Neabejoju, kad netrukus būsiu „prikaltas prie kryžiaus", bet pasakysiu - užteks negatyvo. Už lango, pagaliau, pavasaris. Gamta atbunda, gal laikas ir mums kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta? Niekas, net buvę ištikimi gerbėjai, nebesiginčija, kad pišiausybė (premjerės Ingridos Šimonytės Vyriausybė) ir į Seimą patekusių bei viskam vadovauti norinčių juokdarių partija, kurios vedlės didžiausias pasiekimas - pasimaivymas „Tiktoke", vienas blogiausių Lietuvai nutikusių dalykų.
Tačiau galima į tai žiūrėti kaip į... pamoką. Pamoką tiems, kurie išvis nėjo į rinkimus, bei tiems, kurie nusprendė, kad „žolę" propaguojantys naujieji komjaunuoliai atves Lietuvą į „šviesų rytojų". Gal pagaliau ateis supratimas, jog „šviesus" jis bus tik kol veiks „žolė", o tuomet laukia tokios fizinės ir moralinės pagirios, apie kurias verčiau negalvoti.
Tas pats pasakytina ir apie seniai režimu tapusį, su bet kokia logika prasilenkiantį, karantiną. Blogai, kad negalima dirbti, tačiau ten, kur vieni mato tik problemas, kiti įžvelgia galimybes. Nors galima ir jų neįžvelgti. Galima tiesiog išnaudoti šį laiką sau. Šiandienos pasaulyje visi įprato skubėti bei vartoti - kad tik greičiau ir daugiau...
Per šiuos mėnesius dalis žmonių turėjo progą pagaliau sustoti, ramiai viską pasverti, peržiūrėti nueitą gyvenimo kelią ir pagalvoti, kur link jie nori sukti toliau. Nekalbant apie laiką, kurį buvo galima praleisti su šeima, pasikapstyti savo darželiuose ar prisiminti, jog šalimais yra parkas, po kurį galima pasivaikščioti ir pasiklausyti paukštelių.
Sutikite, kasdieniai rūpesčiai liks ir nušalinus pišiausybę ar atšaukus režimą. Išėjus į darbus, jų atsiras dar daugiau. Žmonių tarpusavio santykių problema taip pat niekur nedings. Stiklinė niekada nebus pilna, tačiau mes galime (bet ne visada norime) rinktis, kokią ją matome - pustuštę ar visgi puspilnę...