad iš V.Putino Rusijos nacionalistai nieko nebelaukia, tačiau visi turi suprasti, kad arba bus „rusiškasis pasaulis“, arba visiems bus pragaras.

Šiame matomame apokaliptiniame vaizdelyje Lietuva, norėdama tęsti savo vykdomą politiką, turėtų gynybos biudžetą didinti iki 8 proc. ir išmokinti gynybos veiksmų kiekvieną namų šeimininkę, kaip tai yra padarę Izraelio gynybos organizatoriai, didžiąja dalimi - litvakai.

- Atrodo, kad Izraeliui vėl teks prisiminti šias pamokas, nes Donaldas Trampas neranda bendros kalbos su talibais, o „Islamo valstybė“ turi naują vadą Abu Ibrahimą al Hašimį al Kuraišį.

- Politiškai efektyviausiai veikiančios Artimųjų Rytų jėgos dieną naktį leidžia su mintimi, jog Izraelio valstybė turi išnykti. Panašiai, kaip kadaise bet kokia kalba Romos parlamente baigdavosi fraze - Kartagina turi būti sunaikinta. Ne veltui viena dalis Izraelio gyventojų šiandien skuba įgyti Ukrainos pilietybę, garantuojančią „atsarginius“ namus. Kita dalis stiprina savo tarptautines pozicijas. Ilgą laiką D.Trampas buvo stipri parama Izraelio politinėms ambicijoms, tačiau savo „trampiška“ maniera jis prieš žydų valstybę sugebėjo nuteikti net tuos arabus, kurie ramiai dešimtmečiais ilsėjosi pavėsyje.

Kita vertus, net ir būdami tokioje padėtyje, žydai, nepaisant rinkimų JAV baigties, vis tiek laimės. Jeigu pasikeis Amerikos valdžia, jiems tiesiog teks pakoreguoti finansinius srautus. Kadangi pinigų šios dienos pasaulyje yra daug, galima prognozuoti, jog Artimųjų Rytų katilas mūsų nagrinėjamu artimiausių 5 metų laikotarpiu virs, kunkuliuos ir stabilumas Izraelyje bus palaikomas vis intensyvesnių atakų prieš supančius nedraugiškus kaimynus kaina bei nuolatiniais JAV įsikišimais.

Ir tik tuo atveju, jeigu per artimiausius 100 dienų JAV politinio elito atstovai susikibs mirtinoje kovoje, primenančioje „Brexit“ tragediją Didžiojoje Britanijoje, skrupulingai organizuota Izraelio gynyba gali praleisti skaudų, bet ne mirtiną smūgį.

- Ar D.Trampo nesėkmės Artimuosiuose Rytuose turės kokios nors įtakos artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose?

- Greičiausiai turės kiti veiksniai. Kadangi demokratai oficialiai patvirtino 77-erių Džo Baideną, oponentų vadinama „miegančiuoju Džo“, savo kandidatu į prezidentus, atėjo laikas visavertei D.Trampo atakai. Jis tikrai primins su Kinija ir Ukraina susijusius korupcinius skandalus, demokratų veiklą organizuojant išpuolius prieš tradicines vertybes jų valdomose valstijose, koronaviruso duomenų falsifikavimą, Dž.Baideno į viceprezidentes pasirinktos Kamalos Haris legitimumo klausimą.

Dž.Baidenas, tikėtina, ištrauks senąsias oponento nuodėmes - mokesčių deklaraciją, JAV interesų išdavystę santykiuose su Rusija, ekonominio karo su Kinija kurstymą, nesugebėjimą tvarkytis pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje ir t.t.

Viešosios nuomonės tyrimo agentūrų teigimu, atotrūkis tarp abiejų kandidatų yra minimalus. D.Trampas gali tikėtis persekiojamų universitetų dėstytojų ar spaudimą patiriančių verslininkų paramos. Dž.Baidenas - azijiečių ir afroamerikiečių balsų. Abiejų kandidatų galimybės beveik vienodos, bet jei valdžia JAV pasikeis, faktas, kad keisis ir jos politika. Tiek vidaus, tiek išorės.