Kalnų Karabachas lietuvio akimis

- Aurimai, kas paskatino keliauti į toli gražu ne pačią ramiausią vietą pasaulyje?

- Mėgstu keliauti, o šiemet, kaip tyčia, niekur nebuvau. Kadangi pasitaikė proga, nusprendžiau ja pasinaudoti - Armėnija nėra toli, žmonės paprasti, galima susikalbėti rusiškai. Be to, nė karto nesu buvęs karinio konflikto zonoje. Pagalvojau, kad galiu pats nuvažiuoti, parvežti tokios informacijos, kurios nepateiks oficiali žiniasklaida, ir parodyti žmonėms, kaip atrodo karas iš arti.

- Nebuvo baisu keliauti į karo zoną?

- Taip sutapo, kad kai aš skridau į Karabachą, ten kaip tik paskelbė paliaubas. Karas kaip ir baigėsi, bet liko aiškios jo padarytos žaizdos - sugriauti namai, sugriauti žmonių gyvenimai. Labai tikėtina, kad žaizdų bus ir daugiau, nes lankantis Karabache sprogimai girdėjosi beveik kasdien. Spėju, ten dirbo išminuotojai, tačiau bijau, kad dalį minų ir sprogstamųjų užtaisų gali rasti ne jie, o vietos gyventojai, tad nelaimių ten dar gali būti.

- Kaip pasirinkai, per kurią šalį keliauti?

- Nesu nei už vienus, nei už kitus, tad prieš skrydį parašiau ir armėnams, ir azerams. Ir netrukus aiškiai suvokiau, kad Kalnų Karabachas - tikrai yra probleminė vieta. Pirmieji į užklausą atsiliepė azerai, bet iškart prasidėjo žaidimai. Paskambino iš ambasados ir perspėjo, kad jeigu keliausiu iš Armėnijos pusės, jie gali nebepriimti. Tiesa, garantijų, kad tikrai pasieksiu norimą vietą, jie nedavė. Vėliau buvo pareikšta, kad, nuskridus per Armėniją, paskui turėsiu grįžti į Vilnių ir iš čia keliauti į Baku. Be to, po regioną mane visur lydės ambasados atstovai ir rodys tik tai, ką galima matyti. Kadangi taip jau buvau keliavęs po Šiaurės Korėją, azerų pasiūlymo atsisakiau. Juolab kad su armėnais pavyko sutarti paprasčiau, nes jie nekėlė jokių papildomų sąlygų. Todėl ir išskridau į Jerevaną.

Keliavau su vietos armėnais, tad niekas jokių dokumentų netikrino. Kariškiai ir policija ir taip turėjo darbo, nes iš azerams atiduotų teritorijų traukė minios žmonių, tad reikėjo sureguliuoti jų srautus, o ne rūpintis vienišu keliautoju iš Lietuvos. Atvykęs į vietą pamačiau tai, ko daugiau matyti nesinorėtų - kaip deginami namai, kaip žmonės bėga, susirinkę tai, ką galėjo panešti. Nuotaikoms perteikti neužtektų ir knygos.

Ten aiškiai suvokiau vieną dalyką - politikai žaidžia karus, o kariauti turi paprasti, eiliniai žmogeliai. Manau, jeigu politikai, užuot šiltai sėdėję kabinetuose, patys turėtų imti ginklus ir stoti į pirmas kovotojų gretas, jie greitai rastų būdų, kaip taikiai išspręsti tokius konfliktus. Deja, kol to nėra, kentėti turi paprasti žmonės. Ir tenka kentėti smarkiai. Galima palyginti: nekilnojamasis turtas Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte kainuoja panašiai kaip Klaipėdoje, tačiau vietiniai uždirba gerokai mažiau. Vidutinis atlyginimas siekia apie 130 eurų, pensija 40-60 eurų. Tikrai nežinau, kaip tie, kurie neteko būstų, galės įsigyti kažką naujo.

- Vis dėlto, ar pajutai, kokie yra regiono žmonių lūkesčiai?

- Kalbėti galiu tik apie armėnus, nes azerų nesutikau. Kadaise, sovietiniais laikais, jie gyveno kartu. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, tiek vieni, tiek kiti pasitraukė iš nedraugiškomis tapusių šalių. Bet ir to pasirodė per maža. Azerai ir armėnai tapo didžiosios politikos, kurią regione vykdė Rusija ir Turkija, įkaitais.

Būtent šių šalių įsikišimas lėmė tokią karo baigtį, nes bent jau kalbinti armėnai nesiruošė nei kažką pulti, nei kariauti. Pasak jų, Artsacho, kaip Karabachą vadina vietiniai, gynybinė armija niekada nesimokė pulti. Jie, puikiai suprasdami, su kokia jėga tektų susidurti, mokėsi tik gintis.

Šiaip pastebėjau, kad pačioje Armėnijoje ir Kalnų Karabache nuotaikos kiek skiriasi. Pačioje Armėnijoje kalbama, kad karas buvo nelygus, todėl reikėjo tartis. Be to, jie labai tikisi, kad pagaliau padedant Vladimirui Putinui susigrąžins Turkijai atiduotas teritorijas, nes kaip tik šiemet sueina 100 metų terminas, arba atgaus dalį prarastų Karabacho žemių.

Artsacho armija teigia, kad politikai, ypač Nikola Pašinianas, juos išdavė, nes teko palikti ir tas teritorijas, kurias jie buvo atsikovoję. Tarkime, Šušos miestą yra sudėtinga užimti, nes jį saugo aplinkinės uolos, tačiau jį vis tiek atidavė azerams. Tiesa, ir patys azerai nusiteikę susigrąžinti visą Kalnų Karabachą, tad galima prognozuoti, kad konfliktas, kurio pradžią daugelis linkęs siekti su Stalino vykdytomis teritorijų dalybomis, dar tikrai nesibaigė. Šiandien jis aprimo, tačiau kalbinti patriotiškai nusistatę Artsacho armėnai, niekada netapsiantys Azerbaidžano piliečiais, nusiteikę atsikovoti ne tik Šušą, bet ir kitas atimtas žemes.

- Kiek prireiks laiko, kad ten gyvenimas grįžtų į įprastas vėžes?

- Kadangi buvau tenai tik karui pasibaigus, tai miestai dar buvo ištuštėję ir skendėjo tamsoje. Į kelionės pabaigą pamačiau pirmus atsigavimo ženklus. Jeigu anksčiau veikė tik kelios maisto prekių parduotuvės, vėliau pradėjo dirbti viena kita kavinė, atsinaujino prekyba turguje. Netgi vėl pradėjo veikti internetas. Karai karais, o gyventi žmonėms vis tiek reikia. Jie tą ir bando daryti, tačiau akivaizdu, kad karo paliktas žaizdas gydysis dar ilgai. Ir tikrai ne vienas tyliai puoselės viltį vieną dieną atkeršyti azerams. Ypač tie, kurie karo metu neteko artimųjų. Per daug skausmo žmonės patyrė, per daug prarado, kad su tuo susitaikytų ir gyventų lyg niekur nieko.