Kauno Vytauto Didžiojo ir Lietuvos edukologijos universitetų sprendimas susijungti - pirmoji kregždė. Žinia gera, bet dar ne pavasaris. Gera todėl, kad tikrai nieko bloga nenutiks, jeigu abi aukštosios išsigrynins studijų programas. O apie pavasarį bus galima kalbėti tada, kai bus aišku, kokiais keliais pasuks kiti valstybiniai universitetai.
Atrodo, kad Edukologijos universitetui tapus VDU edukologijos akademija, toji mokykla pagaliau galės užsiimti tuo, kam ji ir buvo įkurta - ruošti aukšto lygio pedagogus.
Vyresnės kartos žmonės puikiai prisimena, kad sovietmečiu Pedagoginis institutas tarp šalies aukštųjų mokyklų buvo lyg trečias brolis. Kad esi VPI studentas, kompanijoje prisipažinti buvo ne prestižas. O priežastis paprasta. Pedagogų „kalvė“ mokytojus kaldavo iš bet ko, nes jų reikėjo daug. Tad priimdavo ir trejetukininkus. Vaikinams fizinio lavinimo, geografijos ar darbų mokytojo specialybės pasirinkimas būdavo galimybė išsisukti nuo tarnybos sovietų armijoje. Studentais lengvai tapdavo sportininkai, kurie neblizgėjo potraukiu mokytis. Kai taip, tad ir visuomenės požiūris į institutą buvo atitinkamas. Nepagerėjo nei 1992-aisiais institutą pavadinus universitetu, nei vėliau perkrikštijus į Edukologijos universitetą.
Pagirtinas noras konsolidavus abiejų aukštųjų intelektines pajėgas šaliai ruošti pedagogus. Bet aktualiausias klausimas lieka - o kokie bus būsimieji mokytojai? Bus tokie, kokie ateis studijuoti. Jeigu tik siekiantys diplomo, jokia profesūra padėties nepakeis. Jaunus žmones į mokyklas turi traukti ne tik garantuota darbo vieta, bet ir padorus atlyginimas, ir pagarba šiai profesijai. O šito įmanoma pasiekti, jeigu ir valdžia, ir visuomenė susivoks, kad mūsų vaikus turi mokyti šviesiausi protai.