respublika.lt

Kareivis, dekanas, chirurgas: genialaus apsišaukėlio istorija

(9)
Publikuota: 2022 birželio 19 13:57:03, Parengė Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
1960 m. išėjus knygai „Didysis apsišaukėlis“, apie Ferdinando Demaros žygius sužinojo visa Amerika. Vikipedijos nuotr.

XX a. pradžia - aferistų aukso amžius. „Ostapų benderių", įvaldžiusių meną apsimesti tuo, kuo nėra, netrūko. Keisčiausias iš jų buvo Ferdinandas Demara.

 

Jungtinės Amerikos Valstijos, 4-ojo dešimtmečio pradžia. Masačiusetse slinko tylios, auksinės ankstyvo rudens dienos. Parėjęs iš mokyklos, mažasis Fredas Demara svetainėje pamatė tylomis sėdinčius tėvus. „Sūneli, pažadėk, kad elgsiesi kaip suaugęs, - tarė tėvas tyliai ir rimtai. - Mes dabar skurdžiai. Poryt turime išsikelti iš šių namų."

Tai buvo pirmasis Didžiosios depresijos dvelktelėjimas. Per pusmetį kino teatrai, kuriuos valdė Fredo tėvas, patyrė tokių nuostolių, kad juos teko parduoti. O kartu savo namą ir visą ankstesnį gyvenimą. Fredas dar metus galėjo lankyti savo katalikišką mokyklą, bet dabar ten jautėsi svetimas. Jų šeima ėmė skursti: mama nemokėjo gaminti, tėvas darbininkiškais drabužiais atrodė senas ir ligotas. Kiekvieną dieną kildavo vis naujų problemų, todėl po dvejų tokio gyvenimo metų Fredas pabėgo. Jis patraukė į trapistų vienuolyną, kuris, kaip buvo kalbama, visada svetingai priimdavo vargstančius.

Vienuolyno vartai atsivėrė, bet tai buvo visai kitas pasaulis, ne katalikiška turtingų berniukų mokykla. Trapistai - griežčiausios regulos ordinas. Reikėdavo keltis 3 val. nakties, melstis iki aušros, sunkiai dirbti. Kalbėti buvo draudžiama. Dar vienas sunkus išmėginimas jaunam augančiam organizmui buvo griežtai vegetariškas maistas. Taip, finansiniai rūpesčiai atsitraukė, bet alkio jausmas išliko, todėl jaunuolis reguliariai vogdavo maistą. Vienuolyno vyresnysis puikiai matė, kad askezė - ne naujokui, ir kartą jam apie tai tiesiai pasakė. Ištvėręs porą metų, Ferdinandas susirinko daiktus ir paliko vienuolyną. Gatvėje pamatęs su rakteliais paliktą automobilį, kuriuo kelis kartus važiavo kaip keleivis ir buvo įsidėmėjęs, kaip mašiną valdyti, jis įsėdo ir nurūko. Būtent tada F.Demara suprato, kad apimtas nevilties geba žaibiškai mokytis - mašina jo klausė taip, tarsi Fredas būtų ją vairavęs visą gyvenimą.

Kareivis

Vogta mašina 18-metis Fredas nuvyko už poros šimtų kilometrų, į garsiausią vietos restoraną, kur užsisakė kepsnį, o išgėręs pirmą alaus bokalą gyvenime, pajuto, kad jam veriasi visas pasaulis! Pamatęs būdelę, kurioje savanoriai buvo užrašomi kovoti Antrajame pasauliniame kare, F.Demara išvyko į frontą. Šito žingsnio jis pasigailėjo jau kitą dieną, atsibudęs kareivinėse. Pirmoji treniruočių stovykla buvo ne blogesnis išmėginimas nei trapistų askezė.

Armijoje F.Demara suprato, kad yra daug protingesnis, gudresnis ir ambicingesnis už kitus kareivius, todėl jam reikėtų tapti karininku. Bet kaip tai padaryti? Paprasčiausias kelias - stoti į armijos gydytojų kursus. Taip Fredas ir padarė. Metai karo medicinos mokykloje buvo jo pirmieji mokslai ir vienintelis išsilavinimas. Kursuose F.Demara buvo geriausias. Jis iškart įteikė dokumentus kvalifikacijai kelti, tačiau sulaukė kategoriško „ne", nes trūko pagrindinio išsilavinimo. Armija buvo pasirengusi jį priimti kaip sanitarą, bet ne kaip gydytoją!

