Lotynų Amerika: karnavalai, narkotikai ir sukilėliainuotraukos (2)

2019 spalio mėn. 05 d. 17:30:05 Perskaitė 769

Ypač daug dėmesio Lotynų arba Pietų Amerika sulaukia prasidėjus krizei Venesueloje, tačiau neteisinga būtų tapatinti vieną valstybę su visu žemynu. Apie tai, koks iš tikro yra šis, daugeliui mažai pažįstamas, kontinentas, šiandien pasakoja VU TSPMI dėstytoja, tyrėja Ieva Giedraitytė.


- Žmonės žino Brazilijos karnavalus, girdėjo apie Venesuelos krizę, tačiau nepažįsta viso kontinento. Koks jis? - paklausėme Ievos Giedraitytės.

- Vertinant XXI a., galima teigti, jog Lotynų Amerika - ganėtinai „nuobodus“ žemynas. Arba, tiksliau, šiame žemyne yra visko, bet daugiausiai - vidutinio stabilumo demokratijų su trūkumais. Žvelgiant į 2018 metų „The Economist Intelligence Unit“ duomenis apie demokratijos būklę pasaulyje, tarp 50 „sveikiausių demokratijų“ yra devynios šio žemyno valstybės. Tiesa, pilnomis demokratijomis laikomos tik dvi - Urugvajus ir Kosta Rika,  - nuo seno garsėjančios savo demokratine tradicija ir stabilumu. Tačiau, tiek jų, tiek ir trečiosios sąraše, Čilės, demokratijos kokybė įvertinta geriau negu Lietuvos. Žemiausią įvertinimą šioje klasifikacijoje gaunančios regiono valstybės, Kuba, Venesuela ir Nikaragva, yra atitinkamai 122, 134 ir 142 vietose iš daugiau nei 160 valstybių. Regiono demokratijos kokybės vidurkis yra aukštesnis negu Rytų Europos. Taigi, čia nemažai stabilumo, ir valstybių, sprendžiančių gana įprastas dalyvavimo bei demokratijos kokybės problemas.

Kita vertus, Lotynų Amerika dažnai traukia dėmesį dėl dviejų fenomenų - narkotikų prekybos bei sukilėlių. Nei viena, nei kita nėra būdinga visam regionui, bet populiarioji kultūra dažnai primena narko fenomeną. Apie partizanus už Lotynų Amerikos pradėta itin garsiai kalbėti po 2016 metų susitarimo tarp Kolumbijos vyriausybės ir vienos iš joje veikusių grupuočių - FARC.

Kolumbijos ginkluotosios revoliucinės pajėgos (sutrumpintai, pagal pavadinimą ispanų kalba FARC) - ginkluotas judėjimas, kovojantis prieš Kolumbijos vyriausybę nuo dvidešimtojo amžiaus vidurio. Vis dėlto partizaninio karo fenomenas Lotynų Amerikoje yra gerokai išsikvėpęs ir labiau atspindi šaltojo karo laikotarpį nei XXI amžių. Pačių karinių judėjimų atsiradimas buvo susijęs tiek su Lotynų Amerikos vidinėmis problemomis, tiek su tarptautine situacija.

Karinės grupuotės Lotynų Amerikos valstybėse nebuvo retas fenomenas nuo pat XIX amžiaus. Didžiojoje dalyje valstybių XX a. pradžioje-viduryje prasidėjo bruzdėjimai dėl neišspręstų žemės klausimų, milžiniškos turtinės nelygybės, uždarų, oligarchinių režimų bei politinių ir pilietinių teisių ribojimų. Nemažai nepasitenkinimo (nors ir ne visose) regiono valstybėse kėlė ir JAV kišimasis į jų vidaus reikalus.

Įtampą sąlygojo ir šaltasis karas - regione didelį įspūdį padarę Kubos ir Nikaragvos revoliucijos, socialinių struktūrų pokyčiams įkvėpė dekolonizacija. Ne vienas žavėjosi SSRS, kaip tuo metu atrodė, pasauline sėkme. Kita vertus, šaltasis karas trukdė kalbėti apie socialinius pokyčius: JAV intensyviai regione finansavo kovą su partizaniniais judėjimas, nelabai kreipdama dėmesio, kokius režimus ji remia. Taigi, šaltojo karo metais susidūrė pokyčių norintys judėjimai bei tie, kurie siekė užtikrinti status quo ir/ar stabilumą. Slopinant protestus karine jėga jie neretai persimesdavo į pogrindį - šaltojo karo metais daugiau ar mažiau aktyvūs partizaniniai judėjimai egzistavo didelėje žemyno dalyje - Argentinoje, Čilėje, Urugvajuje, Paragvajuje ir Brazilijoje, - jie buvo labiau pogrindiniai ir susiję su priešinimusi karinėms diktatūroms. Kolumbijoje jie virto kariniu konfliktu. Centrinėje Amerikoje, kur JAV labiausiai baiminosi komunizmo atsiradimo, kariniai susidūrimai virto karu.

