Viskas pagal V.Putino planą, bet Rusija stringa

- Savaitgalį Prancūzija išsirinks naują arba seną šalies vadovą, šią savaitę praėjo paskutinieji debatai. Kuris iš kandidatų yra blogesnis Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste?

- Žinoma, kai tokie kandidatai, kaip Marina (Marine) Le Pen ar Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), tai klausimo, kuris iš jų geresnis, negali būti... Belieka svarstyti apie mažesnį blogį, nors, kalbant liaudiškai, tai yra tas pats daiktas, tik kitoj saujoj... Vertinant karo Ukrainoje ir bendros saugumo situacijos Europoje bei pasaulyje požiūriu, žinoma, blogiau yra M. Le Pen.

Turint galvoje, kaip ji paskutiniu metu „vartėsi", tai jos pareiškimai rinkiminiu laikotarpiu nebūtinai sutaps su ta politika, kurią ji galėtų vykdyti. Todėl čia nieko konkretaus pasakyti negalima - turime pernelyg mažai informacijos apie jos tikruosius ketinimus. Bet paskolos iš Maskvos banko ir grasinimai skaldyti NATO niekur nedingo, todėl tikėtis iš jos kokių nors teigiamų mums tendencijų negalime.

- O E.Makronas gali pateikti kokių malonių staigmenų saugumo klausimais ar ir toliau stebėsime beviltiškus jo skambučius V.Putinui?

- Panašu, kad skambučiai V.Putinui yra maksimumas to, ką jis gali ar sugeba. Kažko naujo iš jo mes nesulauksime. Bet, šiaip ar taip, jis bent neketina pasitraukti iš NATO. Be to, jis kol kas dar nesunaikino savo ginkluotųjų pajėgų, kaip vokiečiai jo draugužės Angelos Merkel bei Ursulos fon der Lejen rankomis... Todėl galima sakyti, jog E.Makronas suteiktų daugiau galimybių panaudoti Prancūzijos jėgas bendram gėriui ir labui.

- Kadangi užsiminėte apie vokiečius, pastaruoju metu į akis krenta labai keistas jų elgesys: viena vertus, į Baltijos kraštus atvykusi ministrė žada visokeriopą pagalbą mums Rusijos agresijos atveju, kita vertus, kancleris neduoda Ukrainai sunkiosios ginkluotės, aiškindamas, jog sandėliai jau tušti... Kaip paaiškintumėte tokias dviprasmybes?

- Žinoma, šiuo metu Vokietija neturi vienos galvos. Vien prezidento Štainmajerio bei kanclerio Šolco administracijų „žaidimai" pasitikėjimo nekelia. Dabar sklando pasakojimai, esą Vokietija pagaliau baigė savo „amžinosios kaltės" už Antrąjį pasaulinį karą laikotarpį, tačiau tai turėtų reikšti, kad turi atsirasti kažkokia nauja Vokietijos politika. Deja, nieko panašaus nematome. O jeigu vertintume šią situaciją, į kurią dabar yra įsivėlusi ne tik Ukraina, bet ir visa Europa ar net pasaulis, turėtume pripažinti, kad didele dalimi tokiai krizei išsivystyti kaip tik ir pasitarnavo Vokietijos politika.

Esame ne kartą kalbėję apie visas A.Merkel kiaulystes, taip pat tiesiai įvardiję Vokietijos vaidmenį Rusijoje statant specialiųjų tarnybų parengimo centrus. Dabar galima įvardinti ir tiesioginius karinius tiekimus: pavyzdžiui, garsusis rusiškas bepilotis „Orlan" veikia su vokišku varikliu...

Dar daugiau: šie kariniai tiekimai iš Vokietijos Rusijai buvo atliekami tada, kai jau buvo įvestos sankcijos už Krymo ir Donbaso teritorijų okupaciją. O apie pinigus, kuriais Vokietija užpylė Rusiją ir iki šiol finansuoja jos vykdomą agresiją, žmonėms tiesiog nusibodo girdėti... Todėl reikėtų O.Šolco veiklą įvardyti kaip labai nuoseklią Vokietijos politiką, kurstant Trečiąjį pasaulinį karą.

- Kokios yra Švedijos ir Suomijos perspektyvos įstoti į NATO?

- Manau, kad greitai ir švedai, ir suomiai papildys Aljanso gretas. Šioje situacijoje, kurioje dėl Rusijos agresijos atsidūrė pasaulis, niekam neliko abejonių, jog NATO yra reikalinga organizacija. Faktiškai tai yra vienintelis išsigelbėjimas šalims, kurios turi „laimę" ribotis su Rusija ar turėti su šia agresyvia šalimi kokių neišspręstų klausimų.

Iš istorijos šioms šalims yra žinoma, jog Švedijai teko kariauti prieš Rusiją dar Petro I laikais, o apie Suomijos didvyrišką kovą prieš stalininę Rusiją bei jos teritorijų atplėšimą gali nežinoti tik Kremliaus propagandos apakintas žmogus... Todėl visi Skandinavijos šalyse supranta, kad pavieniui nei švedai, nei suomiai savo saugumo problemų neišspręs. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, rodo, kad net ir tokia didelė šalis apsiginti gali tik gaudama didžiulę Vakarų paramą, o negaunant tokios paramos ji būtų pasmerkta žlugti. Todėl Suomija ir Švedija, žinoma, prašysis į NATO.