Tačiau likimas pats pamėtėjo jam idėją. Pavartęs ant staliuko kažkieno pamirštą Ajovos koledžo reklaminę brošiūrą, kurioje buvo išvardinti visi profesoriai, daktarai ir garsūs absolventai, Fredas suprato, kad tie žmonės turi tai, ko jam trūksta - mokslo laipsnius ir vardus. Jis ėmė veikti. Pirmiausia nukniaukė pluoštelį oficialių karo medicinos mokyklos blankų, paskui pasigamino antspaudą ir mokyklos vardu nusiuntė į Ajovos koledžą laišką, prašydamas patvirtinti Roberto Frenčo, absolvento iš brošiūros, laipsnius ir kvalifikaciją. Koledžas iškart atsiliepė ir atsiuntė visus reikalaujamus dokumentus. Paskui jis ant savo gimimo liudijimo fotokopijos užklijavo Frenčo pavardę, dar kartą nukopijavo ir taip įgijo paketą labai solidžių dokumentų psichologijos daktaro R.Frenčo vardu.

Daktarui R.Frenčui vėrėsi plačios perspektyvos. Taigi F.Demara, nieko nelaukęs, dezertyravo iš armijos. Naujasis „mokslo šviesulys" sendaikčių turguje įsigijo didelį žalią lagaminą, apklijuotą įvairių šalių brangių viešbučių lipdukais. Tai buvo ne mažiau įtikinantis sertifikatas negu šūsnis suklastotų dokumentų!

Filosofijos fakulteto dekanas

Perspektyvus „psichologijos daktaras" nutarė, kad jam labai tiktų mažas, geriausia, katalikiškas koledžas, kuriame jis galėtų vaidinti nuo karo ir pasaulio tuštybės bėgantį mokslininką. Tokia vieta atsirado Pensilvanijoje. Neseniai įsteigta mokslo įstaiga su džiaugsmu priėmė dr. R.Frenčą. Visas koledžas dr. R.Frenčą laikė labai nuoširdžiu ir talentingu žmogumi, studentai jį dievino. O laisvu nuo paskaitų metu F.Demara įtemptai studijavo filosofijos ir psichologijos kursą, kurį dėstė. Fredo intelekto koeficientas buvo labai aukštas, o atmintis - kone fotografinė, taigi žinios nusėsdavo jo galvoje stebėtinai greitai.

Bet koledžo superžvaigždės vėl laukė staigus likimo posūkis, dėl kurio iš esmės buvo kaltas jis pats. Koledžo sąskaita prisipirkęs brangių baldų bei kilimų ir sulaukęs vadovybės priekaištų, jis padarė ėjimą „va bank". Jeigu jiems kilimas esąs svarbesnis už dekaną, jis atsisako savo pareigų! Atsistatydinimas buvo priimtas, tad Fredui neliko nieko kita, kaip tą patį vakarą išsikraustyti.

Karo gydytojas

F.Demara ir vėl patraukė, kur akys veda. Tik šįsyk jis jau turėjo ne tik pinigų, bet ir daugybę pažinčių. Vienas vietos gydytojas, kilęs iš Kanados, kelis kartus bandė JAV legalizuotis, bet niekaip negaudavo reikalingų dokumentų. F.Demara pažadėjo jam padėti. Jis iš tiesų turėjo gerų ketinimų, bet kai visas to žmogaus gyvenimas - diplomai, sertifikatai, liudijimų originalai - atsidūrė F.Demaros rankose... Trumpai tariant, savo žaliajame lagamine Fredas iš Pensilvanijos išsivežė visus dr. Dž.Syro (J.C.Cyr) dokumentus. Jo galvoje jau brendo planas - kodėl vėl neišmėginus savęs armijoje? Šįkart jis turi gydytojo diplomą ir dar Kanados pilietybę! Kitoje šalyje sumėtyti pėdas yra lengva. Po poros mėnesių dr. Dž.Syras Kanados eskadriniu minininku išvyko į Korėjos karą.

Pirmasis „daktaro" žingsnis buvo tiesiog genialus. Dar prieš išplaukdamas, jis paprašė vieno gydytojo iš kito laivo padėti jam parengti naudingą publikaciją. Dr. Dž.Syras planavo sudaryti „Savidiagnostikos žinyną" Kanados medkirčiams. Padėjėjas entuziastingai ėmėsi darbo ir netrukus F.Demaros rankose atsidūrė neįkainojama pirmosios diagnostikos knygelė, parašyta paprasta ir suprantama kalba.