Tačiau šaltojo karo pabaiga iš esmės užbaigė daugelio šių judėjimų trajektoriją. Nebelikus SSRS bei garsiau prabilus post-komunistinėms valstybėms, nelabai laimingoms dėl realaus socializmo veikimo, sumažėjo žavėjimasis socializmo idėjomis. JAV nustojo remti įvairius režimus, kurių vienintelis „pliusas“ buvo kova prieš šias kairiąsias grupes. Taip vienas po kito Lotynų Amerikos diktatoriai prarado paramą ir pradėjo trauktis, o įsitvirtinant demokratijai ėmė mažėti konfliktas. Šiame kontekste kai kur kariniai judėjimai virto politinėmis partijomis (pvz., Nikaragvoje, El Salvadore), o tokiose valstybėse kaip Urugvajus, Brazilija ir Čilė prezidentais tapo asmenys, veikę organizuoto pasipriešinimo organizacijose.

- Su šaltojo karo pabaiga baigėsi visi konfliktai?

- Nuo 80-ųjų Peru drebino teroristinės „Švytinčio kelio“ (šis statusas priskirtas dėl ypatingo žiaurumo) grupuotės, besiremiančios Mao filosofija, veiksmai, tačiau pati grupuotė buvo iš esmės susilpninta 1992-aisiais, suėmus jos vadą. Centrinėje Amerikoje karai baigėsi 1996 m. Labiausiai užsitęsė nestabilumas Kolumbijoje, kur vis dar veikia dvi šaltojo karo kontekste susibūrusios sukarintos grupuotės. Tai gali paaiškinti tiek Kolumbijos geografinė padėtis, lemianti, jog valstybei sunku kontroliuoti dalį teritorijos, ir neišspręsti žemės konfliktai, bet, ko gero, labiausiai - narkotikų verslas, kurį šios grupuotės ėmė išnaudoti savo veiklai palaikyti. 2016 metais pasiektas susitarimas su FARC, tačiau praktinis jo įgyvendinimas šiuo metu vyksta itin nesklandžiai.

Nemažą įtaką regionui turėjo ir Meksikos zapatistų sukilimas, prasidėjęs 1994 metų sausio pirmąją, įsigaliojus NAFTA sutarčiai. Kaukėta sukilėlių grupuotė užėmė kelis pietinės Meksikos provincijos Čiapas miestelius ir pateikė reikalavimus, susijusius su žemės reforma, lygybės užtikrinimu ir pan. Po derybų su Meksikos vyriausybe bei sutelkus masinį palaikymą ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje, zapatistai užsitikrino savo teritorijos autonomiją ir ją išlaikė iki dabar. Teritorija yra valdoma remiantis jų įstatymais, o zapatistai savo komunikatais ir politine veikla stengiasi atkreipti dėmesį į demokratijos būklę, indėnų situaciją, nelygybę ir pan.

Paragvajuje veikia nedidelė Paragvajaus liaudies armija, ginkluota grupuotė, taip pat reikalaujanti žemės reformos, pasižyminti marksistine-leninistine ideologija. Tačiau ji nėra gausi.

- Ar galima šiuos sukilėlius lyginti su, tarkim, kurdais arba kosovarais?

- Šaltojo karo laikotarpiu sukilėlių kaip ir FARC negalima lyginti su kurdais ar kosovarais, nes šie judėjimai yra politinio-ideologinio, o ne tautinio, pagrindo. Zapatistų judėjimą, galbūt galima lyginti su autonomine Rojavos Respublika Kurdistane. Jas sieja kairioji pasaulėžiūra, šioks toks etninis komponentas (zapatistai siekia į politinę darbotvarkę įtraukti „indėnų klausimą“, grindžia savo politinę santvarką šios kosmovizijos elementais). Tačiau pagrindiniai judėjimus ar apskritai nepasitenkinimą Lotynų Amerikoje sukeliantys veiksniai yra socialinio pobūdžio.

- Tad kokia ta šiandienos Lotynų Amerika?


- Galima kalbėti apie įtampą tarp Venesuelos ir Kolumbijos (čia veikia ir FARC faktorius,), paminėti įtampą tarp Bolivijos ir Čilės (pykstasi dėl XIX a. pastarosios okupuoto išėjimo link Ramiojo Vandenyno), kitas teritorines įtampas. Galima kalbėti apie nesaugumą - regione itin aukštas nusikalstamumas, kai kuriose valstybėse mirtingumo statistika primena karo zoną. Tačiau iš principo šiuo metu palyginus su Artimaisiais Rytais ar Šiaurės (o ir Sub-Saharine) Afrika, karinių konfliktų atžvilgiu Lotynų Amerika yra ganėtinai stabilus regionas.

Čia gerokai aktualesni politinio, ekonominio ir socialinio nestabilumo klausimai. Visi matome Venesuelos krizę, lemiančią milžiniškus pabėgėlių srautus. Girdime ir apie politinį socialinį ir ekonominį nestabilumą kai kuriose Centrinės Amerikos valstybėse (pvz., Hondūre, Gvatemaloje, El Salvadore), stumiantį migrantų srautus į JAV. Savo ruožtu politinį nestabilumą Brazilijoje pasaulis prisiminė įsiplieskus gaisrams Amazonės džiunglėse. Šiandieninės Lotynų Amerikos politinę situaciją geriausiai apibūdina žodis „įvairi“ - čia telpa ir autoritariniai, ir demokratiniai režimai, ir konfliktas, ir stabilumas, tačiau šaltojo karo metų įvaizdis apie partizaninius karus tos įvairovės jau nebeatspindi.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net