Po to, kai savaitgalį per visus kraštus nusirito šunų gelbėjimo vajus, reikėtų labai rimtai pagalvoti, ar mes suprantame, kas yra šuo ir kokia jo vieta žmogaus gyvenime? Standartinė frazė - šuo yra žmogaus draugas. Iš to, kokie vaizdeliai pasklido iš šunų laikyklų, tiesiai sakau, nenorėčiau būti žmogaus draugu.
1 nuotr.
Bet ar šuo gali pasirinkti? Šuo, kuris vieniems yra žaisliukas, kitiems - pajamų šaltinis. Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip pas mus daromas pinigas. Nežinau, ar humaniškiau pardavinėti iš neaiškiais keliais atvežtos mėsos pagamintas dešras, ar parazitų apsėstos kalės atvestą šuniuką. Kaip iš visų prekybininkų reikalaujama dokumentų, taip ir iš šunų veisėjų turėtų būti reikalaujama. Pagal įstatymus. Ar tarnybos žino, kad kažkur garaže daugina šunelius? Kaip kanapes rūsy prie elektros šviesos. Ar privalo žinoti, kitas klausimas.
Apskritai, klausimas, ar auginti gyvūnus, juos veisti, gali kiekvienas. Mūsų laikais, tikrai ne. Neužtenka pasakyti „aš juos myliu“. Reikia tam žinių, jei ne veterinarinių, tai bent išmoktų pamokose. Ir gyvūnų laikymo etiką reikia žinoti. Ir pasiryžti juos gerbti. Laikyti šeimos nariais, ne vien draugais, kuriuos gali keisti.
Jei ūkininkas augina avį, žino, kad ją laiko dėl vilnos ir mėsos. Kažkada kaimuose nebuvo sodybos, kur prie tvarto nebūtum radęs prie grandinės pririšto šuns. Šuo buvo sodybos sargas. Šeimininko garbės reikalas buvo, kad sargo kailis blizgėtų. Nežinia, ką žmonės būtų pagalvoję, jei pririštas prie grandinės ratais bidzentų uodegą pabrukęs, nuskuręs šuo. Pavakariais sargiai buvo atrišami, išleidžiami pabėgioti už sodybos. O jeigu kokia draugė pasipainiodavo, tai ir buvo visa kaimo šunų veisykla. Ir tuos šuniukus visas kaimas žiūrėjo.