Auksinių rankų chirurgas

Jis plaukė laivu nežinia kur ir visą laisvalaikį skyrė medicinos žinynų skaitymui. Po poros mėnesių „gydytojas" jau galėjo lygintis su kokio nors medicinos universiteto ketvirtakursiu. Laivui pagaliau pasiekus karo veiksmų zoną, jau antrąją dieną nutiko tai, kas privertė „Dž.Syrą" parodyti visus savo sugebėjimus. Prie kanadiečių laivo prisiartino korėjiečių laivelis su balta vėliava ir paprašė pagalbos: laivelyje gulėjo gausybė sužeistųjų. Kapitonas pasakė, kad primygtinai neliepia, bet reikėtų padėti. F.Demara ir pats suprato, kad reikia. Bet juk tai chirurginės operacijos, kuriose jam net neteko dalyvauti! O čia net 14 sužeistųjų! Galų gale F.Demara nutarė, kad tie žmonės vis tiek yra pasmerkti, tad pakenkti pastariesiems jis nebegali. Fredas paprašė sanitaro dezinfekuoti kajutę, gurkštelėjo romo ir ėmėsi darbo. Pradėjęs nuo lengvų atvejų, veikė tiksliai ir ryžtingai, kaip tikras gydytojas: valė žaizdas, dezinfekavo, siuvo. Lengvi atvejai baigėsi, liko trys žmonės su rimtomis žaizdomis.

Nors rankos iš nuovargio šiek tiek drebėjo, „chirurgas" jautė stebėtiną energijos antplūdį. Atsidusęs liepė įnešti sunkiausiai sužeistąjį ir iškart suprato, kad reikės atverti krūtinės ląstą, nes viduje buvo įstrigusi kulka. F.Demara pirmą kartą paėmė į rankas skalpelį. Jis žinojo, kad reikia sugnybti kraujagysles, specialiu instrumentu atverti krūtinės ląstą - apie tai skaitė, bet niekad to nedarė. Viskas vyko kaip sapne. Ir štai jis pamatė gyvą, plakančią širdį, o šalia jos - kulką. F.Demara instinktyviai paėmė žnyples ir ją ištraukė. Vėliau vėl viskas kaip sapne: suleido koagulianto, lėtai ir atsargiai viską susiuvo.

Tai buvo kažkas neįtikima - operacija, atvėrus širdį per audrą, vidury jūros, atlikta žmogaus, niekada anksčiau rankose nelaikiusio skalpelio! Apie pastarąją aplinkybę, aišku, niekas nežinojo. Būtent šis faktas F.Demarai ir sukėlė euforiją - jis padarė neįmanoma, bet nebuvo demaskuotas! Fredas staiga suvokė, kad būtent dėl didelio antplūdžio adrenalino, kurį pakeitė palaimingas atoslūgis, jis ir gyvena savo keistą, dirbtinį gyvenimą.

Po savaitės humanitarinio didvyrio dr. Dž.Syro vardas pasirodė laikraščiuose. O dar po kelių savaičių tikrasis daktaras Dž.Syras, kuriam visi skambino, pranešė spaudai apie baisią klaidą.

Demaskavimas

Kariškiai F.Demarą visiškai demaskavo. Aikštėn išplaukė viskas - nuo pavogto automobilio iki dezertyravimo, už kurį grėsė mirties bausmė. Tačiau Kanados armija nenorėjo viešinti skandalo ir buvęs dr. Dž.Syras buvo gėdingai išvytas iš laivyno.

Grįžęs į JAV, F.Demara porą metų be paliovos gėrė. Vienu metu jis davė savo garsųjį interviu žurnalui „Life", už kurį jam buvo sumokėta 2500 dolerių. Tačiau, nusileidęs į patį gyvenimo dugną, F.Demara rado savyje jėgų grįžti prie senų įpročių. Vienu metu JAV jis dirbo prižiūrėtoju Teksaso kalėjime, kur vos nesuorganizavo penitenciarinės sistemos reformos. Ir čia jis buvo demaskuotas, šįkart dėl „Life" publikacijos, bet spėjo pabėgti. Paskui jis daug kartų veikė įvairiose vietose - vienur kaip vienuolis, kitur kaip koledžo dėstytojas. Jam nieko nereiškė pelnyti bet kurios sistemos pasitikėjimą. Tačiau dirbti F.Demarai greitai nusibosdavo, o žygdarbiams jis buvo per garsus.

1960 m. apie jo žygius buvo parašyta knyga „Didysis apsišaukėlis", o 1961 m. pagal ją sukurtas filmas su Toniu Kerčiu (Tony Curtis), atlikusiu pagrindinį vaidmenį. 8-ame deš. jis, jau senstelėjęs, įsitaisė tikrame darbe - kapelionu ligoninėje. 37 metus gyvenęs svetimais vardais, diplomą tikruoju vardu F.Demara gavo baigęs Biblijos koledžą Portlende. Jis nemėgo pasakoti apie praeitį. Matyt, „didysis apsišaukėlis" - ne visai tokia didybė, apie kurią svajojo. Jis suvokė, kad dėl savo nepaprasto intelekto galėjo pasiekti daug, tačiau praleido savo šansą ir liko tik su gausybe neįtikėtinų istorijų ir alkoholiu vakarais. 1982 m. F.Demara mirė nuo širdies nepakankamumo. Nors, vertinant kitaip, jis nugyveno ne vieną, o kelis sėkmingus ir neįprastus gyvenimus.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (9)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s