Manau, kad didelės paslapties nepasakysiu, pranešdamas, jog Aljansas, skaičiuodamas savo kovines galimybes, visada į jas įskaičiuodavo ir Švedijos pajėgas savo pusėje. Su Suomija to nebuvo, bet dabar suomiai suvokia, jog jų sprendimas stoti į Aljansą gerokai sumažina jų saugumo problemas.

- Šiomis dienomis girdėjome eilinę M.Zacharovos isteriją, kaip esą suomiai su švedais „sulauks skaudžių pasekmių"... Kokių?

- M.Zacharova čia atvirai veda analogiją su Ukraina. Ukraina norėjo stoti į NATO ir buvo užpulta. Dabar Suomija nori į NATO, na ką gi, dabar Rusija pamėgins dar kartą stumtelėti sieną... Čia yra atviras pasiutusios bobos grasinimas karu. Jeigu rusams kiek geriau sektųsi Ukrainoje, būtų galima į tokius klyksmus žiūrėti rimčiau, bet šiandieninė situacija Ukrainoje rodo, kad Suomija gali drąsiai stoti į kovą prieš Rusiją, turint galvoje, jog Suomija gali greitai mobilizuoti gerai parengtus rezervus, siekiančius šimtus tūkstančių karių. Nemanau, jog Rusija būtų pajėgi susidoroti su šalimi, kuriai į pagalbą ateitų visos civilizuotos pasaulio šalys.

- O tuo metu vyksta seniai anonsuotas „didysis" rusų puolimas Donbase. Kaip jiems sekasi pulti? Kokių tikslų pavyksta pasiekti?

- Užsimojimas buvo didelis ir platus, tačiau smūgis išėjo lengvas...Ten ir toliau vyksta abiejų pusių karinių dalinių susidūrimai, abi kariuomenės stipriai manevruoja, tačiau kovinius veiksmus galima vadinti labiau lokaliniais. Iš Rusijos pusės mėginama prasiveržti teritorijose aplink Kramatorską bei Charkovą, vienoje vietoje rusai yra pažengę į priekį apie 3 km, bet kitoje vietoje panašiai į priekį pasistūmėjo ukrainiečiai. Kadangi vientisa fronto linija neegzistuoja, tokia lokalinė vienų ar kitų sėkmė sukuria savotišką dantytą kontakto liniją. Apie jokią rusų strateginę sėkmę čia kalbėti netenka...

- Ar rusai pajėgūs atrasti dar kokių rezervų, kurie galėtų perlaužti situaciją?

- Rusija nelabai turi pajėgų ir nelabai yra iš kur jų paimti. Kadangi Ukraina turi kur kas trumpesnes logistines linijas, tai ukrainiečiai kur kas greičiau papildo savo pajėgas, o Vakarų valstybės čia veikia kaip rimtas užnugaris. Iš šio saugaus užnugario Ukraina gauna įvairiausią pagalbą, todėl prognozuočiau, jog per maždaug dvi savaites šis rusų „puolimas" išsikvėps ir stipriai nuslops.

- O kaip tuomet atrodys „den pobedy" (pergalės diena)? Kur ir kaip V.Putino sėbrams reikės švęsti?

- Manau, kad „den pobedy" V.Putinas švęs vienas gegužės 8-ąją... Taip kils didelis skandalas, nulėks daug antpečių... Yra toks pamąstymas, jog suvokdami visas pasekmes Rusijos kariškiai fronte nepersistengs... Tikrasis Rusijos konfliktas juk vyksta ne karo lauke, o pačioje Maskvoje. Daugelis jėgos struktūrų vadovų puikiai supranta, jog nesėkmės karo lauke bus kompensuojamos įvairiomis represijomis jų atžvilgiu. Nemanau, jog jie yra linkę laukti, kol juos pasodins „ant kuolo". Čia galima tikėtis įdomesnių judesių.

Aš drįsčiau teigti, kad konfliktas Rusijos viduje egzistuoja. Faktiškai V.Putinas laikosi tik todėl, jog Rusijos visuomenė yra smarkiai palanki karui. Tai pristabdo ir kitų jėgų veikimą. Aš netgi pasakyčiau, jog konfliktas tarp V.Putino ir jo aplinkos vyksta ne dėl principinės nuostatos - reikia šio karo ar nereikia. Iš esmės tai yra konfliktas, kylantis iš baimės, jog V.Putinas bandys susidoroti su neefektyvia aplinka ir atsivesti naujus alkanus, jam dėkingus žmones. Todėl „senoji" aplinka mėgina rasti būdą, kaip to išvengti.

- O pačioje Rusijos visuomenėje ar verta tikėtis kokių sąmonės nušvitimų, ar teks pamiršti tą visuomenę, kaip beviltiškai užzombintą?

- Bent dabartinėje situacijoje apie Rusijos visuomenę nieko gero pasakyti neįmanoma. V.Putino propagandos mašina veikia efektyviai, nuolatinis gyvenimo blogėjimas rusams puikiai paaiškinamas tuo, jog vyksta karas prieš visus „kolektyvinius Vakarus", o jeigu vyksta karas, natūralu, jog turi būti blogai... Taigi, viskas vyksta pagal planą, kaip sako V.Putinas...