Miniatūra su arena ir asilų taksi

Michaso miestelis Pietų Ispanijoje - Saulės kranto perlas, vos 30 km kelio nuo Malagos pakrantės kurortiniais miesteliais.

Miela vieta pasivaikščioti - mašinų beveik nesutiksi, o artimų ir tolimų vaizdų ramybė suteiks malonių įspūdžių bei poilsio.

Ramybės pašaukti

Vingiuotu siauru keliuku vietinis autobusas, pilnut pilnutėlis linksmai nusiteikusių įvairiomis kalbomis kalbančių pagyvenusių žmonių, kyla vis baltais namukais sušmėžuojančio kalno link. Aplink gausu visai naujų kotedžų. Sako, šiose vietose gera ne tik atostogauti, bet ir gyventi.

Michase gyvena apie 7,5 tūkstančio gyventojų, o su visomis apylinkėmis, besidriekiančiais kalnais ir pakrante - apie 55 tūkstančius. Beje, dabar jau nemažai ir užsieniečių - apie 40 proc., dėl kurių savivaldybėje įsteigtas net atskiras departamentas. Jo tikslas - padėti ispanų kalbos nemokantiems gyventojams. Netrunki suprasti, kodėl čia mėgsta įsikurti daugiausia pagyvenę Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Danijos ir kitų kraštų piliečiai: visus metus švelnus pakrantės klimatas ir ramybė. Jei nori aktyvesnio, ypač komercinio šurmulio, pakaks kelis kilometrus pavažiuoti žemyn.

Vaikščiodama šiltą pavasario popietę siauromis gatvelėmis kartais pasijusdavau keistai - lyg viską būčiau stebėjusi pro permatomą užtvarą ir nesiryžusi paliesti. Gal dėl to, kad viskas maža: namukai, viešbutukai, restoranėliai, parduotuvytės. Švara tarp baltų sienų akinanti. Kaip ir visoje Andalūzijoje, visur gausu keraminių lėkščių, išmargintų dar arabų atneštais margaspalviais raštais, - jomis pražydusios ne tik parduotuvėlių, bet ir namų sienos. Šalimais - gyvos gėlės ir kitokie augalai, paprastai auginami tik vazonuose. Viskas išpuoselėta.

Pragyvenimo šaltinis

Miestelis toks mažas ir kalvotas, o gatvės tokios siauros, kad įprasto automobilio čia niekam neprisireikia, tačiau pramogai visada galima pasivėžinti asilų taksi. Šis transportas akį patraukia puošniomis juostelėmis, balnais, bet tuo pat metu atstumia nosį dirginančia smarve. Tai bene vienintelis dalykas, kiek “prabudinęs” nuo užliūliavusio grožio. Vis dėlto turistų, panorusių šiuo taksi pasidairyti po mietelį, atsiranda, nors, rodos, 20 min. tokio malonumo jojant - 10 eurų, važiuojant asilo tempiamu vežimaičiu - visi 15. Pasakojama, kad kadaise darbininkai, grįžtantys po darbo asilais, neatsigindavo miesto svečių prašymų kartu nusifotografuoti ir net pavėžinti. Ir beveik visada jie už tai gaudavo daugiau, nei uždirbdavo savo darbe. Taip atsirado dar vienas pragyvenimo šaltinis, kuris XX a. septintajame dešimtmetyje tapo asilų taksi - viena iš pramogų turistams. Savivaldybė pagrindinėje miestelio aikštėje net įrengė specialią jų stovėjimo vietą. Dabar asilų, teikiančių taksi paslaugas, Michase yra kelios dešimtys. Kasmet bent porą kartų atliekama jų veterinarinė apžiūra - tikrinama oda, kanopos, dantys ir nusprendžiama, ar toliau tinka dirbti.

Mažų daiktų muziejus

Kaip ir dera tokiam mažam miesteliui, jame yra ir Miniatiūrų muziejus, įsikūręs vagonėlyje. Čia išdėliotos mažiausios skulptūrėlės, piešiniai ir kitokios keistenybės, surinktos menininko, žinomo Mokytojo Makso vardu, keliavusio po Europą ir Afriką ir linksminusio publiką magiškais triukais. Kai kurių eksponatų bruožai įžiūrimi tik pro didinamąjį stiklą. Pavyzdžiui, ant vieno dantų krapštuko nupiešti septyni pasaulio stebuklai, ant kito smaigalio pritvirtinta balerinos skulptūrėlė, ant vizitinės kortelės briaunos parašyta malda “Tėve mūsų”, ant ryžio grūdo pavaizduota Leonardo da Vinčio “Paskutinė vakarienė”...

Koridos arena

Amžių sandūroje - 1900-aisiais ant uolos bulių kovoms pastatyta arena iš išorės atrodo kaip įprastas miestelio namas - baltomis sienomis, mažais langeliais, papuoštas gėlių vazonėliais. Ir įeini kaip į namus - jaukios, mažos erdvės ir siauri takeliai veda arenos link. Sienos nusagstytos atminimo lentelėmis nugalėtojams. Pati arena nedidelė, proporcinga miesteliui, žiūrovų vietų - gal apie keturis šimtus ir jie visi iki šiol čia rengiamą koridą gali matyti iš labai arti. Žinovai sako, kad tokių ovalo formos arenų Ispanijoje esą mažai. Čia užsibūti norisi ne tiek dėl arenos, kiek dėl atsiveriančių vaizdų - pakalnėje spindi jūra, kitoje pusėje - žali, pušimis apaugę kalnai, o viršum jų - mėlynas mėlynas dangus.

Kaip ir daugelyje Andalūzijos miestelių, įsikūrusių kiek aukščiau kalnuose, yra įrengta ir speciali apžvalgos aikštelė, iš kur galima gėrėtis įspūdingais vaizdais. Visai šalia arenos parkas, kur atgaivos suteikia palmės, krūmai, gausybė gėlių ir nuolat čiurlenantis vanduo.